Semeliškėse restauruota Pirmojo pasaulinio karo karių kapavietė
2024 m. liepos 19 d. Elektrėnų savivaldybės administracijos atstovai ir Lietuvoje dislokuoti Vokietijos ginkluotojų pajėgų kariai pagerbė Kurkliškėse ir Semeliškėse palaidotų Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių atminimą. Semeliškėse ir Kurkliškėse esančios Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapavietės buvo sutvarkytos bendromis Vokietijos karių, Elektrėnų savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus bei Vievio ir Semeliškių seniūnijų pastangomis. 2024-aisiais sukanka 110 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Vienas didžiausių karinių konfliktų pasaulio istorijoje skaudžiai palietė ir Lietuvą, atsidūrusią tarp dviejų Europos imperijų – Vokietijos ir Rusijos.
Karo priežastys
1871 m. susikūrusi Vokietijos imperija, stiprindama ekonomiką ir vystydama karinę pramonę, turėjo didelių geopolitinių ambicijų. Vokietijos stiprėjimas neišvengiamai vedė prie konflikto su Didžiąja Britanija ir Prancūzija, kurios įžvelgė kylantį pavojų savo interesams žemyninėje Europoje ir turimose kolonijose. Ekonominių nesutarimų kilo ir su Rusijos imperija, kurios parama Serbijai kėlė grėsmę Vokietijos sąjungininkės Austrijos-Vengrijos imperijos interesams Balkanuose. 1879 m. Vokietija su Austrijos-Vengrijos imperija sudarė sutartį, kuria įsipareigojo viena kitai padėti karo su Rusija (arba Rusijos remiama kita valstybe) atveju. 1882 m. prie šios sutarties prisijungė ir Italija, kuriai tuo metu reikėjo paramos prieš Prancūziją. Šis trijų valstybių karinis blokas gavo Trilypės sąjungos vardą. Reaguodamos į prieš jas nukreipto karinio bloko susidarymą, Prancūzija ir Rusija 1891 m. taip pat pasirašė sąjunginę sutartį, numačiusią tarpusavio pagalbą karo su Trilypės sąjungos valstybėmis atveju. XX a. pradžioje Vokietijos ambicijos kėlė didelį nerimą ir Didžiajai Britanijai, kuri per visą XIX amžių turėjo galingiausią karinį laivyną pasaulyje ir siekė išlaikyti savo jūrinę lyderystę. Vokietija XX a. pradžioje ėmė statyti didžiulį karo laivyną, kuris turėjo sudaryti realią konkurenciją iki tol neginčytinai stipriausiam britų Karališkajam jūrų laivynui. Matydama grėsmingas tendencijas ir tarpvalstybinių blokų kūrimąsi, Didžioji Britanija taip pat nusprendė plėtoti sąjunginius ryšius. 1904 m. Didžioji Britanija sudarė sąjungą su Prancūzija, o 1907 m. – su Rusija. Taip Europoje gimė dar vienas karinis blokas – Antantė ( prancūzų k. entente – santarvė).
Akivaizdūs didžiųjų valstybių ekonominių, karinių ir geopolitinių interesų susikirtimai ir tarpusavio priešprieša didino įtampą Europoje, situacija darėsi vis grėsmingesnė. Galiausiai akstiną karui davė 1914 m. birželio 28 d. įvykęs Sarajevo atentatas. Tą dieną į Sarajevą atvykusį Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą (1863–1914) ir jo žmoną Sofiją (1868–1914) nušovė 19-metis teroristas, serbų teroristinės organizacijos „Jaunoji Bosnija“ narys Gavrilas Principas. „Jaunosios Bosnijos“ tikslas buvo atplėšti pietines slavų teritorijas nuo Austrijos-Vengrijos imperijos. Po šio įvykio įtampa Europoje pasiekė apogėjų. Liepos 23 d. Austrija-Vengrija įteikė Serbijai ultimatumą, reikalaujant pasmerkti Pranciškaus Ferdinando nužudymą, atsiprašyti, imtis griežtų veiksmų prieš radikalus ir įsileisti austrų specialiųjų tarnybų pareigūnus. Pastarąjį reikalavimą Serbija atmetė, tačiau su kitomis ultimatumo sąlygomis sutiko. Vis dėlto, Austrija-Vengrija ir Vokietija norėjo pasinaudoti pasitaikiusia galimybe sutriuškinti Serbiją. Vokietija vylėsi, kad Rusija dar nėra pasirengusi karui ir į konvencinį konfliktą nesikiš. Tačiau liepos 28 d. Austrijai-Vengrijai paskelbus karą Serbijai, Rusija pradėjo mobilizuoti savo pajėgas, nukreipdama jas prieš Austriją-Vengriją ir Vokietiją. Vokietija pareikalavo Rusijos atšaukti mobilizaciją, tačiau palankaus atsakymo nesulaukė. Rugpjūčio 1 d. Vokietija oficialiai paskelbė karą Rusijai, o po kelių dienų – rugpjūčio 3 d. ir Prancūzijai. Į tai reaguodama Didžioji Britanija rugpjūčio 4 d. paskelbė karą Vokietijai. Vos per kelias dienas visos didžiosios Europos valstybės atsidūrė oficialiame karo padėtyje ir Senajame žemyne įsiliepsnojo didžiausias karinis konfliktas pasaulio istorijoje. Tiesa, tuo metu, buvo tikima, kad karas ilgai netruks.
