Užgimimo stebuklo sulaukus
Prakartėlės nušvito džiaugsmu
Pajutom, ką turim brangiausia
Ir atgimėm dvasioj kartu
Mes esame esamo laiko žmonės. Tai laikas įvykyje ir įvykis laike…
Šiuose žodžiuose mes visi tarsi atrandame save. Dėl laiko skaičiuojame savo gyvenimo dienas ir prasmingai praleistus įvykius. Draugijos „Mes esame“ nariai svajojo per adventą nuvykti į Vilnių ne tik pamatyti naujametinės eglutės, bet ir aplankyti Aušros vartus.
Aš susirinkimo metu prasitariau, kad svajonės džiaugsmą visuomet augina, pildo slapčiausius norus, žydi laime ir tarsi svaigina, ir pažadėjau išvyką į Vilnių. Pažadus ištesėjau ir 8 draugijos nariai gruodžio 16 d. išvyko į sostinę.
Aušros vartai
Tai vieninteliai išlikę XVI a. pradžios Vilniaus gynybinės sienos vartai, juose iki šiol gerai matomos šaudymo angos. Manoma, kad miestą ne mažiau nei sienos saugojo ir saugo Aušros vartuose pakabintas Dievo Motinos paveikslas. Vėliau šiam meno kūriniui buvo priskirta stebuklingų savybių. Manyta, kad būtent dėl jo galių buvo numalšinti galingi gaisrai, per karus miestas išsaugotas nuo galutinės pražūties.
XVI a. karmelitai paveikslui apsaugoti pastatė medinę koplyčią. Jai sudegus, pastatyta mūrinė, kuri ir mūsų dienas pasiekė. Tai klasikinių formų fasadas, kurį puošia apvaizdos akis su įrašu lotynų kalba – Mater Misericordiae (Gailestingumo motina).
Teko skaityti, kad Aušros vartai ypatingo dėmesio sulaukė 1993 m. Tuomet į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II, stebimas viso pasaulio tikinčiųjų, šioje šventovėje kalbėjo Rožinio maldą ir paliudijo, kad ši pamaldumo vieta jam išskirtinai svarbi kaip ir šio krašto tikintiesiems. Ir šiandien Aušros vartai yra vienas žinomiausių Vilniaus simbolių, dėl stebuklingu laikomo Švč. Mergelės Marijos – Vilniaus Madonos – paveikslo, gausiai lankomo piligrimų, kurie čia palieka dėkingumo ženklus – votus.
Koplyčia kasdien atvira lankytojams ir traukte traukia tikinčiuosius čia apsilankyti ir pasimelsti.
Kur prieš pat Kalėdas turėjome galimybę pabuvoti. Mačiau, kaip džiaugėsi akys visų narių, kurie čia pabuvojo, išklausė mišias ir pasimeldė. Supratau, kad svajonės iš dalies išpildė jų slapčiausius norus.
Bažnytinio paveldo muziejus
Bažnytinio paveldo muziejus įkurtas šv. Mykolo bažnyčioje – Sapiegų giminės mauzoliejuje. Čia pamatėme beveik pusę šimto metų Katedros mūro sienoje slėptą Vilniaus katedros lobyną ir svarbiausius Lietuvos auksakalystės ir tekstilės šedevrus.
Ekskursijos vadovė Kamilė sakė, kad mūsų atvykimas į šį muziejų pačiu geriausiu laiku, nes vyko prakartėlių paroda nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros „Štai žvaigždė“, kuri vyksta nuo 2021 m. gruodžio 27 d. iki 2022 m. sausio 29 d.
Kristaus gimimas – vienas svarbiausių įvykių krikščioniškoje liturgijoje. Šv. Kalėdos figūrinį pavidalą įgijo IV a. sarkofaguose, tačiau ypatingą reikšmę suteikė šv. Pranciškus Asyžietis apie 1226 m. Jis šv. Kalėdų naktį Grečo muziejuje Italijoje atkūrė gimimo sceną. Tai buvo dovana tikintiesiems, pamažu atsirado paprotys – prakartėlių kūrimo ir statymo bažnyčiose ir miestų aikštėse.
Ilgainiui prakartėlių tradicija paplito po Europą. XVI a. jos imtos kurti pietų Vokietijoje, tačiau 1789 m. Austrijos imperatoriui Juozapui II uždraudus statyti bažnyčiose, ši mada persikėlė į privačius namus ir iki šių dienų gyvuoja prakartėlių statymo kultūra. Lietuvoje pirmiausia jos buvo suklestėjusios vienuolynuose vaizduojant Kristaus gimimą. Iš Alpių regiono į Lietuvą atkeliavo medinės, gipsinės figūros: Marija Juozapas, kūdikėlis Jėzus, asilas, jautis, piemenys, išminčiai, kurie kartu sudaro prakartėlės kompoziciją. Lietuvoje prakartėlių kūrimas atsinaujino atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Bavarijos, Vokietija) eksponuojami objektai atkeliavę iš muziejų, saugyklų, bažnytinių ir privačių kolekcijų (20 – iš Vokietijos, 9 – iš Lietuvos).
Paroda mus nustebino dydžiu, spalvingumu, originalumu, tradicijų vienodumu. Skulptūros pasižymi simboliais, ikonografiniais akcentais, interpretacijų įvairove. Prakartėlės taip ryškiai parodo stiprų pasišventimą Kūdikėliui Jėzui. Vokietijoje vienuolės, prieš stodamos į vienuolyną, prakartėlę gaudavo kaip dovaną iš artimųjų, kadangi tarsi turėjo padėti būsimoms vienuolėms ištverti išsiskyrimą su šeima.
Pamatėme seniausią Jėzaus gimimo sceną mūsų šalyje XVIII a. pab.–XIX a. Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios prakartėlę. Parodoje eksponuojama mažiausia pasaulyje – trečdalio milimetro dydžio – VGTU „Linkmenų fabriko“ sukurta prakartėlė. Kas joje pavaizduota, galima pamatyti ekrane.
Nuoširdžiai padėkojom Kamilei ir pajautėm, kad išsipildė slapčiausi norai pamatyti prakartėlių grožį.
Vilniaus katedros požemiai
Tai nematoma pastato dalis. Ekskursijos vadovė Ugnė Kraulaitytė pristatė šventovės, stovinčios vienoje seniausių gyvenamųjų Vilniaus vietų, istoriją, pastato kaitą. Čia palaidoti Lietuvos valstybei ir bažnyčiai nusipelnę asmenys.
Po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtame Karališkajame mauzoliejuje palaidotas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1460–1506), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio žmona Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545) ir Barbora Radvilaitė (1522–1551 m.), valdovo Vladislovo IV Vazos (1595–1648) širdis. Jų atradimas kriptoje 1931 m. tapo tikra sensacija.
Kapitulos kripta – didžiausia požeminė patalpa. Čia saugomas žymiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Vytauto Didžiojo (1350–1430 m.) sarkofagas. Jis padėjęs perstatyti ir išpuošti bažnyčią. Minint 500 m. nuo Vytauto mirties tikėtasi rasti jo palaikus ir perkelti į pagamintą sarkofagą. Deja, palaikų tebeieškoma iki šiol. Čia saugomas vienas seniausių radinių – nedidelis sidabrinis angeliukas, rankose laikantis skydą su Vilniaus katedros kapitulos herbu.
Yra žinoma, kad Vilniaus katedros grindys perklotos jau daugiau kaip 12 kartų. Pirmosios grindys likę 2,7 m gylyje. Iš viso po katedra buvo 27 įvairaus gylio ir dydžio kriptos. Iš jų 20 kriptų laidoti žymūs asmenys. Katedros požemiuose buvo laidojami Kesgailų, Montvydų, Goštautų, Katkevičių, Radvilų, Tiškevičių, Zavišų, Pacų, Valančiūnų, Bialazarų ir kitų garsių Lietuvos giminių šeimos nariai.
Pavasario potvynių metu kriptas užliedavo vanduo. Karų ir suiručių metais įvairiais laikotarpiais į požemius, ieškodami brangenybių, įsiverždavo kareiviai ir viską niokojo. Ir tik 1931 m. pavasario potvynio metu katedros sienose atsivėrė didžiuliai plyšiai ir Gelbėjimo komitetas iškėlė iš požemių daugelį palaikų. Buvo tvarkomos pastato sienos, betonuoti poliai. Atradus kunigaikščių ir jų šeimų narių palaikus, įrengtas mauzoliejus. Kriptos buvo tvarkomos 1968–1989 m. Buvo vykdomi tyrinėjimai, parengtos ekspozicijos. Seniausi palaidojimai rasti 3 m gylyje. Visų palaidotų asmenų galvos atgręžtos į vakarus. Įkapės dėl drėgmės sunykusios. Kad neplistų ligos rasti kūnai buvo apipilami negesintų kalkių ir pelenų mišiniu.
Atrastos karalių, kapitulos, vyskupų ir kitos kriptos. Vyskupų kriptoje buvo laidojami vyskupai: Jonas Žygimantas, Motiejus Ancuta, Jonas Zaviša, Mykolas Zienkovičius, Ignas Jokūnas Masalskis ir kt.
Ekskursija buvo labai įdomi, turininga ir be galo atmintina. Didžiausią įspūdį paliko ilgam, nes Bažnytinio paveldo muziejuje teko pamatyti pasaulinio masto prakartėlių sodą ir įsigyti atvirukų su prakartėlių vaizdais. Siūlau susidomėti ir aplankyti. Paroda vyks iki sausio mėn. pabaigos. Man buvo didelė svajonė pamatyti šią parodą. Ir tikrai paroda užaugino kilnų jausmą ir didelį džiaugsmą. Už visa tai dėkoju likimui, kad jau laisvesni nuo pandemijos ir galima keliauti, žinoma, laikantis visų saugumo reikalavimų.
Onutė Kulbokienė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė