Elektrėnuose gimęs ir augęs televizijos režisierius ir vaizdo projekcijų autorius Kornelijus Jaroševičius vos dvidešimt aštuonerių, tačiau jo kūrybinė biografija labai solidi ir įspūdinga. Kornelijus dar studijuodamas kino ir TV režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kūrė vaizdo projekcijas teatro režisierių Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Artūro Areimos ir kitų spektakliams, režisavo muzikinius klipus atlikėjams Andriui Mamontovui, Monikai Linkytei, Monique, chorui „Jauna muzika“, o nuo 2021 m. dirba LRT televizijoje režisieriumi.
Gal prisiminkite save vaikystėje – kokius dalykus ypač mėgote, kuo svajojote būti užaugęs?
Būdamas vaikas norėjau būti pasaulio prezidentu, net buvau pasidaręs vizitinę kortelę – Kornelijus Jaroševičius, pasaulio prezidentas, bet kai manęs paklausdavo, kuo noriu būti, atsakydavau, jog rašytoju. Išties, vaikystėj daug skaičiau, mano mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tad visa geriausia literatūra man buvo ranka pasiekiama – nuo Vytauto Račicko „Šlepetės“ iki Žiulio Verno „Penkiolikos metų kapitono“. Viskas buvo mūsų knygų lentynose.
Kaip manote, kas lėmė, kad savo gyvenimą įsivaizdavote susijusį būtent su menu?
Tai nutiko labai natūraliai – tėtis nuvedė į muzikos mokyklą, septynerių metų pradėjau groti fortepijonu ir tai man labai patiko. Dar anksčiau, nuo šešerių, dainavau vaikų popchore. Abiejų mano tėvų gyvenime menas buvo labai svarbus. Tėtis grojo roko grupėje „Siela“, mama mokėsi groti violončele. Jie abu man padėjo pažinti meną, ir man tai labai patiko. Elektrėnų meno mokykloje turėjau nuostabią mokytoją Rasą Hopenienę, kuri nukreipė mane į tą profesionalios muzikos kelią, su ja laimėjom nemažai konkursų, ji paskatino stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tad būdamas aštuntokas išvažiavau iš Elektrėnų į Vilnių mokytis fortepijono specialybės. Nuo pat vaikystės galvojau apie muziką, pianisto kelią, tačiau paskui pakrypau link vaizdo režisūros.
Kas tai lėmė?
Laisvalaikiu pamėgau kurti dokumentinius filmukus apie šeimos keliones ir giminaičių gyvenimą, domėjausi įvairiais filmais, matyt, todėl ten ir pasukau.
Internete radau informacijos, kad dar moksleivis tapote konkurso „Aš+50“ – trumpametražių filmų, skirtų vyresnių žmonių aktyvumui ir kartų solidarumui, laureatas. Ta sėkmė turėjo daug įtakos?
Tai buvo vienas iš mano vaizdo režisūros bandymų, kuris dalyvavo konkursėlyje. Buvo ir kitas, Europos Sąjungos tema. Jame laimėjau pirmą vietą, apdovanojimas buvo savaitės trukmės kelionė, mus vežė į Prahą, Strasbūrą, Berlyną, Paryžių. Tas laimėjimas labai įstrigo atmintyje. Nors tai buvo moksleiviški konkursai, mažyčiai, bet jie paskatino toliau kurti, daryti, eiti į priekį. Man didžiausias paskatinimas buvo suvokimas, kad gali išreikšt kažkokią mintį ne žodžiu, tekstu, muzika, o vaizdu.
Gal galite apibūdinti, kuo darbas su vaizdu yra patrauklus?
Man, kai pasukau dirbti su kinu, vaizdo projekcijomis teatre, buvo labai svarbu ir labai patiko tai, kad vaizdu galiu papildyti muziką. Vaizdo projekcijos labai dažnai jungiasi kartu su muzika – ją papildo, kartais jai prieštarauja. Net jeigu kažkurioje scenoje nėra muzikos, dirbdamas aš vis tiek pasileidžiu kažkokį kūrinį. Nebūtina vaizdu iliustruoti tai, ką girdžiu, bet svarbu, kad vaizdas papildytų, eitų šalia muzikinio motyvo.