Padėtis Lietuvoje
XX a. pradžioje didžioji dalis Lietuvos teritorijos buvo okupuota Rusijos imperijos, o Mažosios Lietuvos sritis priklausė Vokietijai, Rytų Prūsijos provincijai. Taigi, prasidėjus karui, mūsų šalis atsidūrė dviejų didžiųjų valstybių fronto linijoje. Mažojoje Lietuvoje jau rugpjūčio 2 d. buvo paskelbta mobilizacija ir keliolika tūkstančių ten gyvenusių lietuvių atsidūrė Vokietijos armijos gretose. Vokietija pirmosiomis karo dienomis pagrindinį dėmesį sutelkė į Vakarų frontą, siekdama užimti neutralumą skelbiančią Belgiją ir pulti Prancūziją, o tuomet pradėti aktyvius veiksmus Rytuose. Rytų Prūsijos gynybai buvo palikta 8-oji armija, vadovaujama generolo Maksimiliano fon Pritvico (1848–1917). Prancūzija, siekdama atitraukti puolančių vokiečių pajėgas, prašė Rusijos pradėti puolimą Rytų Prūsijoje. Rugpjūčio 17 d. dvi Rusijos armijos peržengė Vokietijos sieną. Iš Lietuvos teritorijos puolimą pradėjo dar nebaigta formuoti generolo Pavelo Renenkampfo (1854–1918) vadovaujama 1-oji Nemuno armija, o iš Lenkijos į Vokietiją įžengė Narevo 2-oji armija, vadovaujama generolo Aleksandro Samsonovo (1859–1914). Abiejose puolančiose Rusijos armijose buvo nemažai lietuvių. Padėtis šiame fronte iki pat 1914 m. pabaigos buvo dinamiška. Kiekybinį pranašumą turintys rusai iš pradžių dominavo ir rugpjūčio pabaigoje netgi buvo apgulę Karaliaučiaus tvirtovę. Tačiau padėtis greitai keitėsi – mobilizavusi savo pajėgas ir iš Vakarų fronto pastiprinimui atsiuntusi du korpusus Vokietija perėmė iniciatyvą. Rytų Prūsijos gynybai vadovauti buvo atsiųsti du patyrę generolai – Ėrichas Liudendorfas (1865–1937) ir iš atsargos atšauktas Paulius fon Hindenburgas (1847–1934). Vokiečiai, perimdami rusų radijo ryšio pranešimus, greitai suprato, kad abi rusų armijos prastai sąveikauja tarpusavyje ir nespės susijungti numatomam mūšiui, todėl nusprendė pulti 2-ąją armiją. Rugpjūčio pabaigoje vokiečiai prie Tanenbergo sutriuškino generolo Samsonovo armiją. Mūšį pralaimėjęs Samsonovas nusižudė. Vokiečiai pradėjo rusus stumti atgal ir rugsėjį įžengė į Lietuvos teritoriją. Rusams pavyko apsiginti ir spalio pabaigoje vokiečiai buvo priversti atsitraukti. Frontas stabilizavosi tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos. Iki pat 1914 m. pabaigos Rytų fronte ženklių teritorinių pakitimų nebuvo.
Nors Rusijos armija buvo gerai parengta, valstybės ekonomika sunkiai galėjo pakelti karo naštą. Rusams ėmė trūkti resursų, prastai veikė logistika. Tuo metu galinga Vokietijos ekonomika ir gerai išvystytas geležinkelių tinklas sudarė galimybes karius greitai aprūpinti visa frontui reikalinga produkcija ir amunicija. 1915 m. pradžioje Vokietijos pranašumas tapo dar akivaizdesnis. Generolai Liudendorfas ir Hindenburgas nutarė pulti rusus vien Rytų Prūsijoje dislokuotomis pajėgomis. Tai buvo iš tiesų ambicingas planas. Vasario 21 d. vokiečiai Augustavo miškuose sumušė 20-tąjį rusų korpusą. Nors kovo pradžioje rusai sugebėjo kontratakuoti ir vėl įsiveržti į Rytų Prūsijos teritoriją, vokiečiai greitai perėmė iniciatyvą. Pavasarį kruvini mūšiai prasidėjo Lietuvos teritorijoje. Kovo pabaigoje vokiečiai užėmė Tauragę, rugpjūčio 3 d. buvo užimti Šiauliai, o rugpjūčio 9 d. – Panevėžys. Netrukus vokiečiai apgulė Kauno tvirtovę, kuri rugpjūčio 30 d. (po 11 dienų apgulties) krito. Kauno tvirtovės apgulties metu vokiečiai panaudojo ir cheminį ginklą – dujas. Vokiečiai sparčiai žygiavo per Lietuvos teritoriją ir spalio pradžioje jau užėmė Vilnių. Frontas sustojo ties Daugpilio–Naručio ežero linija ir joje išliko iki pat karo pabaigos. Aktyvūs karo veiksmai Lietuvos teritorijoje baigėsi, o vokiečiai užimtose žemėse suformavo Oberosto sritį.
1915 m. patyrusi visus karo baisumus, Lietuva buvo okupuota vokiečių. Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Lietuvos teritorijoje žuvę kariai čia ir buvo palaidoti. Elektrėnų savivaldybės teritorijoje yra žinomos ir saugomos trejos karių kapinės: Kurkliškių kaime ir Semeliškėse (palaidoti vokiečių ir rusų kariai) ir Paaliosės kaime, Kazokiškių seniūnijoje (palaidoti vokiečių kariai).
Elektrėnų krašto muziejaus vedėjas Tomas Petrauskas