Stop kadras: Elektrėnai

Šį pavasarį viešojoje erdvėje daug dėmesio sulaukė Elektrė­nai. Nacionalinė žiniasklaida, bendradarbiaudama su laikraščiu „Elektrėnų kronika“, per LRT Plius kanalą Verbų sekmadienį pusvalandį skyrė Elektrėnų architektūrai, vėliau nepamiršo griaunamų kaminų ir prokuratū­ros viešo intereso gynimo dėl vandenlenčių parko nugriovimo.

Socialistinė vitrina – Elektrėnai
Architektūros istorikė prof. Marija Drėmaitė 2006 metais žurnale „Naujasis židinys – aidai“ straipsnyje „Pigiau, daugiau, greičiau. Masinė gyvenamoji statyba ir modernizmo kanonai“ apie Elektrėnus rašė:

Naujosios urbanistinės idėjos buvo sėkmingai įgyvendinamos statant pavyzdinius darbininkų miestelius, pavyzdžiui, Plavino hid­roelektrinės ant Dauguvos upės darbininkų miestą Stučką (dabar Aizkrauklė) Latvijoje, ir, be abejo, socialistinės industrializacijos ir modernaus gyvenimo vitriną – Elektrėnus. Pastarasis miestas išaugo 1960-aisiais kaip grandiozinio energetinio projekto – Valstybinės rajoninės elektros stoties (VRES) – darbuotojų gyvenvietė-palydovas, nutolęs nuo elektrinės 1,5 km. Energetikų gyvenvietę projektavo Vilniaus miestų statybos projektavimo instituto architektai Birutė Kasperavičienė ir Kęstutis Bučas, statė Vilniaus statybos trestas. Miesto planinės struktūros pagrindą sudarė trys žiedu susijungiančios gatvės. Svarbiausia – vakarinė gatvė, apie ją išdėstyti visuomeniniai pastatai sudarė miesto centrą. Kaip Liepojos priemiestis Karosta (buv. Karinis miestelis). <…> 1960-ieji tapo lūžio metais sovietinėje urbanistikoje. Naujieji miestų plana­vimo metodai buvo pristatyti 1958 m. Maskvoje įvykusiame tarptautinės architektų sąjungos kongrese, nag­rinėjusiame miestų rekonstrukcijos klausimus. Kongrese pristatyta „miestų-palydovų“ idėja netruko prigyti. <…>
Daugelis visuomeninių pastatų Elektrėnuose irgi buvo pastatyti pagal tipinius projektus, tačiau reikia išskirti architekto L. Mardoso suprojektuotą modernistinę 964 vietų karkasinės konstrukcijos vidurinę mokyklą (plg. Aarnevalkea mokyklą Tapioloje, Suomija, 1957), už kurią 1962 m. autorius buvo apdovanotas SSRS jaunųjų architektų darbų apžiūroje (o mokyklos projektas tapo tipiniu). Palei šalutines gatves buvo išdėstyti gyvenamieji namai. Aštuoniolikoje keturaukščių po 64 mažagabaritinius butus ir keliuose devynaukščiuose numatyta apgyvendinti apie 4000 žmonių. Vieni pirmųjų 31 Lietuvoje surenkamieji stambiaplokščiai namai buvo pagaminti Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų kombinate ir sumontuo­ti vietoje. Keturių ir penkių aukštų namai buvo orientuoti laisvai (laisvas planavimas – vienas svarbių modernistinio miesto principų), o devynaukščiai – meridianiškai. Subtiliai reljefe įkomponuoti Elektrėnai tapo modernistinio pramoninio miesto pavyzdžiu daugeliui kitų respublikų projektuotojų.
Elektrėnų projektas būdingas daugeliui XX a. pokario Europos urbanistinių idėjų. Tai grynos modernizmo kanonų manifestacijos – tikėjimas, kad patogumai, pakankamas kiekis saulės šviesos, erdvi žalia aplinka ir nauja architektūra iš tiesų padės žmonėms tapti laimingesniems.

Likę įrašai LRT ir architektūroje
1960 metais, nutarus laukuo­se prie autostrados Vilnius–Kaunas statyti naują elektrinę, buvo už­tvenkta Strėvos upė ir užlieti čia buvę 14 kaimų su beveik 150 sodybų. Su architektūros istorike prof. Marija Drėmaite laidos „Stop juosta“ kūrėjai keliavo prie Elektrėnų miesto ištakų. Elektrinės administracijos pastate išlikęs įspūdingas pano. „Tu gimei Elektrėnuose, šviesos mieste, komunizmo rytojuje, kosmoso amžiuje, tebūnie laimingas tavo gyvenimas“, – šypsosi M. Drėmaitė. Kelionę po Elektrėnus filmavimo grupė pradėjo nuo elektrinėje išlikusių freskų.
Prie maršruto prisijungė ilga­metė elektrinės darbuotoja Euge­nija Purienė, su kuria Elektrėnų architektūra apžiūrėti pradėta nuo išlikusio modernistinio jachtklubo. „Ir vandens slidės čia atsirado, ir trampliną pasidarėm, ir buriavimą – ir visa tai padarė mūsų karta“, – sako E. Purienė. „Charakteringas šiam pastatui – keturių stoglangiukų motyvas, kuris gražiai pasikartoja“, – rodo prof. M. Drėmaitė.

Ir šiandien Elektrėnuose rengiamos Leono Valinevičiaus vardo regatos. M. Drėmaitė prisiminė savo pirmąsias buriavimo varžybas ir pasiektą finišą. Jachtklubo pastatą, išsaugotą privačiomis buriuotojų lėšomis, svečiams aprodė Elektrėnų buriuotojų klubo „Poseidonas“ pirmininkas Vaidas Bernotas.
Trys elektrinės kaminai – urbanistinis akcentas, ko gero, greitai kei­sis. Du iš jų bus nugriauti. Elektrėnų svečiai sustojo prie dar vieno išlikusio pastato – Ledo arenos, atidarytos 1976 metais. Joje tilpo 1300 žiūrovų. Žinomiausias tokio stiliaus pastatas Lietuvoje – Vilniaus sporto rūmai.
„Visiškas brutalizmas, kaip Italijoj – Palazzetto Dello Sport, suprojektuotas Pier Luigi Nervi, 1956 m. Rusijoje elektrinės direktorius rado stogo konstrukcijas – nenaudojamą metalo laužą. Vietinis inžinierius Kanapeckas pagamino pusiau legalų, pusiau namudinį statinį“, – pasakoja prof. M.Drėmaitė.
„Dėka ilgamečio elektrinės direktoriaus Prano Noreikos, čia buvo kur laisvalaikį leisti, ir pažiūrėkit, kokias žvaigždes užauginome – D.Kasparaitį, D.Zubrų“, – prisiminimais dalijosi E.Purienė.
Nuo Ledo rūmų – prie buvusio atrakcionų parko „Vaikų pasaulis“, statyto 1973 m. Parkas sunyko po 2000 metų.
„Atrakcionų parkas pastatytas buvo talkų metu. Profsąjungos buvo priėmę sprendimą kiekvienam energetikui nemokamai talkose atidirbti po dvi dienas. Atrakcionai buvo pervežti iš Maskvos parko, kur juos ruošėsi išmesti,“ – pasakojo buvusi elektrinės darbuoja E.Purienė.
Ilgiausiai svečiai užsibuvo prie buvusio Elektrėnų pasididžiavimo – restorano „Perkūnkiemis“, pavadinto Elektrėnų marių užtvindyto kaimo vardu. Restoranas garsėjo ne tik savo virtuve, bet ir interjerais. „Skaudu, negaliu žiūrėt… Tai buvo pirmas objektas, kurį privatizavo, nežinau, ką jie norėjo padaryti, bet pradėjo draskyti, kol restorano nebeliko. O buvo visų mėgstama vieta“, – prisimena elektrėniškė.
Vėliau filmavimo grupė apsi­lankė restauruotoje šaudykloje, kur E. Purienė prisiminė savo pasiekimus šaudymo varžybose ir išbandė taiklumą su nauju šautuvu.
Šioje kelionėje nufilmuota ir parodyta buvo ne viskas taip, kaip savo prisiminimuose rašė P. Noreika, bet vis tiek gerai, kad nacionalinis transliuotojas neaplenkė ir vieno iš jauniausių Lietuvos miestų – Elektrėnų.

Mažėja aukščiausias kaminas
LRT dėmesio skirti nepamiršo ir išskirtiniams darbams Elektrėnuose: tokio aukščio konstrukcijos dar nebuvo ardomos. Jūratė Anilionytė, LRT TV naujienų tarnybos žurnalistė, pakalbino elektrėniškius, nuotraukose fiksuojančius mažėjančio aukščiausio kamino Lietuvoje kontūrus. Pasak žurnalistės, vietos gyventojai pasidaliję – vieniems aukštaūgių gaila, kiti sako, jau atėjo laikas juos ardyti. „Ignitis gamybos“ vadovai tikina – kaminų demontavimas – išskirtinis Baltijos šalyse.
Prieš beveik 60 metų iškilę trys Elektrėnų kaminai, tapę miesto simboliu, pasitinka atvažiuojančius ir palydi skubančius automagistrale. Elektrėnų gyventojai sako pastebintys, kad vidurinis kaminas mažėja – per kelis mėnesius jo išardyta apie 60 metrų.
„Viskam turi būti pradžia, viskam pabaiga. Matyt, taip reikia, jei­gu jis jokios funkcijos neatlieka, tik grožio, tai tegul taip būna“, – sako LRT kalbinta Elektrėnų gyventoja. „Penkiasdešimt metų teršė, mes kovojom už ekologiją, o dabar griauna… Lyg gaila darosi. Aš 40 metų atidirbęs elektrinėje“, – sako kitas LRT kalbintas gyventojas. O „Elektrėnų kronikai“ energetikas Antanas Algimantas Adomaitis kalbėjo, kad energetikai susitaikė su kaminų ardymu ir tai sieja su tos kartos gyventojų išsivaikščiojimu nuo šios žemės. Jų laikas buvo statyti, dabar laikas juos ardyti.
Paskutinis dūmas iš vieno ka­minų išrūko 2014 metais, kai buvo konservuoti ir pradėti demontuoti pirmieji šeši elektrinės blokai.
„Ignitis gamybos“ atstovai sako, griaunami kaminai yra avariniai, o remontuoti juos būtų brangu – vieno darbai kainuotų apie milijoną eurų.
„Tai yra išskirtinis projektas tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse, nes tokio aukščio konstrukcijos dar nebuvo ardomos. Ant kamino viršaus yra užkelta platforma, ant kurios dirba hidraulinis įrenginys, panašus kaip ekskavatorius, tik vietoj kaušo yra žirklės ir tos žirklės karpo kaminą“, – sako „Ignitis gamybos“ gamybos direktorius Darius Kucinas. Planuo­jama, kad abiejų kaminų neliks jau rudenį. Elektrėnų komplekse stovės vienas 250 metrų aukščio kaminas, per jį šalinami dviejų elektrinės blokų degimo produktai.

Į pagalbą – peticija

Kaip ten besakytume, bet Elektrėnams niekaip nesiseka su­tvarkyti marių pakrančių, esančių pačiame mieste. Įkūrus savivaldybę buvo mėginta lėšų gauti tokiam utopiniam projektui, kaip „Energolendas“. Lėšų projektui įgyvendinti savivaldybė negavo, o patiems investuoti į pakrantės infrastruktūrą dažnai tenka ne aplinkos gražinimui, bet primokėti tai planuotiems investuotojams, tai ­teismams. Vandenlenčių parko įrengimas buvo tas vienas investicijų šviesos spindulėlis, pritraukęs ne tik vietinį jaunimą ir daug svečių iš Lietuvos bei pasaulio. Deja, ta šventė tęsėsi trumpai. Kartu su pavasariu Elektrėnus pasiekė nelaukta žinia: viešąjį interesą ginantys prokurorai teismo prašo, kad Elektrėnų marių pakrantėje įsikūrusio vandenlenčių parko statiniai ir įrenginiai būtų nugriauti. Tyrimo duomenimis, valstybinė žemė ir marių dalis naudojami pažeidžiant teisės aktus. Tyrimo metu prokuratūra nustatė, kad Elektrėnų savivaldybė 2017 metais teisėto pa­grindo neturinčia jungtinės veiklos sutartimi perdavė daugiau kaip hektaro ploto sklypą naudoti viešajai įstaigai.
Elektrėnų valdžia ir parko vadovai sako jokių įstatymų nepažeidę ir kviečia visus neabejingus žmones pasirašyti peticiją prieš tokį sprendimą. Peticijos įžangoje rašoma: „Šią peticiją pasirašo žmonės, kurie nesutinka dėl Prokuratūros kreipimosi į teismą dėl vandenlenčių parko prie Elektrėnų marių pašalinimo. Vandenlenčių parkas Elektrėnuose yra darbo vietą jaunimui vasarai suteikianti turistų traukos vieta, vieta kur vasarą leidžia laiką ir sportuoja Elektrėnų miesto gyventojai“. Peticiją pasirašyti galima portale peticijos.lt.

Pagal žurnalo „Naujasis židinys“ ir LRT medžiagą spaudai
paruošė J. Kirkilienė