Projekte „Laikmečių mozaika“ skaitytojus supažindinti stengiamės ne tik su naujausių laikų aktualijomis, bet ir su ištakomis, kodėl vienoki ar kitokie įvykiai svarbūs mūsų šiandienai.
Rugpjūčio 15-oji – Lietuvoje liaudiškas šventės pavadinimas – Žolinė, kai į bažnyčią nešamos šventinti lauko ir darželio gėlių puokštės. Krikščionybėje ši šventė vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė. Vakaruose ji minima nuo VI–VII a.
Žiniomis apie šios šventės ištakas su mūsų skaitytojais dalinasi Vievio šv. Onos parapijos vikaras, kun. Povilas Slaminis.
Kun. Povilas Slaminis
Ką mes švenčiame žvelgdami į Švenčiausią Mergelę Mariją dangun paimtąją? Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimas į dangų yra gilus slėpinys, kuris liečia kiekvieną iš mūsų, liečia mūsų ateitį.
Mariologinės teologijos sąryšis su kristologija
Kalbėdami apie Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimą dangun, turime atsigręžti į jos žemiško gyvenimo baigtį. Čia iškyla sąvokų naudojimas: ar tai yra kalbama apie mirtį, ar galima panaudoti visai kitą sąvoką. Krikščioniškame mokyme mirties sąvoka yra netinkama. Mirties sąvokos netinkamumas turi tvirtą pagrindą, kuris yra kylantis iš paties Kristaus velykinio slėpinio. Kristus savo prisikėlimu iš numirusių panaikina mirties tikrovę įnešdamas į žmogišką egzistenciją amžinojo gyvenimo tikrovę. Kristus per Velykų slėpinį mus įtraukia į Švenčiausios Trejybės gyvenimą – iš Dievo ir per Jį gauname gyvenimą. Dievo garbinimas ir šlovinimas neatsiejamas nuo amžinojo gyvenimo Dievuje. Todėl Dievo Motinėlės paėmimas į dangų yra neatsiejamas nuo amžinybės tikrovės, kur mirties, kaip tokios, nebėra. Tokioje šviesoje vietoj mirties sąvokos yra vartojama „užmigimo“ sąvoka. Tai yra taikoma Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir kiekvienam tikinčiajam, kuris naudojasi Kristaus paliktais meilės ženklais – sakramentais. Tai išreiškia vienybę tarp įsikūnijusio Dievo ir jo tvarinio žmogaus.
Apokrifų įnašas į liaudies pamaldumą
Pasakojimai apie Jėzaus Motinos išskirtinę gyvenimo pabaigą imami užrašyti II amžiuje, kol savo nusistovėjusias formas įgyja IV a. Šios apokrifinės tradicijos labai išplitusios ir įvairios, tačiau jas vienija bendras pasakojimas: prieš mirtį Marija susikviečia apaštalus, kurie atvyksta iš skirtingų šalių, ir jiems praneša, kad ji mirsianti. Mirties valandą pasirodo Kristus su angelais ir paima Motinos sielą, kuri vaizduojama mažo vaiko pavidalu. Tuomet apaštalai pagarbiai palaidoja Marijos kūną ir budi prie kapo. Po trijų dienų Viešpats prikelia Motinos kūną ir nuneša jį į Rojų. Tad visos apokrifinės istorijos sutartinai kalba apie Marijos mirtį ir jos kūno prikėlimą. Nors Bažnyčia niekuomet nepripažino apokrifinių istorijų, tačiau jos padarė įtaką liaudiškam pamaldumui ir liturginėms praktikoms. V a. Rytų Bažnyčioje išplitusi šventė, mininti Marijos mirtį ir jos išaukštinimą Danguje, buvo pavadinta Marijos Užmigimu (gr. Koimesis; lot. Dormitio), taip nurodant, kad Švenčiausios Mergelės Marijos mirtis buvusi daugiau kaip saldus miegas.
Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo slėpinio istorinis matmuo
Krikščionybės aušros – ankstyvosios krikščionybės – autoriai nekalba apie Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimą dangun. Apie jos palaikų suradimą taip pat niekas nekalba. Šioje vietoje turime pasitelkti apologetiką (krikščioniškos tiesos argumentuota gynybos kalba). Karlas Keantingas rašo: „Žinome, kad po Kristaus nukryžiavimo Marija rūpinosi apaštalas Jonas (Jn 19, 26–27). Pirmieji krikščionių rašytiniai šaltiniai sako, jog Jonas persikėlė gyventi į Efezą ir kad Švenčiausioji Mergelė Marija ėjo kartu su juo. Vyrauja tam tikri ginčai, kur Dievo Gimdytoja pabaigė savo žemišką gyvenimą. Kyla klausimas, ar tai buvo Efezas, ar tai buvo Jeruzalė. Deja, bet šiuose miestuose Švenčiausios Mergelės Marijos palaikų nėra. Liaudis apie tai žinojo, nes žmogiški kaulai būtų greitai išrankioti kaip relekvijos, bet to nėra ir taip nenutiko.
Krikščionybės aušroje relikvijos turėjo ypatingą reikšmę. Remiantis istoriniais daviniais, galime teigti, kad krikščionys rinkosi katakombose ir melsdavosi prie pirmųjų krikščionių prašydami Viešpaties Dievo malonės. Todėl šventųjų relikvijos buvo labai saugomos. Pavyzdžiui, Koliziejaus kankinių kaulai buvo greitai surinkti ir saugomi; yra daugybė pasakojimų apie tai tikėjimo kankinių biografijose. Pavyzdžiui, buvo plačiai žinoma, kad šv. Petro ir Pauliaus kaulai saugomi Romoje, Dovydo kapo ir šv. Jono Krikštytojo palaikų vieta paminėti pačiame Šventajame Rašte. O čia kalbame apie Mariją, tikrai išskirtinę iš visų šventųjų… bet neturime jokio įrašo apie jos palaikų pagerbimą kurioj nors vietoje.“
Švenčiausios Mergelės Marijos dangun paėmimo istorinis rašytinis atsparos taškas
Yra keletas pasakojimų apie Švenčiausios Mergelės Marijos dangun paėmimą. Realistiškiausias pasakojimas apie Žolinės slėpinį yra paliktas šv. Jono Damaskiečio. Reikia pasakyti, kad tai yra Jeruzalės patriarcho Juvelinijaus laiško kopija. Šis laiškas buvo parašytas Bizantijos imperetorienei Pulcherijai. Imperatorienė tiesiog paklausia, kur yra Dievo Motinėlės palaikai. Patriarchas Juvelinijus atsako, jog pagal seną tradiciją Švenčiausios Mergelės Marijos kūnas buvo paimtas į dangų. Šioji patriarcho ištara iššaukia imperatorienės nuostabą, nes pastaroji šio fakto nežinojo. Galime daryti išvadą, kad imperatorienė šio tikėjimo patirties fakto nežinojo, nors jis jau buvo plačiai žinomas ankstyvojoje Bažnyčioje.
Įdomus faktas, kad patriarchas Juvelinijus prie laiško imperatorienei Pulchrijai prideda pasakojimą apie stebuklingą apaštalų susirinkimą į Dievo Motinėlės laidotuves. Jau evangelijose aptinkame šv. Tomo ciniškumą ir neskubėjimą. Evangelijoje pagal Joną matome, kad šv. Tomui buvo reikalingas išskirtinis kitų apaštalų liudijimas, kad Kristus prisikėlė. Prisikėlęs Viešpats Jėzus jam dar kartą pasirodo. Tas pats įvyksta ir per Švenčiausios Mergelės Marijos „laidotuves“. Šventajam Tomui atvykus Dievo Motinėlės kapas buvo tuščias – kūno nebuvo. Apaštalams buvo atskleista, jog Švenčiausioji Mergelė su kūnu ir siela paimta į dangų.
Švenčiausios Mergelės Marijos dangun paėmimo biblinis atsparos taškas
Šioje Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo dogmoje iš pirmo žvilgsnio galime pasigesti biblinio pagrindo. Tai yra diskutuotinas klausimas. Katalikų biblistas ir apologetas Scott Hahnn teigia, kad aliuzija į Dievo Motinėlės dangun ėmimo slėpinio biblinis pagrindas yra Apreiškimo Jonui knygoje. Atkreipkime dėmesį į šios knygos vienuoliktą skyrių: „Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša“ (Apr 11, 19).
Ženkime dar vieną žingsnį. Scott Hahnn išleido knygą „Sveika, šventoji Karaliene“. Joje rašoma, kad pasakojimas iš Evangelijos pagal Luką, kaip Marija aplanko Elžbietą, turi daugybę reikšmingų panašumų į pasakojimą Senajame Testamente, kur Dovydas gabeno Sandoros skrynią į Jeruzalę. Panašumų per daug, kad tai būtų vien atsitiktinumas: Lukas nori savitu būdu mums pasakyti, kad Marija yra naujoji Sandoros skrynia. Kaip senovės Izraelyje Sandoros skrynioje saugotos Įstatymo plokštės ir truputis manos iš dangaus – senosios Sandoros ženklai – taip Švenčiausios Mergelės Marijos įsčiose įsikūnijo naujosios Sandoros pažadas ir tikroji Gyvenimo Duona – mūsų Išganytojas Jėzus. Taip jau nuo apaštalų laikų Bažnyčioje tikima, kad Dievo Motinėlė buvo naujoji Sandoros skrynia. O senoji Sandoros skrynia buvo prarasta jau daugybę amžių, ir niekas iš žydų iki šių dienų nežino, kur ji yra. Šioje šviesoje pažvelkime į Apreiškimo knygos 11 skyriaus pabaigą: Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša (Apr 11, 19). Koks įspūdingas audiovizualinis reginys! Arka atrasta! Bet pažvelkite, ką Apreiškimas sako mums po to (ir atsiminkite, kad skyriai ir eilutės Biblijoje nėra originalaus teksto dalis: jas bėgant amžiams įtraukė vienuoliai, kad būtų lengviau rasti konkrečias Šventojo Rašto eilutes. Taigi kitas sakinys iš 12 skyriaus pradžios originaliame tekste ėjo iškart po to, kuris užbaigia 11 skyrių): Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda (Apr 12, 1–2).
Šv. Jonui vizijoje buvo parodyta, kaip užrašyta Apreiškimo knygoje, kad Sandoros skrynia dabar yra danguje kaip „moteris, apsisiautusi saule“, kurios vaikas yra Mesijas („kuris valdys geležine lazda“ Ps 2, 9). Dalis Bažnyčios tėvų, tokių kaip šv. Efremas, šv. Ambrozijus ir šv. Augustinas, matė šią ištrauką kaip nuorodą į Mariją, mūsų Išganytojo Motiną. Tuo pačiu metu kiti tėvai matė „moterį“ kaip Izraelio ir Bažnyčios, kaip Naujojo Izraelio, simbolį. Yra pakankamai ženklų, kad ir šis aiškinimas apie moterį yra teisingas (ji turi dvylikos žvaigždžių karūną, simbolizuojančią 12 Izraelio giminių ir 12 apaštalų). Tad kuri interpretacija yra teisinga? Abi teisingos! (Ir Bažnyčios tėvai nematė jokio prieštaravimų tarp jų.) Senovės žydų literatūroje buvo gana įprasta naudoti dvigubus simbolius: istorinės asmenybės simbolizuodavo visą žmonių grupę. Pavyzdžiui, gan tikėtina, kad žinoma ištrauka iš Izaijo knygos 53 skyriaus apie Mesijo kentėjimus taip pat simbolizavo ir visos Izraelio tautos skausmą. Panašiu būdu Marija, Bažnyčios Motina, Apreiškimo knygoje simbolizuoja Izraelio pašaukimo išsipildymą. Jie tapo naujais žmonėmis, kurie turi nešti Kristų pasauliui. Kai Bažnyčia parinko liturginius tekstus Žolinės iškilmei, jie susiejo (ką prieš tai jau buvo padarę dalis Bažnyčios tėvų), 132 psalmės 8 eilutę ir dangiškosios moters-skrynios slėpinį: „Pakilk, VIEŠPATIE, ir ateik į savo poilsio vietą, tu ir tavo galybės Skrynia!“. Kai Viešpats prisikėlė iš mirties, jis su savimi į dangaus garbę pasiėmė ir tikrąją naujosios sandoros skrynią, savo motinos Marijos kūną. Kaip senovės izraelitai tikėjo, kad originali skrynia buvo padirbta iš netrūnijančio medžio, taip ši ištrauka yra ženklas, jog prisikėlęs Sūnus padovanojo savo Motinai Marijai nesugedusio kūno malonę. Taigi galima daryti išvadą ir Bažnyčiai, nes ji yra naujasis Izraelis.
Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo teologinė refleksija
Pirmiausia, pažvelkime į tai iš Biblijos, kuri griežtai atmeta sielos ir kūno dualizmą, perspektyvos. Graikų filosofijoje išganymas paprastai suprantamas kaip sielos išsigelbėjimas iš kūno kalėjimo. Kad suprastume šį požiūrį, paskaitykime Platono Faidoną, dialogą, kuriame Sokratas įtikinėja savo draugą ne liūdėti dėl būsimos mirties, bet matyti joje ilgai lauktą išsigelbėjimą. Ši filosofija neturi nieko bendra su bibliniu supratimu, kuris išganymu vadina ne sielos atsiskyrimą nuo kūno, bet viso asmens perkeitimą. Du galimi šio visa persmelkiančio požiūrio pavyzdžiai būtų Apreiškimo Jonui ir Antrojo Petro laiško autorių kalbėjimas ne apie pabėgimą iš šio pasaulio, bet apie „naują dangų ir naują žemę“ (plg. 2 Pt 3, 13). Marijos Ėmimo į dangų dogma kalba apie visišką šios pirmosios Jėzaus mokinės išganymą – nedalomas Marijos asmuo buvo paimtas į Dievo artumą. Apaštalų tikėjimo išpažinimo pabaigoje išsakome „kūno iš numirusių prisikėlimo“ viltį. Marija, kuri su kūnu ir siela buvo paimta į dangų ir kaip tik taip prikelta, yra vilties ženklas visai žmonijai.
Norėdami deramai atsakyti skeptikams, pasakysime dar vieną dalyką. Kai kalbame apie Švč. Mergelės Marijos kūno ėmimą į dangų, turime galvoje ne kelionę erdvėje Mariją gabenant į fizinį dangų. „Dangus“ yra talpus biblinis simbolis, kuriuo nuo seno įvardijama transcendencija, tokia egzistencija, kuri neapibūdinama mums žinomais erdvės ir laiko matmenimis. Marijos ėmimas į dangų reiškia, jog Švč. Mergelė jos būties pilnatvėje buvo „perkelta“ iš mūsų matavimų sistemos į aukštesnę, kurią vadiname simboliniu daugiaprasmiu žodžiu „dangus“.
Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo dogmos paskelbimas
Prieš oficialiai paskelbdamas (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) doktriną popiežius Pijus XII inicijavo viso pasaulio katalikų apklausą ir konsultavosi su tikinčiaisiais, kad įsitikintų, jog jie pritaria tokiam mokymui – atsakas buvo daugiau nei pozityvus. Tą lėmė ir tai, kad, kaip minėjau, ši dogma giliai įsišaknijusi Bažnyčios tradicijoje. Ko konkrečiai ši dogma moko? Ji teigia, kad pabaigusi šį gyvenimą Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangų. 1950 m. lapkričio 1 d. Dievo Motinai buvo suteikta nauja garbė, popiežiui Pijui XII paskelbus Ėmimo į dangų dogmą šiuo tekstu: „Dėl šios priežasties ne kartą išlieję Dievui maldaujančius prašymus ir šaukęsi Tiesos Dvasios apšvietimo, dėl ypatinga meile Mergelę Mariją apipylusio visagalio Dievo šlovės, dėl jos Sūnaus, nemirtingojo Amžių Karaliaus ir nuodėmės bei mirties Nugalėtojo garbės, dėl didesnės tos pačios kilniosios Motinos šlovės ir dėl visos Bažnyčios džiaugsmo bei linksmybės, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei savo pačių autoritetu Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą: kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“ (Pijus XII, Munificentissimus Deus (§44), 1950 m. lapkričio 1 d.)
Ką mes švenčiame žvelgdami į Švenčiausią Mergelę Mariją dangun paimtąją?
Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimas į dangų yra gilus slėpinys, kuris liečia kiekvieną iš mūsų, liečia mūsų ateitį. Marija pirmoji žengia keliu, kuriuo eina visi, kurių gyvenimas per krikštą susietas su Jėzumi. Taip, kaip Dievo Motinėlės gyvenimas susijęs su Juo. Šio slėpinio šventimas mums leidžia pažvelgti į dangų, leidžia išvysti „naują dangų ir naują žemę“ Kristaus priskėlimo iš numirusių ir galutinę pergalę prieš blogį. Todėl nuolankios Galilėjos mergaitės džiugesys, išsakytas Magnificat giesmėje, pavirto visos žmonijos giesme. Žmoniją pradžiugino galėjimas pamatyti Viešpatį, nusilenkusį prie visų vyrų ir moterų, nuolankių kūrinių, kad visus pasiimtų su savimi į dangų. Todėl Bažnyčiai belieka tik vienas dalykas su imlumu ir nuolankumu ištarti besimeldžiant: Karaliene į dangų paimtoji, melski už mus!