Šumskų giminės išlikimo paslaptys: būti su žmonėmis ir tarp žmonių
Vėl suradau prasmingą atsakymą, kodėl reikia švęsti atkurtos Lietuvos šimtmetį. Todėl, kad Lietuvoje gyvena tokie žmonės, kaip dirigentas, kompozitorius, prof. Tadas Šumskas, gimęs vasario 16 d., kuris savo bei Lietuvos gimtadienio išvakarėse redakcijai atsiuntė ką tik sukurtą naują dainą „Tėvynė“ ir su visomis natomis leido išspausdinti laikraštyje, kad visa Lietuva ją galėtų atlikti Vasario 16-osios šventėje. Žodžius parašė ir atsiuntė Algis Kadžiulis, gimęs 1937 m. Ukmergės r.
<…>
Mūsų amžiaus Šumskai
Vievio kapinėse ilsisi kelios Šumskų kartos: Tado prosenelis Jonas Šumskas, palaidotas 1912 metais, senelis Vincas Šumskas, palaidotas 1960 metais, tėvelis Boleslovas, palaidotas 1977 metais. O jei Vievyje bet kurio sutikto žmogaus paklaustumėte, ar pažįstate Šumską, jie klaustų, kurį: ar tą kompozitorių, ar tą duonos išvežiotoją, ar tą… daugybę profesijų išvardintų žmonės, išgirdę Šumskų pavardę, nes jie Vievio apylinkėse gyvena, dirba, kuria Lietuvai nuo neatmenamų laikų. Prosenelis Jonas Ausieniškių kaime turėjo malūną. O koks gi reikalingesnis darbas už malūnininko galėjo būti XX a. pradžioje, šaliai einant link išsivadavimo iš carinės Rusijos, vėliau – kaizerinės Vokietijos. Tado senelis Vincas Šumskas tarpukariu Vievyje turėjo karčiamą ir viešbutį, o pats dirbo Lietuvos banko siuntų skyriuje. Kaip ir buvo „madinga“, gražus jaunuolis Vincas anksti vedė aukštą ir simpatišką merginą Eleonorą Pliopaitę. Jiems gimė 6 vaikai, tarp kurių Tado tėtis Boleslovas, jo brolis Lionginas, žinomas muzikas (legendinės J.Gaižausko kapelos „Galvė“ klarnetininkas, ilgametis Rūdiškių kultūros namų direktorius, renginių ir švenčių organizatorius). Tarp miestiečių „populiarusis“ Tado brolis Jonas, ilgus metus vežiojęs duoną į pačius atokiausius Vievio apylinkių kaimelius ir sodybas. Sesuo Viktorija, Panevėžio „Ekrano“ ansamblio ilgametė „prezidentė“, miesto profesinių sąjungų nepalaužiama lyderė, dabar Senjorų klubo aktyvistė. Brolis Romas, labai gabus ir talentingas inžinierius, ilgus metus dirbęs Vievio paukštyne, sesuo Stefanija, Kaišiadoryse puikiai žinoma technikė-odontologė. Nuo jaunystės visi buvo puikūs sportininkai, daugelio saviveiklinių renginių organizatoriai ir visi puikiai valdė akordeoną. Vyriausias Boleslovas Šumskas savaitgaliais kirsdavo demarkacinę liniją ir į Vilniaus turgų „kontrabanda“ jodavo parduoti arklius, mat Lenkijoje, kaip ir dabar, kainos buvo žymiai patrauklesnės. Ta nuotykių su pasieniečiais kupina „ekskursija“ Boleslovui baigėsi gražia romantiška meile: jis susipažino ir vedė jaunutėlę vilnietę Janiną (Maestro Tado mamytę). Kaip matome, Šumskų giminė gyvenime ir darbuose visada buvo su žmonėmis, vaišinguose namuose nuolat gyveno giminaičiai iš tolimesnių kaimų, o ir šiandien dar daug kas prisimena juos gražiu žodžiu…
Vinco Šumsko giminės linija per Elektrėnų savivaldybės žemes tiesiasi ne tik iš vaikų, bet ir per sesers Petronėlės vaikų atžalas. Šumskaitės Petronėlės, gyvenusios ilgiau, nei klesti atkurta nepriklausoma Lietuva (mirė 106 metų), dukra – ilgametė Elektrėnų statybinių medžiagų bazės darbuotoja Leokadija Pruskienė, kurios vaikai Daiva Pruskaitė-Vileikienė, „Ąžuolyno“ progimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui, bei buvęs Elektrėnų administracijos direktorius Virgilijus Pruskas (beje, kaip ir pridera giminėj, baigęs muzikos mokyklą ir sėkmingai kontrabosu grojęs daug metų Elektrėnų kameriniame orkestre).
Nuo Vytauto laikų
Plati Šumskų giminė Elektrėnų apylinkėse, pasak Tado Šumsko, atsirado nuo Vytauto laikų, kai Trakų „pavietuose“ buvo apgyvendinti totoriai. Nors totoriai buvo garsūs karvedžiai, bet lietuvių visuomenė jų nenorėdavo priimti į savo bendruomenes, todėl totoriai imdavo į žmonas lietuvaites ir pasiimdavo jų pavardes. Taip ant senosios totorių vėliavos atsirado Šumskų pavardė. Vėliau, apie 1700 metus, už vos trisdešimt penkių kilometrų nuo Vilniaus, prie dabartinio Vilniaus–Astravo kelio, didikai Mykolas ir Halina Šumskai pastatę medinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. XIX a. dokumentai liudija, kad dominikonų vienuoliai išlaikė Šumsko, tuomet valsčiaus centro, parapinę mokyklą ir senelių prieglaudą, o išginė juos caro valdžia ir bažnyčią pavertė cerkve. Šumskai savo giminės šaknis kaip tik iš ten ir kildina. Kaip liudija istorija, Šumskai visada buvo tarp žmonių ir su žmonėmis – vienuolynas, senelių namai, malūnai, koncertų salės – taip ir nuo XX amžiaus pradžios, ir per 22 nepriklausomos Lietuvos metus, ir per okupaciją, ir per naująjį nepriklausomybės laikotarpį Šumskų plati giminė kūrė ir kuria Lietuvą. Tadas sako, kad jo senelis Vincas buvo labai išmintingas žmogus. Tarpukariu jis ne tik arklius per demarkacinę liniją „nutekindavo“, bet ir Lietuvos banko siuntų ir piniginių perlaidų skyriuje dirbo, mat išsimokslinęs buvo, pokariu visą Šumskų giminę nuo tremties per savo išmintingumą išgelbėjo, o kadangi buvo mokytas, tai kolūkyje paimtas buvo buhalteriauti. Kaip prisimena Tadas, senelio darbo kambaryje visos palangės ir grindys buvo „nusėtos“ važtaraščiais, o ant stalo puikavosi tuzinas pirmųjų skaičiavimo mašinėlių „Felix“ (mat labai greitai „išeidavo iš rikiuotės“). Ir aišku, kaip ir kiekvienuose namuose buvo puikus radijo imtuvas „Ryga“, kuris labai kokybiškai transliuodavo viso pasaulio populiariąją muziką, o radijo pasiklausyti į Šumskų namus rinkosi visas kaimas.
Tadas
Vos ketverius metus 1960–1964 m. Tadas lankė Vievio vidurinę mokyklą ir muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu (mokyt. J. Gečas). Gimė Tadas Vilniuje, o mirus tėveliui, šeima iš Vievio vėl sugrįžo į Vilnių. Vilniuje, žinoma, didesnės galimybės talentingam vaikui buvo mokslo siekti. Tadas baigė Vilniaus M.K.Čiurlionio mokyklą ir jau 1971 metais respublikiniame dirigentų konkurse Vilniuje tapo laureatu. Vėliau dirigavimą studijavo Leningrado valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje ir aspirantūroje (prof. A. Michailovo klasė), fakultatyviai lankė doc. J. Serebriakovo ir doc. R. Martynovo simfoninio dirigavimo klases. 1978–1979 m. ten vadovavo konservatorijos choro studijai ir miesto moterų chorui. Nuo 1976 m. Tadas grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos (muzikos akademijos) Choro dirigavimo katedros dėstytoju, nuo 1982 m. vyr. dėstytojas, nuo 1991 m. docentas, nuo 2010 m. profesorius.
Garsino Lietuvos vardą
T. Šumskas garsindamas Lietuvos ir Vievio vardą įnešė svarų indėlį: tarptautiniame chorų konkurse Italijoje (Gorizia) Lietuvos valstybinės konservatorijos kamerinis choras, kurio meno vadovas ir dirigentas buvo T. Šumskas, laimėjo tris pirmąsias vietas, vieną antrąją ir Grand Prix. 1989 m. dalyvavo tarptautiniame chorų konkurse Italijoje (Arezzo). Choristai lankėsi Florencijoje ir Romoje – Vatikane juos priėmė popiežius Jonas Paulius II, dalyvavo jo aukojamose šv. Mišiose – giedojo lietuviškas giesmes. 1989 m. rudenį choras dalyvavo Europos tarptautinių konkursų Grand Prix laimėtojų festivalyje Sardinijos saloje (Italija – Oristne). 1990 m. tarptautiniame chorų konkurse Prancūzijoje (Tours) vilniečiai pelnė dvi pirmąsias vietas, Grand Prix ir specialų prizą, 1990 m. tarptautiniame chorų konkurse Ispanijoje (Tolosa) laimėjo vieną pirmąją vietą, dvi antrąsias ir vieną trečiąją vietą. 1991 m. tarptautiniame chorų konkursų nugalėtojų turnyre Prancūzijoje (Tours) T. Šumsko vadovaujamas choras pelnė Europos Grand Prix ir geriausio Europoje choro vardą (pirmasis iš Lietuvos chorų). 1992 m. dalyvavo tarptautiniame chorų konkurse Italijoje (Legnano), 1993 m. tokiame pat konkurse Ispanijoje (Tolosa) ir laimėjo dvi antrąsias vietas. 1994 ir 1995 m. choras dalyvavo tarptautiniuose chorų festivaliuose-konkursuose Prancūzijoje (Vaison la Romaine ir Monflanouin). Choras koncertavo Panamoje, JAV, Škotijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kuboje, Vokietijoje, chorui dirigavo garsūs užsienio ir Lietuvos dirigentai, koncertų programose buvo sudėtingų lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių. Choras užsienyje įrašė aštuonis kompaktinius diskus, 1993 m. išleido M. K. Čiurlionio kūrinių audiokasetę. Kaip rašoma jo biografijoje, nuo 1999 metų vadovauja Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų chorui „Aidas“. Choras sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose: X dainų apie jūrą „Shanti“ (Vokietija), IX religinės ir vargoninės muzikos „Silesia Sonans” (Lenkija), „Džiūgaukime…Aleliuja!“, „Sielos ilgesys“, „Paribio daina“ Lietuvoje. Išleido 8 kompaktinius diskus, kuriuose skamba lietuviškos patriotinės dainos, sakraliniai bei populiariausi klasikiniai kūriniai. Choras nuolat koncertuoja su Lietuvos kariuomenės orkestrais, žymiausiais Lietuvos solistais. „Aidas“ vienas populiariausių šalies vyrų chorų, dalyvauja didžiausiuose LRT projektuose ir laidose. Ir per atkurtos Lietuvos šimtmečio minėjimą Tadas neturi kada gimtadienio švęsti – savo gimtadienį jis švenčia su visa Lietuva, su choru „Aidas“ koncertuodamas daugybėje įvairiausių koncertų salių.
<…>
Lietuvos istorijoje T. Šumsko vardas įrašytas apdovanojimuose. 1990 m. dirigentui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas, jis yra Lietuvos atsargos karininkų sąjungos garbės narys (kartu su prof. V.Landsbergiu). 1994 m. jis apdovanotas S. Šimkaus premija, 2010 m. apdovanotas Krašto apsaugos ministerijos ordinu „Už nuopelnus“, 2013 m. I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, 2014 m. Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medaliu „Už nuopelnus“. 2015 m. vasario 16 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo T.Šumską ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Jis yra apdovanotas Seimo Pirmininko, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko, Ministro Pirmininko, krašto apsaugos ministro, kultūros ministro bei Lietuvos kariuomenės vado padėkos raštais.