Svečiuose pas tėvą Venjaminą

Svečiuose pas tėvą Venjaminą

Ineta BRICAITĖ

Simboliška – su Vievio Dievo Motinos Ėmimo Dangun cerkvės šventiku Venjaminu susitikome pirmą stačiatikių Naujųjų metų dieną. Katalikams ta diena buvo jau įprasta darbo diena, o stačiatikiams – švenčių įkarštis. Stačiatikiai bažnytines šventes mini pagal senąjį Julijaus kalendorių, o katalikai – pagal Grigalijaus, todėl Naujuosius metus stačiatikiai šventė sausio 13 dieną. O kai stačiatikiai šventė Tris karalius, naktį maudėsi eketėje – sakoma, kad vanduo tada šventas. Bet Venjaminas patikina – vanduo tą dieną šventas ne tik eketėse, bet ir tekantis iš čiaupo. Nors Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybinės religijos nėra, tačiau šventinis kalendorius sudarytas pagal katalikus – religinę daugumą. Pagal jų šventes ir miestai puošiasi, ir atostogos bei nedarbo dienos skelbiamos.

Karas paliko pėdsakų

Kontrastinga: lauke ūžia automagistrale lekiantys automobiliai, o viduje – palaiminga ramybė. Ja dvelkte dvelkia ir šventiko balsas. Nors cerkvė tuščia, kalbu pašnibždomis – nesmagu nutraukti šventovės ramybę ir romaus Venjamino balsą.

– Skaičiau, kad čia yra keturi paveikslai, įtraukti į Kultūros paveldo sąrašus. Gal yra dar kokių įdomesnių, vertingesnių eksponatų?, – pradedu pokalbį.

– Jei ir buvo čia kas vertingo kada, tai viskas bus pradingę. Smarkiai nukentėjo cerkvė per karus,  ne kartą buvo apiplėšta. Bet ne vertybės yra esmė. Rusijoje karo metais žmonės iš laikraščių šventus paveikslus išsikirpdavo ir melsdavosi. Ir Dievas lygiai taip pat jų klausydavo, – pasakojo Venjaminas rodydamas Pirmojo pasaulinio karo laikų ženklą – po artilerijos atakos skylėmis nusėtą freską.

Moterys nuo altoriaus atskirtos

Pirmą kartą lankantis cerkvėje, labiausiai nustebino jos „šiltumas“. Ne, ne apie temperatūrą kalbu – apie interjerą. Vien tik medinė ikonų siena – ikonostasas – suteikia jaukumo. Spalvos šiltos – gelsva, rusva, dominuoja medinė puošyba ir meno kūriniai. Šalia ikonų degamos žvakelės, simbolizuojančios tikėjimą, – malda turi būti karšta kaip liepsna ir kilti iš širdies. Dažniausiai matomos ikonos – tapytos ant medžio lentų, vaizduojančios Jėzų Kristų, Švč. Trejybę ar Mergelę Mariją ir išsidėsčiusios pakankamai nedidelėje patalpoje. Palyginus su man kur kas dažniau sutinkamu katalikų bažnyčių interjero didingumu – didelėmis erdvėmis, šaltomis spalvomis, aukso puošyba, įmantriomis detalėmis – cerkvė iš vidaus pasirodė jaukesnė.

Nustebau, kad nėra altoriaus, tačiau pasirodo, kad jo tiesiog nesimato – jis yra atskirtas ikonostasu. Per mišias yra atidaromi vartai, įtaisyti ikonų sienoje, ir tada besimeldžiantys jį mato. Už ikonų sienos moterims užeiti negalima – ten patekti gali tik vyrai, nes tik jie gali tapti kunigais. Pirmą kartą gyvenime berniukas už ikonų sienos pabuvoja per krikštynas – kai vaikas pašventinamas, jis atnešamas prie altoriaus, o mergaitės taip ir lieka nuo altoriaus atskirtos ikonų siena.

Žegnojasi kitaip

Venjaminas leido nufotografuoti altorių, tačiau šiukštu – neperžengti ikonų sienos – taisyklės yra taisyklės, tad tik kyštelėjau fotoaparato objektyvą ir kelis kartus blykste apšviečiau moterims uždraustą zoną. Taip pat moterims į cerkvę draudžiama įeiti vienplaukėms – būtina skarelė.

Yra trys kunigystės laipsniai: diakonai, kunigai ir vyskupai. Diakonai ir kunigai iki tam tikrų įšventinimų gali susituokti, bet išsirinkta žmona lydėti turės visą gyvenimą – nei išsiskirti, nei jai mirus su kita moterimi susituokti nebegalima. Vyskupais gali tapti tik vienuoliai, tačiau vienuoliai gali likti ir tik diakonais ar kunigais – kaip ir Venjaminas. Žinoma, vienuoliai, esantys kunigais ar diakonais, žmonų turėti jau nebegali – jos neturi ir Vievio bei Semeliškių šventikas.

Nors stačiatikiai meldžiasi atsistoję, šalia sienų sustatyti suolai. „Yra tarp tikinčiųjų ir senesnio amžiaus žmonių, jiems sunku visą laiką išstovėti, todėl gali ir prisėsti“, – sakė šventikas. Dar vienas skirtumas nuo katalikų – stačiatikiai žegnojasi kitaip: visų pirma sulenkia tris pirštus – nykštį, rodomąjį ir didįjį – į vieną tašką. Tai simbolizuoja Švenčiausią trejybę viename asmenyje. Kiti likę rankos pirštai priglaudžiami prie delno. Toliau stačiatikiai žegnojasi kaip katalikai, tačiau tariant „Šventosios dvasios“ visų pirma paliečiamas dešinysis petys, o tik tada – kairysis.

Stačiatikių centras

Pats Venjaminas yra gimęs Baltarusijos teritorijoje, tačiau visai netoli Lietuvos sienos. Kaip jis pats juokavo, keliasdešimt kilometrų – ir jau gimtinėje. Dabar jis gyvena šalia Vievio cerkvės stovinčiame sename mediniame name. „Cerkvė jau buvo renovuota, dabar norėtųsi kleboniją šiek tiek sutvarkyti“, – kalba šventikas. Jis aptarnauja ir Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę, tačiau į ją važinėja ne taip jau dažnai – pamaldos ten būna tik šiltuoju metų laikotarpiu ir ne kas savaitę – stačiatikių bendruomenė ten maža.

Vievio stačiatikių bendruomenė didesnė. Kaip sako Venjaminas, į eilines pamaldas susirenka apie trisdešimt žmonių. Kai švenčiama kokia šventė, jų susirenka kelis kartus daugiau. Vievis – centras, tikinčiuosius sutraukiantis iš aplinkinių kaimų ir miestų. Daug tikinčiųjų gyvena gretimose Balceriškėse ir Elektrėnuose. Kad daug žmonių suplūsta iš Elektrėnų, stebinti neturėtų – Elektrėnai buvo statyti Sovietų Sąjungos laikais, juos statė ir juose dirbo daug žmonių, atvykusių iš slavų šalių. Dažnai jie buvo stačiatikiai. Nors tarybų valdžia religiją ignoravo, poreikį melstis žmonės vistiek jautė, o dabar iš Elektrėnų į Vievį sekmadieniais atvažiuoja jau ir jaunesnės kartos atstovai.

Materialios vertybės nesvarbios

Mišių metu skamba muzika, tačiau ją sudaro tik žmonių balsai. Venjaminas sako, kad į Dangų pas Dievą nueina tik žmonių balsai, o ne muzikos instrumentų garsai. Papasakojęs apie cerkvę ir aprodęs jos interjerą, šventikas pasiūlo užkopti pasižiūrėti šventyklos pasididžiavimo – varpo. Jis yra vienas didžiausių varpų savivaldybėje. Jo svoris – beveik tona. 1900 metais jis nukaldintas Maskvoje.  Ant varpo šono kirilica parašyta „Vievis“ (rus. Beвис).

Šventikas pasakojo, kad po renovacijos varpinėje visada šviečia šviesa ir tai yra tarsi stačiatikių švyturys šalia automobilių jūros. „Pro čia pravažiuoja daug stačiatikių tolimųjų reisų vairuotojų, kuriems šita cerkvė simbolizuoja namus“, – pasakojo Venjaminas. Kai užkopi į varpinę, atsiveria plati Vievio panorama. Popas sakė, kad būtų smagu, jei cerkvės varpinė taptų simboliška stotele šalia įtempto judėjimo – žmonės galėtų sustoti, užlipti į varpinę, pasigrožėti vaizdu.

Stovėdamas varpinėje Venjaminas pasakojo apie Rusijos didžiąsias pūgas, kai cerkvėse specialiai skambindavo varpais, kad žmonės nepasiklystų, ir perpasakojo Aleksandro Puškino apysaką „Pūga“. Joje pasakojama apie pūgoje pasiklydusį jaunikį, kai į cerkvę išgirdęs varpą per pūgą užėjo ne nuotakos laukiamas jaunuolis,  o kitas – pasiklydęs, su kuriuo tamsoje neatpažinus jie ir buvo sutuokti.
Šventiko nuomone, išorė mažai ką lemia. Svarbu, ką jauti širdimi. Todėl apie materialias cerkvės vertybes kalbėjo mažai. Nėra svarbiausios į Kultūros paveldo sąrašus įtrauktos ikonos: „Šv. Aleksejus, Maskvos metropolitas“, „Šv. Juozapas Belgorodiškis“, „Šv. Teodosijus, Ugličo arkivyskupas“, „Šv. Serafimas Sarovskiškis“. Svarbiausia jam, kad tikėjimas žmonių širdyse neblėstų. „Kaip gera, kai krikštiji vaiką, o jo mama ateina ir klausia, ar prisimenu, kaip krikštijau ją, – šypsosi šventikas, – o aš tikrai tai prisimenu“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų