Teisėjas Linas Baublys: kiekvienas iš mūsų savo gyvenime galime atrasti Atlantą

Teisėjas Linas Baublys: kiekvienas iš mūsų savo gyvenime galime atrasti Atlantą
Teisėjas Linas Baublys
Teisėjas Linas Baublys

Artėjant Tėvo dienai pakalbinome aktyvų elektrėniškį Liną Baublį, teisėją, Mykolo Romerio universiteto lektorių, docentą. Profesines aukštumas pasiekęs L. Baublys su žmona Irma, drabužių ir stiliaus dizainere, siuvimo moky­toja, nutarė siekti ir aukštumų šei­moje. Baubliai susilaukė penkių atžalų – Jono, Gretos, Aistės, Ąžuo­lo ir Liepos, kurie aktyvumu nenusileidžia tėvams ir garsi­na Elektrėnų savivaldybę. Su L. Baubliu kalbėjome apie Elektrėnus, karjerą, vaikų auginimą bei pasididžiavimo vertą giminės medį, kuris savaime įpareigoja siekti aukštesnių tikslų.

Esate aktyvus žmogus, dažnai matome Jus savival­dybės renginiuose. Net asme­niškai Jūsų nepažinodami, jaučiamės taip, lyg pažinotu­mėm. O kaip Jūs pats prisi­statytumėte tiems, kurie Jūsų nepažįsta? Kokius pagrindi­nius biografijos ar charakterio bruožus akcentuotumėte, kad atskleistumėte esminius savo asmenybės bruožus?
Sunku save apibūdinti, geriau tai padarytų kiti, nes neabejotinai pats apie save esu kur kas geresnės nuomonės, nei yra iš tikrųjų.
Aš domiuosi filosofija, muzika, daile, mėgstu sportą. Esu iš dalies anarchistas, nes augau dviejų sistemų susidūrime, kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės ir siekė išsivaduoti iš brutalių, smurtinių sovietinės sistemos taisyklių, pamažu bandė jas keisti demokratiškai priimtais įstatymais. Gal todėl ir dabar nemėgstu taisyklių, kurios trukdo normaliai gyventi ir veikti, nes manau, kad tikroji taisyklių paskirtis yra padėti sąžiningam žmogui siekti gerų ir protingų tikslų.

Minėjote, kad esate vilnie­tis, o visi Jūsų vaikai gimė jau gyvenant Elektrėnuose. Kodėl sostinę iškeitėte į Elektrėnus?
Gimiau, mokiausi Vilniuje, tačiau visas vasaras leidau Perlojoje, Varėnos rajone, sodyboje ant Merkio kranto. Todėl susituokus ir atėjus metui ieškoti savo būsto, maždaug apie 2010 m. su žmona Irma apvažiavome visas Vilniaus apylinkes, sodus, priemiesčius, tačiau visur kažko trūko. Jei gražus namas, tai toli miestas, mo­kykla, jei arti miestas – tai tada mažutis sodo namelis, siauras keliukas ar pan. O atvykę į Elektrėnus supratome, kad jie savyje suderina geriausias Vilniaus ir Perlojos savybes, nes tai yra, mano tėčio žodžiais, – miestas kaimo sąlygomis. Juk čia didžiulės marios, pliažai, platūs pėsčiųjų takai, nuostabi gamta, bet arti ir mokyklos, parduotuvės, kiti objektai. Iki šiol džiaugiamės savo pasirinkimu, nes miestas ir toliau gražėja – naujai įrengtas, vaikams pritaikytas pliažas, nutiestas dviračių takas, sutvarkyti stadionai, kyla naujos parduotuvės, žodžiu, vyksta nuolatinis infrastruktūros gerinimas.

Kruopščiai rinkotės gyvena­mąją vietą. Kurioje savival­dy­bės vietoje galiausiai įsikūrė­te?
2010 metais nusipirkome sklypą Elektrėnuose, naujai formuojamame rajone netoli bažnyčios, išsinuomojome čia butą ir pradėjome statybas. 2015 m. galiausiai įsikraustėme.

Senelis A.Baublys-Merkys (guli dešinėje) su bendražygiais Varėnos miškuose (centre stovi A.Ramanauskas-Vanagas)
Senelis A.Baublys-Merkys (guli dešinėje) su bendražygiais Varėnos miškuose (centre stovi A.Ramanauskas-Vanagas)

Tariantis dėl interviu užsimi­nėte, kad Elektrėnai puiki vieta auginti vaikus. Jums, be abe­jo­nės, tai labai svarbu, nes su ­žmo­na Irma auginate 5 vai­kučius. Dėl kokių privalumų Jums la­biausiai patinka Elek­trėnai?
Priežastys yra kelios.
Visų pirma, kaip jau minėjau, tai puiki infrastruktūra. Meno mokykla, „Yamaha“ muzikos mokykla, Kultūros centras, Ledo rūmai, baseinas, stadionai, marios su puikiais pliažais, dviračių takai. Ir viskas šalia, viskas beveik vienoje vietoje.
Antra, nuostabūs pedagogai. Labai džiaugiuosi, kad Joną akordeonu groti moko pedagogė iš pašaukimo Auksuolė Merkienė, Jonas, Aistė ir Greta neatsitraukia nuo fortepijono išradingosios Vilmos Gumbienės dėka, o smuikelį Aistutė virkdo kartu su charizmatiškąja Rima Gritiene. Taip pat esame dėkingi ir „Yamahos“ muzikos mokyklai, kurio­je vaikai nuo mažens galėjo ugdyti savo muzikinius gebėjimus, priprasti prie scenos per garsiuosius naujametinius pasirodymus. Vaikai dar būdami darželyje lankė dailės užsiėmimus Meno mokykloje, mergaitės juos lanko iki šiol. Visi 3 lanko greitąjį čiuo­žimą, Jonas – dar ir futbolą. Tokia gausa neturėtų stebinti, nes su visais šiais pedagogais mums, tėveliams, labai smagu bendrauti ir matyti, kaip gražiai ir kryptingai jie moko vaikus ne tik savo dalyko paslapčių, bet ir įkvepia juos savo asmeniniu pavyz­džiu, paguosdami sunkesniu momentu, kartu pasidžiaugdami jų sėkmėmis. Ar gali būti kas nors geriau, negu turėti tokius profesionalius ir geranoriškus pagalbininkus arba patiems būti jų pagalbininkais?
Trečia, tokiame kompaktiškai iš­si­dėsčiusiame miestelyje galima visur suspėti, visur dalyvauti, o svarbiausia – ugdyti vaikų intelektinius, estetinius, sportinius gebėjimus, iš esmės sekant senovės graikų suformuota visapusiško darnaus ugdymo Paideia­ samprata. O sugedus automobiliui žmona su vaikais gali nesunkiai pa­reiti namo iš bet kurios vietos…

Nors mokslo metai baigiasi, bet nesame tikri, ar to­liau neteks gyventi karantino sąlygomis. Ne kartą teko girdėti, kad net vieną vaiką auginantiems tėvams nuotolinis mokymas sukėlė daug sunkumų, todėl įdomu sužinoti, kaip Jūsų šeimai sekėsi įveikti nuo­tolinio mokymo iššūkius?
Mums toks buvimas namuose iš dalies suteikė ir komforto, nes sumažino mūsų, kaip vairuotojų, etato dalį. Juolab, kad mokytojai puikiai išnaudojo nuotolinio darbo galimybes, ugdymo procesą organizavo labai protingai ir geranoriškai. Įdomu, kad net muzikos pamokos, nors iš pradžių tai ir galėjo atrodyti keistokai, bet labai sėkmingai vyko tiesiogiai naudojantis informacinėmis technologijomis. Suprantu, kad mokytojams tikrai buvo nelengva, bet vaikai pakankamai sėkmingai ir toliau lavino savo įgūdžius. O Jonas, įkėlęs savo pasirodymą į „YouTube“ platformą, gegužės 10 d. netgi sugebėjo iškovoti 1 vietą nuotoliniame akordeono muzikos konkurse. Todėl manau, kad šią naują patirtį bus galima sėkmingai naudoti ir ateityje, jei, pavyzdžiui, vaikai dėl nesunkios ligos ar kitų priežasčių negalės dalyvauti pamokose.

Prosenelis Raulas Baublys buvo vienas iš Perlojos Respublikos kūrėjų
Prosenelis Raulas Baublys buvo vienas iš Perlojos Respublikos kūrėjų

Įdomu, kaip atėjo sprendimas susilaukti daugiau vaikų? Ar kurdami šeimą iš karto turėjote tokių planų? Ar toks sprendimas atėjo tik patyrus, ką reiškia auginti vaikus?
Žinote, įveikus pirmųjų kelių metų išbandymus, bemieges naktis, įvykdžius dar visai mažų vaikų, kurie visko nori, bet nieko negali, norus ir vėl atradus laiko sau, imi suprasti, kad ir mums, ir vaikams kur kas smagiau, kai jų yra daug. Juolab, kad Irmos tėtis, o taip pat mūsų abiejų seneliai buvo iš tokių pat gausių šeimų – visi po 5 vaikus. Bet savaime suprantama, kad spręsk nesprendęs, o sunkiausia yra mamai, nes tai ji turi daugiausia aukotis, skirti savo laiką, dėmesį, rūpestį vaikams. Man po to lengva visur dalyvauti, su visais bendrauti, nes visas nematomas darbas – pamaitinti, suruošti, papuošti, dažniausiai ir nuvežti vaikus, jau būna nuveiktas Irmos. Ar įmanoma visa tai deramai įvertinti ir atsidėkoti?

Vaikystėje vaikai turi daug svajonių. Sunku būtų rasti ber­niuką, kuris nenorėtų tapti vairuotoju, ir mergaitę, kuri nebūtų galvojusi apie par­davėjos darbą. O apie kokią profesiją svajojote Jūs?
Aš svajojau būti teisėju. Futbolo teisėju. Nes nuo mažens žavėjausi Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komanda, turėjau abonementą į visas varžybas, lankiau futbolo mokyklą. Bet kai tą pasakiau mamai, ji, matyt, praleido pirmąjį žodį ir užfiksavo tik antrąjį – teisėjas… Taip pats to nežinodamas buvau nuosekliai ruošiamas ne visai mano planuota kryptimi.

Kokie jausmai Jus aplanko prisiminimais grįžus į mokyk­lą? Koks mokinys buvote? Ar mokykloje turėjote autoritetų?
Mokykloje mokytis nebuvo sunku. Patiko matematika, geografija, fizinis lavinimas, kai mokytojas leisdavo žaisti futbolą ar krepšinį, o ne liepdavo daryti normatyvus ar kažką panašaus. Gal todėl pernelyg nesureikšminu ir savo vaikų rezultatų, nes matau, kad jei jie skiria pakankamai dėmesio užduotims ir klauso mokytojų pastabų, rezultatai būna visai neblogi.
Sovietmečiu nebuvo lengva tu­rėti tinkamų autoritetų, nes televizija nuolat transliuodavo laidas apie kažkokį superdidvyrį anglimis veidą išsitepusį šachtininką Stachanovą arba kažkur Sibire tiesiamą BAM-o geležinkelį. Visi turėjome spaliuko ženkliukus su Lenino atvaizdu, matėme jo pavyzdingą pažymių knygelę. Tai šiek tiek nervino. Tačiau visa laimė, kad mūsų kinematografininkams net tais laikais pavyko sukurti „Skrydį per Atlantą“. Gerai nepamenu, per istorijos ar lietuvių literatūros pamokas aptariant šį filmą ir skaitant Dariaus ir Girėno „Testamentą Lietuvai“, įsiminiau ir iki šiol vienais prasmingiausių kada nors girdėtų žodžių laikau jų palinkėjimą „kiekvienam lietuviui įveikti savąjį Atlantą“. Ir dabar manau, kad kiekvienas iš mūsų savo gyvenime galime atrasti tą Atlantą – gyvenimo tikslą, siekį, kuris svarbus ir mums asmeniškai, ir visai mūsų bendruomenei, šeimai, visuomenei, valstybei. Tinkamas jo įgyvendinimas ir yra kiekvieno mūsų gyvenimo prasmė.

Jonas, Linas, Ąžuolas, Irma, Liepa, Greta ir Aistė Baubliai
Jonas, Linas, Ąžuolas, Irma, Liepa, Greta ir Aistė Baubliai

O kas yra Jūsų Atlantas?
Trumpai kalbant, mano Atlantas yra teisingumas, arba kitaip teisingumo siekis, teisingumo įgyvendinimas tiek profesinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime.

Šiame projekte kalba­me apie mokyklos reikšmę asmenybės formavimui? Ar mokykla padarė didelę įtaką Jūsų ateities sprendimams?
Vėlgi reikia atsižvelgti į laikmetį, kada teko mokytis, nes baigiamosios klasės sutapo su 1988–1992 m. laikotarpiu. Sąjūdis, Atgimimas negalėjo likti įvykiais kažkur nuošalėje, nes mano senelis Adolfas Baublys-Merkys buvo Lietuvos partizanas, Adolfo Ramanausko-Vanago bendražygis, prosenelis Raulas Baublys buvo kadaise garsios Perlojos Respublikos ministras 1918–1919 m., Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris. Todėl nereikia stebėtis, kad tuometinė sovietmečio ideologijos paveikta mokykla man, kaip paaugliui, buvo puiki vieta rezistencijai ir protestui. Žinote, tokiame amžiuje pakanka ir kibirkštėlės neteisybės, kad užsidegtų dideli pasipriešinimo laužai. Todėl mokykla turėjo ne tik tiesioginę dalykų ugdomąją reikšmę, bet ir formavo gebėjimą diskutuoti, aiškintis ir siekti teisingumo, kritiškai žvelgti į viešai skelbiamas tiesas, jomis abejoti ir dėl to ieškoti tikrų, teisingų, melo ideologijos nepaveiktų vertybių. Džiaugiuosi, kad tuo metu atsirado drąsių mokytojų, kurie skatino kritinį mąstymą ir nekonformistinę laikyseną. Ko gero, tai lėmė ir vėliau mano mokslinėje veikloje pasirinktą kryptį – teisingumo sampratos analizę, o teisėjo darbe – teisingumo vykdymą.

Baigiant mokyklą vieni jau­nuoliai tiksliai žino, kokias studijas rinktis, kiti abejoja, nes nėra atradę tikrojo pašaukimo. O kaip buvo Jums, ar iškart jautėte, kad teisė yra Jūsų sritis?
Protestas prieš ideologiją, susižavėjimas Dž.Keruako knyga „Kelyje“ nuvedė į tai, kad vienintelė mano ir bendraklasio svajonė baigus mokyklą buvo pėsčiomis nuei­ti į Paryžių. Lyg ir viską suplanavome – nusipirkome odines striukes, nešiojamą magnetofoną, įsirašėme mėgstamų grupių kasetes, tačiau iškilo nenumatyta kliūtis – 1992 m. dar negalėjome gauti Lietuvos pasų, o sovietinių imti neleido sąžinė. Taip vietoj studijų ar Paryžiaus atsidūriau Jeruzalės (Vilniaus mikrorajono) statybose ir įgudau mikliai padavinėti skiedinį statybininkams.

Sakėte, kad norėjote būti futbolo teisėju, tačiau mama užfiksavo tik antrąjį žodį. Ar tėvai turėjo įtakos Jūsų profesijos pasirinkimui?
Statybų etapo metu tėvai, nors jau atrodė netekę vilties, bet vis dėlto rado išeitį. 1993 m. išėjau tarnauti į kariuomenę. Tai buvo Lietuvos kariuomenė, tačiau „paniatkės“ dar buvo senos, karininkai dar buvo išauklėti „diedovščinos“ dvasia. To­dėl ne tiek fizinis krūvis, kiek moralinis-psichologinis smurtas, visokio pobūdžio neteisybės ir negerovės lėmė, kad ėmiau galvoti – negi esu tik tiek tevertas, kad bet kuris puskvailis viršininkėlis gali mane vaikyti kaip šunį. Todėl ilgai nelaukęs tėvus informavau – noriu mokytis. Motyvacijos užteko dešimčiai metų – 1994 m. pradėjęs mokslus 2004 m. tapau socialinių mokslų teisės krypties daktaru. Beje, mano neįvykusio žygio į Paryžių bendrakeleivis visgi studijavo Paryžiuje ir tapo Menotyros mokslų daktaru.

Baublių šeima koncertuoja Elektrėnų meno mokyklos koncerte „Atrieda Kalėdos“
Baublių šeima koncertuoja Elektrėnų meno mokyklos koncerte „Atrieda Kalėdos“

1999 metais įgijote teisi­ninko kvalifikaciją, tačiau tai buvo tik kelio į aukš­tu­mas pradžia. Vėliau apsigynėte socialinių mokslų (teisės) daktaro vardą.
Gana greitai tapote M. Romerio universiteto, Teisės fakulteto, Teisės filosofijos ir istorijos katedros asistentu, vėliau lektoriumi ir prodekanu. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, ko savo paskaitose mokote studentus?
Vedžiau „Teisės teorijos“, „Teisės filosofijos“, „Teisinės minties istorijos“ ir kitas paskaitas. Iš esmės tai yra įvadiniai kursai, kuriuose studentai sužino, kas tai yra teisė, kaip ji skirstoma, kokia jos kilmė, istorija, kokios yra ir kuo skiriasi teisės šakos (civilinė, baudžiamoji, administracinė ir kt.). Nors tai ir gali atrodyti paprasta, tačiau išties nėra lengva vaikui, ką tik baigusiam mokyklą, jam suprantama kalba atskleisti naujos – teisinės – kalbos sąvokas ir atvesti jį į naują – teisės – pasaulį. Kartu yra ir kita labai svarbi užduotis – jau nuo pat pirmųjų studijų metų formuo­ti vertybinį požiūrį į teisę ir padėti suprasti, kad taisyklės nėra savitikslės – jos turi tarnauti žmogui ir teisingumui. O jei taisyklės to nedaro, jeigu jos kliudo siekti sąžiningų ir protingų tikslų verslininkui, amatininkui, gydytojui, mokytojui – šios taisyklės turi būti koreguojamos arba aiškinamos taip, kad jam padėtų, o ne trukdytų. Žinote, paradoksalu, bet man pačiam, dėstančiam šiuos­ dalykus, būna labai sunku susidurti su įvairiomis biurokratinėmis kliūtimis, kai turintys galią priimti sprendimus žmonės, regis, slepiasi už netikusių taisyklių, užuot vadovavęsi sveiku protu ir teisingumo siekiu. Kaip dainuoja A. Mamontovas: „Kvailos taisyklės nustato ribas, bet kas, jei ne mes, sugalvojome jas“. Todėl man labai norėtųsi įdiegti teisės studentams, kad būtent jie gali tapti išmintingų taisyklių kūrėjais ir orientuoti mūsų valstybę vakarietiška laisvės ir vertybių puoselėjimo kryptimi, o ne ginti sustabarėjusį formalų postsovietinės ideologijos nulemtą požiūrį į žmogų, kaip taisyklių vergą.

Jūsų biografija atskleidžia, kad Jums buvo suteiktas docento vardas. Gal galėtumėte skaitytojams pristatyti kokiais tyrimais ar atradimais praturtinote mokslo kraitę?
Savo parašytos disertacijos pa­grindu aš išleidau monografiją „An­tikinė teisingumo samprata ir jos įtaka Vakarų teisės tradicijai“. Būtent šioje monografijoje išdėstytos idėjos ir yra mano ankstesnių atsakymų apie teisingumo vertybes ir vakarietišką teisės orientaciją pagrindas. Taip pat esu prisidėjęs kaip bendraautoris prie kolektyvinių monografijų ir mokslo studijų apie mūsų valstybės kūrimą teisiniu aspektu „Regnum est“ bei Viešosios teisės raidą nepriklausomoje Lietuvoje išleidimo. Su kolegomis parašėme vadovėlį pirmo kurso studentams „Teisės teorijos įvadas“, esu šio vadovėlio mokslinis redaktorius, taip pat išleidome kelis uždavinynus. Visuotinei lietuvių enciklopedijai esu parašęs straipsnį „Teisingumas“ (XIII t.).
Kadangi projektas siejamas su mokyklos įtaka, gal būtų įdomus faktas, kad 2016–2017 m. dirbdamas teisėju ir dėstytoju aš baigiau Pedagogikos studijų programą ir įgijau mokytojo kvalifikaciją. Studijų metu atlikau praktiką Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje (vadovė mokyt. T.Einorienė), baigiamąjį darbą rašiau apie „Vertybinių nuostatų ugdymą Teisės pagrindų pamokose“. Tokiu būdu paruošiau pamokų ciklą vaikams, todėl ir dabar kartais pagalvoju, kad ateityje, esant galimybei, būtų visai įdomu savo teisinėmis žiniomis, įgyta patirtimi pasidalinti su vyresniųjų klasių moksleiviais.

Nuo 2012 metų dirbate Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose, kur nagrinėjate civilines bylas. Kodėl rinkotės civilinę teisę? Kuo Jus patraukė šio pobūdžio bylos?
Civilinė teisė yra tarsi vandenynas. Nors Civiliniame kodekse yra daugiau negu 2000 straipsnių su įvairiais punktais ir papunkčiais, o jų pritaikymui ir išaiškinimui kasmet yra priimama šimtai tūkstančių teismų sprendimų, tačiau beveik kasdien galima susidurti su nauja, neįprasta, nestandartine situacija. Tai labai įdomu, nors kartais ir labai sunku. O baudžiamoji, administracinė teisė yra kur kas siauresnės apimties, nors taip pat labai svarbius žmonių santykius reguliuojančios teisės sritys.

Kokie didžiausi teisėjo darbo iššūkiai?
Iššūkių yra daug, tačiau didžiausiais galėčiau įvardinti situacijas, kai tenka spręsti teisėtumo ir teisingumo principų koliziją. Tai tokia situacija, kai vienas bylininkas viską daro lyg ir pagal įstatymą, tačiau nesąžiningai pasinaudoja kito bylininko teisiniu neišprusimu ir tokiu būdu jį apgauna. Labai paprastas pavyzdys būtų skolos (ne)grąžinimo atvejis, kai grąžinęs skolą žmogus neturi tą patvirtinančio dokumento ir todėl nesąžiningas kreditorius iš jo reikalauja skolą grąžinti antrą kartą teis­me. Tokiu atveju teisėtą sprendimą priimti labai paprasta, bet ar jis bus teisingas? Akivaizdu, kad ne. Laimė, kad yra kitokių, ne tik dokumentais pagrįstų būdų ir galimybių, kaip priimti teisingą sprendimą.

Tarptautiniame teisininkų turnyre italai rezultatą išlygino paskutinę minutę. L. Baublys dešinėje.
Tarptautiniame teisininkų turnyre italai rezultatą išlygino paskutinę minutę.
L. Baublys dešinėje.

Dažnai Jus matydavau Elektrėnų meno mokyklos renginiuose, bėgimo varžybo­se, žiemą maudantis Elektrėnų mariose. Ar visada buvote toks veiklus, ar veikla savaime įtraukė sulaukus atžalų?
Meno mokykla mane įtraukė dėl vaikams suteikiamų galimybių ir dėl jau mano minėtos joje vyraujan­čios fantastinės atmosferos. Be to, labai mėgstu muziką, todėl tiesiog naudojuosi kiekviena proga paklausyti koncertų. Nesvarbu, kad atlikėjai dažniausiai vaikai, nes jų grojami kūriniai būna labai gražūs ir atliekami labai profesionaliai. Tą įrodo daugybė mūsų Meno mokyklos mokinių gaunamų prizų ir laureatų vardų įvairiausio pobūdžio konkursuose.
Bėgioti pradėjau ruošdamasis kariuomenei, ir kaip Forestas Gampas iki šiol dar vis negaliu sustoti…
Maudynes šaltame vandenyje pradėjau tuomet, kai kažkurį birželio mėnesį ėmiau nuolat sirgti sloga. Supratau, kad reikia imtis priemonių sveikatai gerinti, ir sveikuolių siūlomi metodai man labai tiko. Be to, motyvacijos prideda ir bendraminčių, sveikai gyvenančių žmonių pozityvumas, jų mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais, gražus ir geranoriškas bendravimas.

Esate išsilavinęs, pasiekęs karjeros aukštumas žmogus, tačiau kasdieniame gyvenime, rodos, esate labai paprastas, kuklus žmogus. Pamenu, kaip viename straipsnyje sumaišiau Jūsų ir Jūsų sūnaus vardus. Jaučiausi nesmagiai, o Jūs to visai nesureikšminote. Tuo­met pagalvojau, kad esate tolerantiškas žmogus. Manau, tai yra didelė vertybė. O kokios dar vertybės Jums yra svarbios? Kokias vertybes siekiate įskiepyti savo vaikams?
Manau, kad joks bendravimas neįmanomas be tarpusavio pagarbos, pagalbos, bendradarbiavimo, tiesiog draugiškumo. Dažnai tenka girdėti, kaip kitų šalių žmonės – ispanai, graikai, skandinavai padeda vieni kitiems emigracijoje, jungiasi į bendruomenes, palaiko glaudžius ryšius. Tokiu metu prisimenu tremtinių rašytas knygas, močiutės politinės kalinės pasakojimus apie tai, kaip lietuviai Sibire vienas kitam padėdavo, aukojosi, gelbėdavo, buvo vieningi. Net tremtyje pasistatydavo namus, sukurdavo ūkelius ir tada nacionalizacija įvykdavo antrą kartą, juos dar kartą ištremdavo… Paradoksalu, bet tai ne tiek liūdina, kiek suteikia vilties. Nes tokia tarpukario lietuvių vienybė, jų šviesūs, linksmi veidai nuotraukose, patriotizmas kuriant valstybę, ištikimybė, net krepšinio pergalės man yra įkvėpimo šaltinis ir tas idealas, tos vertybės, kurias stengiuosi puoselėti dabar ir labai norėčiau perteikti savo vaikams.

Ne kartą teko skaityti sąrašus knygų, kurias verta perskaityti? O koks būtų Jūsų knygų trejetukas?
Pirmoje vietoje be abejonės Platono „Valstybė“, skirta tikrojo teisingumo analizei. Ne veltui ji vadinama knygų knyga, o visa Vakarų filosofija tik pastabomis jos paraštėse. Esu be galo dėkingas savo filosofijos dėstytojui J. Maliukevičiui, kad jis sudomino, paaiškino ir remdamasis senovės graikų filosofija iš esmės nubrėžė mano mokslinio-pedagoginio darbo, o taip pat ir viso gyvenimo vertybinę kryptį. Kita knyga – tai A. Solženycino „Gulago archipelagas“. Perskaitęs ją kur kas geriau supratau postsovietinėje erdvėje vyraujančių neteisybių, apgaulių, aplaidumo, abejingumo, konformizmo priežastis ir ištakas, dėl to ėmiau į jas reaguo­ti kur kas ramiau ir atlaidžiau. Taip pat supratau, kad norint visuomenėje puoselėti sąžiningumą, garbingumą, pasitikėjimą ir kitas pamatines vertybes, mūsų laukia dar daug darbų. Na, ir trečioji knyga – tai „Šaunio­jo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“. Ją galiu skaityti bet kada ir bet kur. Vienintelis kartas, kai to nepavyko daryti, buvo ligoninėje, nes išoperuotas apendicitas niekaip nepritarė mano nesibaigiančiam juo­kui. Nežinau kitos tokios šmaikš­čios, sąmojingos, bet kartu ir labai gilių įžvalgų kupinos knygos. Na, nebent dar Dž. K. Džeromo „Trise valtimi, neskaitant šuns“.
Ačiū už pokalbį.

Kalbino Virginija Jacinavičiūtė

 

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas