Tūkstantis žingsnelių lig Grabijolų

Tūkstantis žingsnelių lig Grabijolų

Grabijolai – unikalus gatvinis rėžinis kaimas – esantis Elektrėnų savivaldybėje, Kazokiškių seniūnijoje, kairiajame Neries krante. Tai tipiškas gatvinis rėžinis kaimas, kuriame išlikę senosios puošybos medinės architektūros statinių. Daugelis senovinių gatvinių rėžinių kaimų XX a. viduryje buvo išskirstyti į vienkiemius, tačiau Grabijolai liko nepaliesti ir išsaugojo rėžinio kaimo sandarą.

Raminta Česnauskaitė

Lietuvoje skirtingais laikotarpiais vyravo įvairių dydžių, skirtingo pastatų išdėstymo kaimai. Seniausios lietuvių gyvenviečių formos – kupetiniai kaimai, kuriuose sodybos buvo statomos atskiromis grupėmis, po 10–15, be jokio plano, be centrinės gatvės. XVI a., po Valakų (žemės) reformos, susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai, kuriuose pastatai buvo statomi taisyklingai, abiejose kaimą kertančios gatvės pusėse: vienoje pusėje – gyvenamieji namai ir klėtis, kitoje – ūkiniai pastatai. Taisyklingos formos sodybos buvo statomos viena šalia kitos, gyvenamieji namai ir kiti pastatai dažniausiai būdavo galais atsukti į gatvę. Gatviniai rėžiniai kaimai XVI a. – XIX a. pab. buvo pagrindinė lietuvių gyvenviečių forma. Po baudžiavos panaikinimo, dvarų žemės buvo suskirstytos, valstiečiai iškeliami į vienkiemius, taip susidarė dar viena gatvinių kaimų forma – palaidi gatviniai kaimai. Šio tipo kaimuose sodybai priklausantis žemės sklypas buvo vienoje gatvės pusėje, todėl pastatai stovėjo erdviau, kartais šonu į gatvės pusę. Tokie kaimai kūrėsi Vidurio ir Rytų Lietuvoje,  o Vakarų Lietuvai labiau būdingi vienkiemiai.

Grabijolų istorija

Yra kelios Grabijolų vardo kilmės teorijos. Manoma, kad Grabijolų kaimo pavadinimas kilęs nuo lenkiško žodžio „hrabia“, t.y. grafas, nes kaimas kažkada priklausė grafui. Archeologas Konstantinas Tiškevičius manė, kad kaimo vardas kilęs nuo žodžio „graibyti“, t. y. semti žuvį. Archeologas ir istorikas Petras Tarasenka Grabijolus vadina Grabeliais, tad Grabijolų pavadinimas gali būti kilęs ir nuo žodžio „grabas“. 1795 m. kaimas paminėtas parapijų revizijoje kaip Zapalinos palivarkui priklausęs kaimas su 9 sodybomis, kuriuose gyveno 41 vyras ir 29 moterys. Pasakojama, kad pirmieji kaimo gyventojai buvo trys broliai Žilinskai. Po Valakų reformos kaimui priklausę laukai buvo padalinti rėžiais kiekvienai sodybai. Rytinei gatvės pusei būdingi statmenai gatvei išsidėstę siauri sodybų sklypai, nuo jų kelių metrų darželiu atskirti galu stovintys gyvenamieji namai, toliau ūkiniai pastatai: svirnai, malkinės, tvartai, kluonai. Sodybų gilumoje buvo įrengiamos pirtys. Vakarinei gatvės pusei būdingi platesni sodybų sklypai, su mažiau taisyklingu pastatų išdėstymu. Kaimo viduryje ir dabar stovi kryžius,  kitoje gatvės pusėje – šulinys, šalia jo – į klevą įkeltas kaimo varpas, aukščiau medyje įtaisyta spietinė. Kažkada kaime stovėjo kalvė, dabar likę tik jos pamatai, vienoje sodyboje buvo įsikūręs pasienio postas.  Kaimo gale per upę iki Pirmojo Pasaulinio karo buvo tiltas, kuriuo buvo susisiekiama su Grabijolų dvaru. Tarpukariu Grabijolų kaimą nuo kito Neries kranto skyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi upės viduriu. Tuo metu Grabijolų dvare buvo pastatytas lenkų pasienio postas, o Grabijolų kaime patalpas nuomojosi Lietuvos pasienio policija. Prieškario metais kaime buvo 29 sodybos, šiuo metu kaime yra apie 20 sodybų, daugumoje jų gyvenama tik vasarą.

Sodybų pastatai

Remiantis Neries regioninio parko direkcijos duomenimis, seniausios trobos Grabijoluose buvo viengalės, susidedančios iš pagrindinės patalpos su moline krosnimi ir priemenės su atskirta kamaros patalpa. Vėliau viengalės trobos buvo perstatomos į dvigales, kuriose simetriškai priemenei išdėstomos dvi patalpos – pagrindinė su krosnimi ir papildoma, kuri turėjo įvairias paskirtis, pvz. seklyčios. Dalis gyvenamųjų namų pastatyta iš aptašytų rąstų, juos kampuose sukertant į kertes ir paliekant rąstų galus išsikišusius, kita dalis statyta rąstų galus suneriant. Rąstų eilės tarpusavyje sujungiamos rąsto apačioje ištašius apvalią išdrožą. Kaimui būdingi gyvenamieji namai su dvišlaičiais stogais, į gatvę atsukti galu su trikampe viršutine pastato fasado dalimi, langai iš išorės dažnai puošiami drožtiniais raštais. Durų puošybai buvo būdingas eglutės ornamentas, sudėstytas iš apkalamų lentų, durų centre kartais sudarant rombą. Seniesiems namams prie įėjimo buvo daromi gonkeliai su stogelį laikančiais stulpeliais bei praėjimo šonuose įrengtais suoliukais. Grindys priemenėse ir kamarose buvo iš plūktos aslos, vėliau iš lentų. Trobose išlikusios molinės duonkepės krosnys su gultais, senieji baldai: suolais su atlošais, spintos su intarpais puoštomis durimis ir viršutiniu drožtu pagražinimu. Grabijolų kaime yra įvairiausių ūkinių statinių: tvartų, kluonų, malkinių, rūsių, svirnų, dūminių pirčių. Visų statinių stogų forma – dvišlaitė. Tvartai formuojami iš kelių vienas su kitu sujungtų patalpų, todėl jiems būdinga pailga ištęsta forma. Vyrauja du tipai svirnų: su priesvirniu ir be jo. Ūkiniai pastatai suręsti daugiausiai iš apvalių rąstų, juos kampuose sukertant į kertes ir paliekant išsikišusius galus.

Kultūros paveldas

Grabijolų apylinkėse gausu kultūros paveldo vertybių, vietų, susijusių su baltų religija ir mitologija. Neries pakrantėse buvo dideli pilkapynai – V–XI a. laidojimo vietos. 1857 m. juos kasinėjo K. Tiškevičius. Gali būti, kad Grabijolai stovi buvusio pilkapyno vietoje, nes dar 2002 m. vienos sodybos kieme buvo iškastos degintinio kapo įkapės. Šiose vietovėse rasti du vėlyvojo geležies amžiaus (IX–XI a.) ietigaliai ornamentuotomis įmovomis. Pagrindinis kultūrinis sluoksnis yra iš II–IV amžių, kai žmonės čia gyveno sėsliai: rastas molinis verpstukas, ankstyvosios grublėtosios ir ankstyvosios brūkšniuotosios keramikos šukių. Šalia Grabijolų yra ir daugiau panašaus laikotarpio kultūros paveldo objektų: Grabijolų–Žemaitiškių pilkapynas su 74 pilkapiais, Alkų kalnai su Paalkių piliakalniu, mitologiniai „Užkeiktos veselios“ ir „Trijų brolių“ akmenys. Kaimo gyventojai vis dar pasakoja apie žvejų bei sielininkų darbą trikdydavusį Pabarų kipšiuką, Cypelio kalną, su jame prasmegusia bažnyčia, kurios varpus kartais dar galima išgirsti skambant, o anksčiau, kai kalnas nebuvo toks apaugęs, nuo jo matydavosi penkios apylinkių bažnyčios.

Anksčiau lietuviui sodyba buvo pasaulio centras. Jis kūrė namus su pastatais ir daiktais perimdamas tėvų ir senelių patirtį, kultūrą, saugodamas tradicijas ir papročius. Lietuvių liaudies dainose nuolat minimas „margas dvarelis“, nors neturtingi valstiečiai nevaldė jokių dvarų, – kažkada valstiečio sodyba buvo didžiausia vertybė, todėl joje viskas taip puošnu ir šviesu lyg rūmuose, būdavo skaičiuojamas kiekvienas iš tūkstančių žingsnelių iki namų. Belieka Grabijolams, pernai atšventusiems 215-ąjį jubiliejų, palinkėti išlikti unikaliu tradiciniu lietuvišku kaimu dar ne vieną šimtą metų, kad dar ilgai galėtume Lietuvos kaimo istoriją pamatyti, o ne tik apie ją paskaityti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų