Pagal apibrėžimą, Valstybė yra tam tikroje teritorijoje gyvenanti žmonių grupė, turinti nuolatinę valdžią, apibrėžtą teritoriją ir t.t. Valstybę sukuria ir ją puoselėja žmonės. Lietuvos valstybę kartu su kitais šios šalies gyventojais daugiau kaip šimtmetį kūrė ir kuria Stemporeckų plati giminė, kilusi iš Semeliškių. Viena jų palikuonių Genė Stemporeckaitė-Dapkevičienė okupacijos metais ir atgavus Nepriklausomybę Lietuvą kūrė ir puoselėjo švietėjišku darbu. Ji visą gyvenimą dirbo bibliotekoje.
Pokaris ir kultūra
Vienas didžiausių Lietuvos menininkų Rimantas Dichavičius šiuo nesusikalbėjimų ir informacinių karų laikotarpiu nesusilaikė sarkastiškai nepajuokavęs prie žurnalistų. „Net Leninas ir tai suprato, kad valstybė kuriama ant meno ir kultūros pamatų, o mūsų valdžia per 27 nepriklausomybės metus to nesupranta…“. Bet ko nesupranta valdžios žmonės, supranta kultūros žmonės, kurie niūriais okupacijos metais per literatūrą ir meną išsaugojo lietuvišką tautiškumą, kurį išsivadavus iš okupacijos išlaikyti tampa sunkiau. G. Dapkevičienė darbui bibliotekoje atidavė visą savo gyvenimą nuo 16 metų. Pokariu vidurinėje mokykloje buvo įvesta gamybinė klasė. Genė, paskatinta tuometinio Trakų rajono Kultūros skyriaus vedėjo Juliaus Pulausko, tą klasę baigė ir pradėjo dirbti Ausieniškių bibliotekoje, kuri įkurta buvo Ausieniškių dvare. Pokariu kaimo biblioteka buvo vienintelis kultūros židinys, kur žmonės rinkosi skaityti knygų, nes televizijos dar nebuvo, ten buvo organizuojami saviveiklos būreliai, šokiai ir kitos pramogos jaunimui. Genė prisimena, kad Ausieniškių kaime surinko ir Trakų rajono Dainų šventei paruošė šokių kolektyvą.
Nuo sovietmečio iki šiandien
Dirbdama jaunoji bibliotekininkė vis mokėsi. Pirmiausia baigė Kultūros ir švietimo technikumą Vilniuje, įsigijo bibliotekininkės specialybę. Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą. Universitete studijavo ne bibliotekininkystę, o literatūrą. Kad per literatūrą okupacijos laikotarpiu buvo saugoma Lietuvos tapatybė, tuo laiku suprato Justino Marcinkevičiaus ir Genės Dapkevičienės karta.
Jauna bibliotekininkė 1976 metais buvo perkelta dirbti į Elektrėnų biblioteką ir paskirta Vaikų skyriaus vedėja, vėliau – bibliotekos vedėja. Biblioteka tuomet buvo įkurta senojo pašto pastate (Rungos g. 8). Gausėjant bibliotekos fondui, iš šio pastato biblioteka buvo perkelta į bendrabučio patalpas Rungos g. 22. 2000 metais Elektrėnuose įkūrus savivaldybę, bendrabutyje bibliotekai buvo ne tik per ankšta, bet ir patalpos nebeatitiko tokioms įstaigoms reikalingų standartų. Ir tada bibliotekos direktorės G. Dapkevičienės žodžiais išsakytos svajonės stebuklingai išsipildė. Tuometinis savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis G. Dapkevičienės svajones perkėlė į Ministrų tarybą. Tuo laikotarpiu prasidėjo Europos Sąjungos finansuojamos bibliotekų modernizavimo programos ir Elektrėnai buvo viena iš pirmųjų šalies savivaldybių tai programai gavusi lėšų. Dabar Elektrėnai turi vieną moderniausių bibliotekų Lietuvoje, kur vyksta nuolatinė veikla, pritraukianti elektrėniškius nuo mažamečių vaikų iki pagyvenusių senjorų. Tik tie, kas nesilanko bibliotekoje ir nesupranta, kad valstybės pamatai stovi ant kultūros, gali neapgalvotai šnabždėtis, kad bibliotekininkių yra per daug, jų reikia mažinti.
Stemporeckų legenda
Genės Dapkevičienės giminės kartų kelias iki šių dienų ėjo ne šimtmetį, kurį kitais metais švęs atkurtos Lietuvos valstybė. Stemporeckų pavardės atsiradimas apipintas gražia legenda. Esą, kai per Semeliškes traukėsi Napoleono kariuomenė, vienas sužeistas kareivis pasislėpęs vieno semeliškiečio daržinėje, šiene. Jauna šeimininko dukra prancūzą kareivį suradusi, gydžiusi, maitinusi, globojusi ir, žinoma, jaunuoliai įsimylėję ir susituokę. Kadangi kareivį mergina ištempė iš nelaimės, tai prancūzui ir davę pavardę Temporeckas. Vėliau dėl įvairių rašto kitimų, pavardė likusi Stemporeckas. XIX amžiuje žmonių gyvenimas lengvas nebuvo, o tai, kad Stemporeckų pavardė Semeliškių apylinkėse išplito, rodo, kad prancūzo ir lietuvaitės šeima nebuvo maža. Praėjus per 70 metų po šios gražios legendos atsiradimo, 1885 metais Semeliškėse gimė Jeronimas Stemporeckas, G. Dapkevičienės prosenelis.
Nuo nepriklausomybės iki okupacijos
Lietuviai skalsesnės duonos emigracijoje ieškojo ne tik XXI amžiuje, kai gausu greitų transporto priemonių, bet ir XIX amžiaus antroje pusėje, garlaiviams pradėjus plukdyti keleivius per Atlantą.
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1916 metais du Jeronimo Stemporecko sūnūs – Jeronimas, Genės senelis, ir Boleslovas – tuo garlaiviu susiruošė plaukti į Ameriką pinigų užsidirbti. Amerikoje jie 6 metus (kituose šaltiniuose – 10 metų) dirbę šachtose, Jeronimas ten sutiko jauną lietuvaitę Vincentą iš Alytaus ir susituokė. Jiems gimė sūnūs Stasys ir Boleslovas, Genės tėtis, bei dukra Apolonija. 1922 metais Stemporeckų šeimyna, vietoj dviejų išvykusių, į nepriklausomą Lietuvos valstybę grįžo penkiese: Jeronimas su žmona Vincenta ir trys jų vaikai. Grįžę į Lietuvą Jeronimas ir Vincenta susilaukė dar trijų dukterų: Ievutės, Konstancijos ir Emilijos. Vincenta su Jeronimu Amerikoje pinigų, matyt, gerai bus užsidirbę, nes Lietuvoje ėmėsi kurti savo verslo. Pirmiausia jie Semeliškėse pirko krautuvę ir smuklę, bet tas verslas mažame miestelyje nebuvo pelningas. Tada Vievyje pirko elektros stotį, bet ir šis verslas pelno nedavė tiek, kiek Stemporeckai tikėjosi, mat pramonės nebuvo, o apšvietimas irgi retą trobelę pasiekė. Tada Jeronimas pirko Pastrėvyje malūną, ir šis verslas jiems pasiteisino. Šalia malūno jie dar pastatė lentpjūvę, vilnų karšyklą, ir taip Stemporeckai Pastrėvyje padėjo jauną valstybę ant kojų pastatyti. Žmonės statėsi namus, reikėjo medienos, žmonėms reikėjo duonos – ją kepė iš savo užaugintų ir malūne sumaltų grūdų, žmonės augino avis ir rengėsi vilnoniais rūbais, o vilną karšė Pastrėvyje. Stemporeckai šalia malūno pastatė dar kiaulių fermą – grūdų atliekos perniek nenuėjo. Vėliau Jeronimas su Vincenta pasistatė dviejų galų namus – viename gale vieno brolio šeima, kitame – kito. Pastrėvyje tarp malūnininkų, lentpjūvių ir fermų besisukiodami greitai augo Jeronimo vaikai, tik pirmagimis – Stasys – mirė dar prieš karą. Boleslovas, Genės tėvas, vykęs jaunuolis buvo – ir darbus mokėjo dirbti, ir armonika pagriežti. Bet sėkmingą Stemporeckų, kaip ir visų lietuvių gyvenimą, užgulė tamsūs okupacijos, karo, pokario debesys.