Tad baigęs fortepijono specialybę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, įstojote studijuoti kino ir TV režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai didelis posūkis. Kaip jį sutiko artimieji?
Besimokant devintoje klasėje mane labai sudomino kinas, pradėjau žiūrėti daug filmų, ne tik Holivudo, bet ir europinio, nekomercinio kino, pradėjau kapstytis giliau, ką reiškia vienas ar kitas kadras, siužeto linijos.
Dešimta klasė buvo paskutinė „Čiurlionkėje“ – susiėmiau, visą dešimties metų pianizmo krūvį sudėjau į paskutinį specialybės egzaminą. Tada ir baigėsi tas etapas, įstojau į Vilniaus Užupio gimnaziją bei Skalvijos kino akademiją, kur vyksta paskaitos po gimnazijos pamokų. Toks jau esu – jei metuosi į kažką, tai visa galva. Arba darau vieną, arba kitą.
Kodėl nutarėt į Elektrėnus negrįžti?
Vilnius jau buvo tapęs savas. Tiesiog norėjau išbandyti dar vieną mokyklą, be to, šiek tiek viliojo „bohemiška“ Užupio gimnazijos atmosfera, buvo įdomu, kas gi ten vyksta.
Kaip šį sprendimą atsisveikinti su M. K. Čiurlionio menų mokykla sutiko artimieji?
Kadangi nuo aštuntos klasės mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir gyvenau atskirai nuo tėvų, anksti tapau savarankiškas, tėvų balsas buvo tik patariamasis, pats sprendžiau, ką man daryti. Abu tėvai palaikė mano sprendimą, sakė maždaug tai: „Daryk tai, kas tau labiau patinka“. Matė, kad tuos filmukus darau sėkmingai, mėgstu šį darbą. Gal liūdesio gaidelę jų balse ir jutau. Juk jie labai padėjo man siekti skambinimo pianinu meistriškumo, skyrė tam daug laiko, daug savaitgalių atidavė važinėjimams po konkursus, tačiau prieštaravimų mano posūkiui kaip ir nebuvo.
Kaip prasidėjo ir klostėsi Jūsų kūrybinė biografija?
Baigęs Užupio gimnaziją ir Skalvijos kino akademiją, įstojau studijuoti kino ir TV režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Teatro ir kino režisieriai mokosi vienuose rūmuose. Pirmame kurse susipažinau su Žilvinu Vingeliu, kuris mokėsi teatro režisūros Gintaro Varno kurse – kartu lankėme kino istorijos paskaitas, o aš jas ir atsakingai konspektavau. Kai baigiau pirmą kursą, kitam teatro režisieriui Artūrui Areimai reikėjo videomenininko, jis statė spektaklį „Po ledu“. Kai Žilvino jis papašė rekomenduoti videomenininką, šis pagalvojo taip apie mane: „Atsakingas, mokosi kino, gali kurti ir vaizdo projekcijas“.
Taip gan netyčia patekau į spektaklio „Po ledu“, kuris rodomas jau septynerius metus, komandą.
Tai buvo sėkmė?
Taip, man labai pasisekė, pataikiau į labai sėkmingą spektaklį – jis daug keliavo – po mėnesį rodytas Avinjono ir Edinburgo festivaliuose, taip pat šiaurės Prancūzijoje, Vokietijoje, Kinijoje. Man, kaip jaunam menininkui, tai labai atvėrė pasaulį, parodė, kad Lietuvos menas yra labai aukšto lygio, kad mes einam kartu su pasaulio menu ir kartais net jį lenkiam. Tai labai atvėrė akis ir suteikė laisvės pojūtį, supratimą, kad gali kurti Lietuvoje ir važinėti po visą pasaulį, būti jo dalimi..
Kas lėmė, kad dar studijų metais sukūrėte vaizdo projekcijas labai garsių teatro režisierių Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo spektakliams. Kaip likimas Jus suvedė su tokiomis garsenybėmis?
Viskas vyko labai natūraliai – Žilvinas Vingelis buvo Gintaro Varno studentas, režisierius pamatė kažkurį jo darbą, kuriame dirbau ir aš, ir pakvietė padirbėti spektaklyje „Getas“, kurį statė Kauno dramos teatre. Jis rodomas ir dabar. O su Oskaro Koršunovo teatru buvo taip: Eimantas Pakalka, kuris vaidina O. Koršunovo režisuotame spektaklyje „Pamišėlis“, neseniai buvo baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, jis pasiūlė pakviesti mane kurti vaizdo projekcijas. Šis spektaklis taip pat daug gastroliavo, rodytas Ispanijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, dabar laukia gastrolės Rumunijoje ir Italijoje. Neseniai po pandemijos mes jį atnaujinom, įtraukėme karo Ukrainoje konteksto, ir jis toliau gyvena savo gyvenimą.
Tad svarbiausias dalykas, kuris suvedė su garsiaisiais režisieriais, buvo tai, kad aš mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur sukasi visi šalies teatro ir kino režisieriai.
Režisavote muzikinius klipus atlikėjams Monikai Linkytei, Monique, Andriui Mamontovui, chorui „Jauna muzika“. O kaip užsimezgė pažintis su šiais populiariosios muzikos atlikėjais ir choru?
O šios istorijos ne tiek įdomios, jos visai paprastos. Kadangi studijavau kiną, prireikia atlikėjui muzikinio klipo, jo prodiuseris paskambina ir pasiūlo sukurti. Tad ir kuri.
O ką įvardintumėte didžiausiu savo pasiekimu? 2021 m. spektaklis „Protestas“, kuriam sukūrėte vaizdo projekcijas, buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
Nesureikšminu to apdovanojimo. Taip įvertintas visos komanda darbas. Mano pasiekimai – tai pagalba režisieriui, aktoriams atskleisti idėją. Jeigu tai sugebu, tai ir yra pasiekimas. Stengiuosi, kad žiūrovui būtų įdomu, kad vaizdai jį veiktų ir kartu ugdytų, kad padėtų suprasti temą. Svarbu kuo labiau pasiekti žiūrovą, jį sudominti, paveikti. Man labai svarbu ryšys su žiūrovu, neužsižaisti su meno formomis, bet per jas pasiekti žmogų, kad būtų paveiku.
Gal pristatykite plačiau spektaklį „Protestas“?
„Protestas“ – tai jau minėto jauno teatro režisieriaus Žilvino Vingelio, su kuriuo kartu lankėme kino istorijos paskaitas LMTA, režisuotas spektaklis, pastatytas ir rodytas per pandemiją, kai teatrai buvo uždaryti. Žilvinas sumanė sukurti spektaklį, kuriame visi aktoriai vaidino iš savo namų, „Zoom“ platformoje. Aš kūriau vaizdo projekcijas ir visą transliaciją. „Protestas“ buvo apdovanotas pandemijai atsparaus teatro prizu.
Negaliu įsivaizduoti, kaip tas spektaklis buvo sukurtas ir parodytas…
Visi aktoriai „susijungdavo“ „Zoom“ platformoje ir kartu su režisieriumi repetuodavo. Dailininkė važinėjo į kiekvieno aktoriaus namus ir ten įrenginėjo mini scenografijas, o aš ir režisierius dirbom vienoje patalpoje, gyvai jungėm aktorių transliaciją, paruoštus vaizdus, muziką. Žiūrovai taip pat sėdėjo ir žiūrėjo spektaklį savo namuose. Išėjo labai įdomus darbas. Prisiminkim – visi teatrai buvo uždaryti, aktoriai neturėjo darbo, žmonės neturėjo jokių kultūrinių pramogų. Buvo sumanymas ir mes jį įgyvendinome. Tai buvo puikus įrodymas, kad ir pandemijos sąlygomis galima kurti, tik reikia išmanyti technologijas ir prisitaikyti.
Gal papasakokite plačiau, kas yra tos vaizdo projekcijos. Kokia jų kūrimo specifika?
Teatre vaizdo projekcijos veikia dviem būdais: jos yra kaip fonas (jei veiksmas vyksta sode, rodau medžius) arba veikia kaip papildomas veikėjas, tarsi aktoriaus žodžių tąsa, jo sapnai, iliuzijos ar pan. (pavyzdžiui, „Hamlete“ pagrindiniam herojui svarstant būti ar nebūti, panaudojus projekcijas, jam iš praeities atsiliepia tėvo dvasia). Man įdomiausia tas antrasis būdas, kai vaizdo projekcijos veikia kartu su aktoriumi ir padeda jam plėtoti temą, padeda scenografijai, spektakliui gyventi jo gyvenimą, leidžia veikėjui nukeliauti į kitas vietas.
Kurdamas vaizdo projekcijas įgyvendinate savo sumanymus ar galvojate, kaip įkūnyti režisieriaus, muzikos atlikėjo sumanymus?
Vaizdo projekcijos – pagalba scenografijai ir veiksmui, tad visų pirma stengiuosi, kad jos padėtų bendram piešiniui. Kai mano idėjos sutampa su režisieriaus ar atlikėjo ir mes kartu kuriam, kartu priimam sprendimus – tai nuostabu.
Tai kartais suveda į draugystę.
Tad dirbate labai kūrybingą darbą. O kaip suprantate kūrybingumą?
Kūrybingumas man nėra abstrakcijos, tai yra darbas komandoje su žmonėmis ir kažkokia konkreti užduotis: sukurti vaizdo projekcijas spektakliui, nufilmuoti koncertą. Atsisėdu ir apgalvoju, kaip tai galėtų būti padaryta, ieškau minčių ir pavyzdžių, kaip atskleisti režisieriaus sugalvotą temą, idėją. Tai ir šiek tiek vaizduotė, idėjų generavimas, šiek tiek matematikos, fizikos – turi labai gerai apgalvoti techninį sprendimą: kur ekraną kabinsi, statysi projektorių ir t.t. Svarbu tinkamai pasiruošti, tam reikia daug tikslumo. Į sceną, filmavimo aikštelę einu viską detaliai apgalvojęs ir pasiruošęs.
Kūrybiškumas man – tai ne laukti, kol kils idėja, o ieškoti jų iš gyvenimo, iš savo ir tolimesnės aplinkos bei tikslus apmąstymas, kaip sumanymą įgyvendinti.
Kokios šio kūrybingumo dedamosios dalys?
Turi labai gerai žinoti, kas tuo metu vyksta tavo srityje – kine, teatre ar televizijoje, ką daro kolegos Lietuvoje ir užsienyje. Kalbu apie stilių, formą, temas, kad tai nesikartotų. Tas buvimas kontekste yra labai svarbu. Kita kūrybingumo dedamoji dalis – turi labai įvaldyti techniką, technologijas. Juk svarbu ne tik sugalvoti puikią idėją. Jeigu nežinosi, kaip ją įgyvendinti, neturėsi įrankių tai padaryti, nieko nebus.
Kaip manote, kas labiausiai lemia žmogaus kūrybingumą?
Turbūt jo patirtis vaikystėje. Manau, kad kiekvienas žmogus yra kūrybingas. Ir virtuvėje gaminant salotas reikia kūrybingumo, improvizacijos: vieną kartą gali įdėti česnako, kitąkart baziliko, skonis bus kitoks. Ir renkantis mašiną jo prireikia, juk svarstome, kas mums svarbiau – variklio galingumas, automatinė pavarų dėžė, ar mašinos dydis. Manau, kad kiekvienoje srityje yra erdvės kūrybingumui, kai bet kokį darbą atlieki šiek tiek improvizuodamas. Tad kūrybiškumas savas ne tik teatro, kino, muzikos pasaulio žmonėms. Ir gerai pailsėti, atsipalaiduoti reikia kūrybingumo. Vienam tai bus koncertas ar spektaklis – jam tai sava, jis toj terpėje gali atsipalaiduoti, kitam, kuriam menas ne toks artimas, padės išvyka prie ežero į gamtą, galbūt sporto salė ar meditacija. Tai irgi kūrybiškumas.
Dirbate ir LRT režisieriumi? Koks ten Jūsų darbas?
Daugiausia dirbu kaip pulto, transliacijų režisierius. Daug filmuoju klasikinės muzikos koncertų. Tai, kad nusimanau ir apie orkestruotę, ir partitūras, labai padeda vaizdo montažui.
LRT filmuoja daug klasikinės muzikos koncertų, operų ir baletų. Man atrodo labai svarbu tai padaryti kaip galima geriau: juk juos ne tik parodys dabar žiūrovui, jie liks visam amžiui archyvuose – po keliasdešimties metų žmonės galės paimti tą įrašą ir pamatyti spektaklį ar koncertą, tai labai daug galės pasakyti apie mūsų laikmetį, kultūrą. Aš pats dažnai ištraukiu peržiūrėti 30–40 metų amžiaus įrašus – tai labai įdomu.
O šiaip dirbu prie įvairių projektų. Galbūt geriausiai žinomi būtų „Svajonių duetai“, „Dainų dainelė“, „Maestro“, legendinis „Duokim garo“ – žodžiu, daugiausia su muzikiniais reikalais.
LRT režisieriaus darbas mažiau kūrybingas negu kurti vaizdo projekcijas teatrams ar muzikinius klipus atlikėjams?
Gal kiek mažiau. Nors ne, negaliu taip sakyti. Kalbant apie filmuojamus klasikinės muzikos koncertus, dirbant įvairiose laidose, kaip ir kuriant vaizdo projekcijas ar muzikinius klipus, tu bendradarbiauji su komanda ir kartu priimi sprendimus. Sutariame ir visi atlieka savo darbą. Taigi labai panašu.
Kaip suprantate profesionalumą? Kiek jame kūrybiškumo?
Tai išmanymas technologijos, įrankių, su kuriais nori išreikšti idėją. Jeigu juos valdai, o idėją gebi pateikti taip, kad ją supranta žiūrovas, tai ir yra profesionalumas. Žodžiu, tai geras įrankių, su kuriais dirbi, įvaldymas. Kiekvienoje srityje tie įrankiai vis skirtingi. Jei rašai, turi mokėti kalbą, išmanyti teksto kompoziciją, jeigu dirbi su vaizdu – kamerų darbą, dramaturgiją, kaip vaizdus dėlioti. Dabartiniame pasaulyje, kuriame menu tampa ir bananas, priklijuotas prie sienos, ir net to banano suvalgymas, ko gero, vis sunkiau tampa atskirti, kas yra profesionalu, o kas ne. Gal tai tiesiog sugebėjimas paveikti žiūrovą?
Gal baikime pokalbį klausimu, kas Jums dabar yra Elektrėnai?
Tai mano mamos namai, kurie man labai mieli, ir kur, kaip kiekvienas vaikas, džiaugsmingai sugrįžtu. Tai mano pirmi žingsniai profesionalaus meno link. Tai mielas, šiltas mažas miestas, kurio traukos taškai – Ledo rūmai, ežeras, šiltas kanalas, apgriuvęs senasis „Perkūnkiemio“ restoranas, belikęs vienas elektrinės kaminas iš trijų. Tiesiog tai mano vaikystės miestas.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės ir gyvenimiškos sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo