Elektrėnų savivaldybės teritorija buvo labai daugiatautis ir daugiakalbis kraštas, kuriame daug žmonių kalbėjo lenkų kalba. Kiek lenkų kalbos vartojimas būdingas šiam kraštui, kokie šios kalbos ypatumai šiose vietovėse? Prisiminę kelis daugiakalbiškumo atvejus šiame krašte minėtais klausimais kalbėjomės su Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Polonistikos centro profesore, mokslų daktare Kristina Rutkovska, Varšuvos universitete apsigynusia lyginamosios etnolingvistikos daktaro disertaciją. Labiausiai mokslininkę dominančios temos yra gretinamoji kalbotyra, etnolingvistika, dialektologija, kalbų kontaktai ir sąveika. Dr. K. Rutkovska, domėdamasi lenkų kalbos ypatumais Vilniaus regione, 2010 m. lankėsi ekspedicijoje Semeliškių miestelyje ir jo apylinkėse.
Pasaulio teisuolių daugiakalbystė
Kartais žmonės svetur būna geriau žinomi negu gimtinėje. Būtent taip nutiko ir su Pasaulio tautų teisuolių vardus pelniusiais Elektrėnų krašto žmonėmis Stanislava ir Pranu Karalevičiais, jų vaikais Elena ir Leonardu Genriku, taip pat apdovanotais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Knygoje „Gyvybę nešančios rankos“ išvardinta net 19 žydų, kuriuos gelbėjo Karalevičiai. Prisiminus teiginį, kad gelbstint kiekvieną žydą dalyvavo bent kelios dešimtys žmonių, aišku, kad tame dalyvavo Stanislavos ir Prano artimieji, broliai ir seserys.
Pranas Karalevičius (1900–1979) gimė ir užaugo Ūbiškėse, turėjo brolį ir seserį. Elena Čepanonienė apie savo tėvo tėvų šeimą žino mažai. Prano Karalevičiaus tėvas Antanas, jos diedukas, save laikė lenku. Jos tėvas Pranas kalbėjo lenkiškai, nors neblogai mokėjo ir lietuviškai, buvo geras stalius, eidavo per žmones ir dirbindavo baldus, langus, roges, vežimus.
Motina Stanislava Karalevičienė (Stasiūnaitė,1899–1981) gimė ir užaugo Kozelkiškėse, netoli Strėvos miško, buvo iš didelės lietuviškos šeimos, kurioje užaugo penkios dukros: Marijona, Elena, Ona, Stanislava ir Honorata bei du sūnūs: Povilas ir Jurgis. Mama skaitė lietuviškai, kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai, namuose su tėvu – dažniau lenkiškai.
Prano ir Stanislavos vaikaičiai Jonas Junevičius ir Jonas Čepanonis sakė, kad jų seneliai kalbėjo mišriai – lietuviškai ir lenkiškai. J. Junevičius pastebėjo, kad ir jo tėvai Boleslovas ir Stasė tarpusavyje kalbėdavo lenkiškai, o su jais, vaikais, jau lietuviškai. Parduotuvėje, kurioje dirbo, abu kalbėdavo ta kalba, kuria ir interesantas.
Dar keli pavyzdžiai
Viena vyriausių seniausio Elektrėnų savivaldybės Semeliškių miestelio gyventoja Janina Stosiūnaitė, tarpukario metų valsčiaus viršaičio B. Stosiūno duktė, pastebėjo, kad jos tėvas, viršaičiu miestelyje išdirbęs 16 metų, puikiai kalbėjo ir rusiškai, galėjo sukalbėti ir lenkiškai. Taip kalbėjo miestelis.
Semeliškių gimnazijos mokytoja, vadovaujanti ir gimnazijos muziejui Meilutė Rašimienė (Nasutavičiūtė) pastebėjo, kad jos mama, kilusi iš Lojaus kaimo netoli Semeliškių, su savo mama kalbėdavo tik lenkiškai, o su miestelio žmonėmis, kaimynais – lenkiškai ir lietuviškai, kaip kuriam patogiau. Jos seneliai, gyvenę ties demarkacine linija, tarpusavyje ir su kaimynais dažniausiai kalbėjo lenkiškai, jos tėvai namuose dar kalbėdavo lenkiškai, tačiau su vaikais tėvai jau kalbėjo lietuviškai.
M. Rašimienė teigė, kad Semeliškių miestelyje lenkiškai namuose kalbančių žmonių tėra vienetai, praėjusio amžiaus šeštą-septintą dešimtmetį tokių buvo gerokai daugiau.
Daugiakalbės ir patarlės
Šio straipsnio autorė, viešėdama pas senelius Semeliškėse dar praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį, daug kartų matė vaizdų, kaip susitikusios gatvėje trys-keturios moterys visos kalbėdavo skirtinga kalba: viena pradėdavo lietuviškai, antra tęsdavo lenkiškai, dar kitos įsiterpdavo gudiškai, rusiškai…
Daugiakalbiškumą byloja ir kai kurios tada šio rašinio autorės išgirstos ir atmintyje įstrigusios patarlės ir priežodžiai, kuriuose maišėsi įvairių kalbų žodžiai. Pvz: Šara godzyna akis gadina, (Suprask – prietemos valanda akis gadina), biala ne biala, abi voda vidziala.
Tad apie daugiakalbiškumą ir lenkų kalbos vartojimo ypatumus Elektrėnų krašte kalbamės su Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Polonistikos centro profesore, mokslų daktare Kristina Rutkovska, prieš porą metų su kolegomis išleidusia įdomią knygą „Tauta, kalba, valstybė“ .
Gal galite prisiminti lankymąsi Semeliškėse prieš vienuolika metų?
Lankydamasi Semeliškėse ir miestelio apylinkėse 2010 m. domėjausi gyventojų vartojama lenkų kalba, jos ypatumais. Kalbėdamasi su žmonėmis ypatingą dėmesį skyriau leksikai, tikėdamasi, kad mano tyrimas bus svarbus ne tik mokslininkams, bet ir įdomus visiems pateikėjams, kurie dalyvavo apklausoje, nuoširdžiai ir atvirai papasakojo apie tai, kas jiems žinoma.
Minėjote, kad Lietuvoje funkcionavo įvairios lenkų kalbos atmainos.
Pirmiausia atsirado vadinamasis kultūrinis dialektas, kuriuo kalbėjo ir kurį platino Lietuvos žemėse apsigyvenę aukštesnių sluoksnių – oligarchijos, dvasininkijos, šlėktų – luomų atstovai, t. y. bendrinės lenkų kalbos vartotojai. Šis dialektas buvo vartojamas visose visuomeninio ir privataus gyvenimo sferose rašytine ir šnekamąja forma. Jis išlaikė lenkų etniniams dialektams būdingas ypatybes, be to, tuo metu prasidėjo palaipsnis rytų slavų kalbos elementų skverbimasis. Egzistavo ir kita kalbos atmaina – liaudies tarmės kaimiečių šneka. Ši atmaina susiformavo kultūrinio dialekto pagrindu. Apibūdinant šiandieninę Lietuvos regionų šnekamąją lenkų kalbą, galima įžvelgti įvairių kalbų skirtingais laikotarpiais jai darytą įtaką: lietuvių ir baltarusių kalbų įtaka senovėje, vėliau stiprų rusų kalbos poveikį. Šnekamąją kalbą taip pat formavo nauji lietuviški skoliniai, atsiradę dvikalbystės periodu. Etnolektų, šiuo metu vartojamų Semeliškėse, yra gana daug, o pati lenkų kalba yra labai pakitusi.
Gal galite tai kiek paaiškinti?
Lenkų kalba kadaise pasklido šlėktų iš Lenkijos dvaruose, kurių šiose apylinkėse buvo gana daug. Kalbos plitimas buvo trumpas, greičiausiai nuo XIX a. vidurio iki pokario laikų, nes nebūta veiksnių, skatinančių lenkų kalbą ir kultūrą plėtotis šiame regione: mokymas lenkų kalba nevyko, tik labai trumpai lenkiškai buvo laikomos pamaldos bažnyčiose, gyventojų nepasiekė lenkiška spauda, trūko lenkiškos grožinės literatūros ir kultūrinės veiklos.
Lenkakalbius Lietuvos regionus dar skirstote į kelias zonas. Kokiai jų priskiriate Elektrėnų savivaldybės vietoves?
Čia kasdienėje veikloje vietiniai gyventojai dažniausiai vartoja lietuvių kalbą. Lenkiškai šiose apylinkėse kalbama ypač retai, tik nedaug vyresnės kartos žmonių dar šneka gana taisyklinga lenkų kalba. Nedaug vidutinio amžiaus asmenų ir jaunimo veikiausiai supranta šią kalbą, tačiau jos nevartoja. Tai teritorija, kur lenkų kalba nyksta, taip vadinamosios regresyvinės dvikalbystės regionas.
Kokius šių vietovių lenkų kalbos ypatumus pastebėjote?
Tyrinėdama šių vietovių lenkų kalbą, bendravau su daug mielų žmonių, Semeliškių apylinkių vyresniosios kartos atstovų, šnekančių lenkų ir lietuvių kalbomis. Iš jų lenkų kalbos išrinkau žodžius, kurių pagrindu pristačiau šią kalbą – jų pirmąją, todėl jų gimtąją kalbą. Atkreipiau dėmesį į kalbos originalumą, kuris liudija apie šios kalbos amžiais trukusį formavimąsi daugiakultūrėje ir daugiakalbėje teritorijoje.
Kaip galite nusakyti tą lenkų kalbos originalumą šioje vietovėje?
Atskirtos nuo bendrinės lenkų kalbos lenkų tarmės Lietuvoje ilgainiui išlaikė lenkiškus archaizmus, šiuo metu jau nevartojamus etninėse Lenkijos žemėse. Elektrėnų krašto gyventojų lenkų kalboje populiari sinoniminė leksika tam tikriems daiktams ar realijoms pavadinti. Neretai senieji lietuvių kalbos skoliniai sudaro sinoniminius dubletus su greta vartojamais lenkų kalbos archaizmais, senaisiais rusizmais, baltarusizmais ar lietuviškos kilmės žodžiais. Pavyzdžiui, bronkt šalia orczyk, skersinis viržiams užkabinti, kinkant arklį, vogas – lietuviškai branktas; bryzguci dgs. šalia kutasiki dgs., lietuviškai brizgulys; rojst šalia blotnik – bala, pelkė, lietuviškai raistas; runkle šalia buraki pastewne, lietuviškai runkeliai.
Tais senaisiais žodžiais nusakoma ne tik istorinės realijos, bet ir universalijos, būsenos, veiksmai. Tokių žodžių čia pririnkau daug.
Galite pateikti daugiau pavyzdžių? Kokie iš tokių žodžių Jums buvo netikėčiausi, įdomiausi?
Pavyzdžiui, fest – atlaidai, gatki – vyriškos kelnės, gawęda – kalba, krama – krautuvė, luft – pastogė, vieta po stogu iš vidaus; ojcy – tėvai, swiątkowac – švęsti. Jų buvo labai daug, trumpame pokalbyje neįmanoma būtų išvardinti.
Dar ką nors įdomaus pastebėjote?
Įdomu, kad augalų, gėlių ir jų dalių pavadinimui dažniausiai naudojamos tik lietuvių kalbos kilmės leksemos. Dažnai pateikėjai net nepateikė sinonimų šiems augalams apibūdinti. Pavyzdžiui: bumbulek – augalo pumpuras, bumburas; jurgina – jurginas; stambury, stumbury – stambaras, stimburys.
Šiose tarmėse yra labai paplitę leksiniai lituanizmai, kurie pateko į lenkų tarmes įvairiais laikotarpiais ir įvairiais būdais. Didelę leksikos dalį sudaro vadinamieji paslėptieji, neatpažįstami lituanizmai, kurių pateikėjai nesusiejo su lietuvių kalba. Jų dažnas vartojimas priklauso nuo tuometinių sąvokų ir realijų išlikimo iki šių dienų. Vieną didelę jų grupę sudaro leksemos, apibūdinančios žmogų bei jo išvaizdą arba būdingus veiksmus: łępaty – su storomis lūpomis, lūpotas; murzaty – nešvarus, susitepęs, kas murzinas, nešvarus, murzinas; murzė (vieni kalbininkai šį žodį kildina iš baltų kalbų, kai kurie teikia slavišką šio žodžio etimologiją).
Atlikome ir užkalbėjimų tyrimus. Jie labai įdomūs, originalūs, trikalbiai. Sentikių gydomųjų užkalbėjimų maldos turi vertimų į lietuvių ir lenkų kalbas. Nors gydymo užkalbėjimų formulės malda turi būti labai tiksli, vis dėlto ir jose buvo interpretacijų, įdėtos lietuviams ir/ar lenkams artimesnės kultūrinės realijos.
O buvo žodžių, kuriuos lenkai ir lietuviai vartojo vienodai?
Buvo tokių. Ir ne taip mažai. Tai interjekcijos (leksemos, įvardijančios įvairius žvėrių ir paukščių viliojimo ir nuvaikymo būdus) ir onomatopėjos (žodžiai, kuriais pamėgdžiojami paukščių arba kiti gamtos garsai). Pavyzdžiui: cyba—cyba — ožiukus šaukiant, szkir — varant avis, juksz —varant kiaules, kuch—kuch, kukuc—kukuc kiaules šaukiant ir pan. Pastaruoju metu vis dažniau tiriama šių žodžių etimologija, kadangi šie žodžiai priskiriami labai senam žodyno lobynui. Interjekcijos ir onomatopėjos kalboje suvokiamos labai individualiai, kaip ir tradiciškai vartojamos leksemos. Kurdama tokius žodžius kiekviena kalba išnaudoja savos fonologijos sistemos galimybes.
Patarlės ir priežodžiai, kuriuose maišėsi kelių skirtingų kalbų žodžiai, kaip kad Šara godzyna akis gadina – akivaizdi daugiaetniškumą ir daugiakalbiškumą bylojanti detalė?
Žinoma, tai rodo daugiakultūrę ir daugiakalbę aplinką, kalbų ir kultūrų paribį, jų susiliejimo vietą. Tik neatsimenu, kad lankydamasi Elektrėnų savivaldybėje, būčiau tokių išgirdusi.
Žmonių vardai, pavardės taip pat yra tautinio identiteto raiška? Ką galite pasakyti apie juos?
Tai labai įdomus procesas, žmonės be jokių skatinimų gali pateikti savo pavardės lietuvišką ir lenkišką variantą, nes taip girdėjo iš tėvų. Pavyzdžių gali būti labai daug, paminėsiu kelis moterų pavardžių variantus: Molis: Molisowa, Molisόwna; Klukojć: Klukojciowa, Klukojcicha, Klujokcianka. Čia lenkiškos versijos, o prisiminę, kad pase dabar yra kitaip, dažnai pateikėjai pasitaiso ir pateikia šalia, pavyzdžiui, Juniewiczowa – Junevičienė. Taip pat yra ir su vardais, pavyzdžiui: Zenonas bus vadinamas Zeniuk, Zeńka, Zeniuś, Zeniuczek; Ona – Ana, Ańcia, Anula, Anulka. Tokių asmenvardžių formų vartosena yra svarbus lenkų kilmės deklaravimo požymis. O dvigubų pavardžių ir vardų versijos atspindi labai gražios daugiakultūrės savimonės apraiškas. Pasakojau apie tai kolegoms sociolingvistams konferencijoje Austrijoje, jie buvo sužavėti, jiems tai atrodė kone stebuklas.
Turbūt atkreipėte dėmesį į tai, kaip vietiniai gyventojai lenkai vertino savo gimtąją kalbą?
Lankydamasi Semeliškėse ir miestelio apylinkėse 2010 m. ne kartą girdėjau, kaip žmonės savo lenkų kalbą pavadino netobula, netaisyklinga, prasta. Apibūdindami savo kalbą kaip „prastą“, „gudų“, „netaisyklingą“, apylinkių gyventojai tik intuityviai jaučia jos specifiką ir daugiasluoksniškumą. Žmonių pasakojimuose dažnai girdėjau mintį, kad jie nežino, iš kur čia lenkų kalba atsirado, kodėl tėvai ir seneliai laikė save lenkais.
Ką dar būtina būtų ar svarbu būtų pasakyti?
Neseniai, 2019-aisiais, Vilniaus universiteto leidykla išleido įdomią knygą „Tauta, kalba, valstybė“, kurioje kartu su lituanistais nagrinėjome ir įvairių tautybių žmonių kalbos (kalbų) suvokimą. Man šiandien atrodo, kad tai knyga apie toleranciją. Pateiksiu vieną iš šios knygos išvadų fragmentą: Kalbų ir kultūrų paribys dažnai yra siejamas su įvairove, gebėjimais apjungti saviškumą ir kitokiškumą ir išugdyti savyje to kitokiškumo akceptaciją. Iš tokio įvairovių susidūrimo paprastai gimsta kokybiškai nauji dalykai, kurie turi savo pereinamas formas, labai įdomias ir sudėtingas. Tam, kad toks įvairovių susitikimas įvyktų, sienos turi būti atviros, ypač kaimynystėje gyvenančių žmonių sąmonėje. Kiekvienas iš mūsų, paribio gyventojų, turi būti atviras to kitokiškumo atžvilgiu, pasirengęs jį priimti ir suprasti, nepaisant to, kad dažnai turime problemų su savo savitumo suvokimu, intuityviai apčiuopiant savo išskirtinumą, ne visada sugebame jį gerai lokalizuoti ir tinkamai verbalizuoti.
Yra elektroninis žurnalas Lietuvos lenkų tarmės http://www.lenkutarmes.flf.vu.lt/, kurioje norintys gali rasti daug informacijos ir apie šios vietovės lenkų kalbą.
Kaip galėtume apibūdinti mūsų pokalbį?
Manau, daugeliu atvejų svarbiausias tautinės saviraiškos kriterijus daugiakalbėje ir daugiaetninėje visuomenėje vis dėlto yra kalba. Kalbai nykstant dažniausiai tuo pačiu prarandama ir tautinė savimonė.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Daiva Červokienė