Tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, kurioje medaliu apdovanotas buvo elektrėniškis, vyko rugpjūčio 5 d. Šį kartą į sąskrydį suvažiavo ne tik tremties paliesti žmonės iš visos Lietuvos, bet ir svečiai iš Austrijos, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos. Sąskrydyje Ariogaloje tilpo įvairių pažiūrų žmonės ir politikai. „Kiekviena karta turi savą kovos už laisvę misiją. Mes semiamės stiprybės iš istorijos, tačiau čia ir dabar turime liudyti savo neišsenkamą drąsą ir pasiaukojimą. Šiandien visokeriopa parama didvyriškai kovojančiai Ukrainos tautai yra itin svarbi mūsų laisvės auginimo dalis“, – tardama sveikinimo žodį Ariogaloje, Dubysos slėnyje, kalbėjo Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.
Tylos minute ir salvėmis pagerbti buvo kovotojai už laisvę, o tremtiniai sąskrydyje vis dar ieško likimų brolių ir seserų, kartu vargusių tremtyje.
Tremtiniams ir visiems sąskrydyje dalyvavusiems elektrėniškiams Ariogaloje taip pat netrūko dėmesio. Aktyviai tremtinių ir politinių kalinių veikloje dalyvaujantis Romas Saidys Ariogaloje susitiko su lietuviško kraujo turinčiu Antoni Ratautu, gyvenančiu Lenkijoje prie Vokietijos sienos. Antoni gimė 1953 m. tremtyje, Krasnojarsko krašte. Saidžiai su jo šeima gyveno viename barake. Pernai Antoni sąskrydyje Ariogaloje dalyvavo su žmona, o šiais metais atvyko su dviem tremtiniais iš Lenkijos. Romui Antoni pasakojo, kad jie iš Lenkijos Gdansko miesto atvažiavo į Ukmergės rajoną, Ratautų tėviškę. Kitą dieną svečiai dalyvavo Ariogalos sąskrydyje.
Elektrėniškiai pagerbti buvo ir apdovanojimais. Romas Saidys apdovanotas medaliu už solidarumą ir draugystę. Medaliu įvertintas elektrėniškis buvo už tai, kad 50 metų puoselėja ryšius su lietuvių tremtiniais Lenkijoje, saugo jų laiškus. Romas taip pat užmezgė ir palaiko ryšius su Lenkijos tremtinių organizacijų vadovais, kurie šiais metais taip pat dalyvavo sąskrydyje. Medalį R. Saidžiui įteikė Lenkijos tremtinių vadovybės atstovas Jan Okulič, kuris 1948 metais į Sibirą ištremtas iš Vilniaus. Sąskrydžio metu buvo eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Laikom frontą!“.
„Džiaugiuosi šia tradicija, kuri kasmet į gražų būrį sujungia Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių bendruomenę, jų vaikus ir vaikaičius bei visus, kuriems svarbi Lietuvos istorija. Šiandien mes dar kartą galime įsitikinti, kokia trapi laisvė ir kokia brangi jos kaina. Nuoširdžiai Jums dėkoju už kelią į laisvę, kuriuo šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės. Tad kiekvienas puoselėkime laisvę savo kasdieniniais darbais“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.
Renginį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, Raseinių rajono savivaldybe, Lietuvos kariuomene, Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos šaulių sąjunga, rekonstruktorių klubu „Partizanas“, Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
Įspūdžiais apie sąskrydį dalijasi Elektrėnų TPKS skyriaus pirmininko pavaduotojas Romas Saidys: „Į 33 kartą Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vykusį tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“ Elektrėnų delegacija vyko TPKS pirmininko Jono Ramanausko užsakytu savivaldybės autobusu. Tremtinių taryba skyrė 10 vietų Vievio tremtiniams, 15 vietų –Elektrėnų chorui „Sidabrinė gija“, likusias vietas – Elektrėnų tremtiniams, Laisvės kovų dalyviams, patriotams arba kitiems, norintiems važiuoti. Reikėjo tik užsiregistruoti. 40 vietų autobuse laisvų sėdynių liko. Diena buvo saulėta, smagu pabūti gamtoje. Tarp elektrėniškių sąskrydyje buvo dalyvavusių ir pirmą kartą. Aš pirmą kartą dalyvavau 10-tajame sąskrydyje. Prisimenu, tuomet iš Elektrėnų važiavo 2 pilni autobusai – visą kelią dainavome. Šiemet delegaciją kelionei surinko aktyvi, linksma, maloni, energinga Dalia Charūnienė iš Vievio.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas 33-iąjį kartą pasveikino Ariogaloje prie Dubysos slėnio susirinkusius renginio dalyvius. Taip pat sąskrydyje dalyvavo Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Liudas Mažylis, Raseinių rajono savivaldybės meras Arvydas Nekrošius, Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius, aukojęs iškilmingas šv. Mišias, ir kiti bažnyčios hierarchai bei garbūs svečiai iš Inter-Asso, Lenkijos, Latvijos giminingų organizacijų kolegos.
Sąskrydžio metu veikė LGGRTC edukacinė kilnojamoji paroda „Laikom frontą“, skirta partizanui, politiniam kaliniui, LPKTS ilgamečiam vadovui ir Garbės pirmininkui Antanui Lukšai-Arūnui (jo100-osioms gimimo metinėms pažymėti). Veikė LPKTS knygynėlis (kuratorė D.Poškienė), diskusijų erdvės.
Man šis sąskrydis svarbus tuo, kad buvau įvertintas medaliu už solidarumą ir draugystę. Mano biografija atitiko medaliui gauti reikalingus kriterijus, kuriuos pateikė Antoni Ratautas Varšuvos tremtinių vadovybei. Saidžių šeima 1949 m. kovo 27 d. kartu su Ratautų šeima, kuri dabar gyvena Lenkijoje, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Vežė gyvuliniais vagonais apie 2 savaites. Buvome alkani, nemiegoję, nesiprausę. Balandžio pradžios naktys šaltos. Į barako didelį kambarį sukišo Saidžių šeimą: seneliai 74, 80 metų, mano broliukui – 6 mėnesiai. Kartu apgyvendino dar 3 Malašauskų šeimos narius. Pastatė kambaryje „ožius“ (sukalti mediniai rėmai), ant jų padėjo lentas, ant lentų – šiaudus. Užklojome drobinėmis paklodėmis, kurias atsivežėme iš Lietuvos. Su Ratauto Antoni broliu Leonu mokėmės vienoje klasėje, kurioje mokėsi chakasų, totorių, ukrainiečių vaikai. Mokytojas – kalmukas Erindžen Zelimejevič Sandžijev. 1953 m. rugpjūty Sibire gimė Antanas Ratautas, kuris mano iniciatyva pernai su žmona buvo atvykęs į Ariogalą iš Lenkijos. 1955 m. N. Chruščiovas kai kuriems tremtiniams leido apsigyventi Lenkijoje. Ratautai ir Malašauskai pasinaudojo ta proga ir iš Sibiro „pabėgo“ į Lenkiją.
1975 m. su Leonu Ratautu pradėjau susirašinėti laiškais. Pasistengiau gauti iškvietimą į Lietuvą – atvyko. Po to aš su žmona buvome nuvykę pas jų tėvus Klemensą ir Bronislavą. Bronislava man rašydavo laiškus lietuviškai. Įsiminė jos vienas sakinys: „prakeiktas komunizmas suluošino žmones, nuvarė į kapus“. Leonas rašė: „… gyvenu Šprotavoje, kur daug rusų, daug rusų kariuomenės. Per „Solidarumo“ (profesinė sąjunga „Solidarumas“ – lenkų nepriklausomų profesinių sąjungų susivienijimas, susikūręs vykstant masinių streikų judėjimui 1980 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn.) įvykius Lenkijoje lenkai mėtydavo akmenis į rusų šeimų langus. Apsisaugojimui rusai savo butų languose klijuodavo Popiežiaus paveikslus, tuomet išlikdavo rusų langai sveiki. Lenkija buvo Varšuvos pakto valstybė, su socialistine santvarka. Aš ir Leonas esame katalikai, bendraminčiai. Saugoju jo visus per 50 metų rašytus laiškus. Pabaigai norėčiau pakviesti visus žmones būti ištikimiems laisvės idealams, budėti prie Amžinosios ugnies aukuro!“.
Julija Kirkilienė