Stebinančių Velykinių margučių raštų, tradicijų keliu

Stebinančių Velykinių margučių raštų, tradicijų keliu

Paskutinės dienos iki Šv. Ve­lykų yra metas, kai šeimininkės (žinoma, ne vien jos) traukia įvairius dažus, plauna kiaušinius ir ima juos įvairiai marginti. Nors bene dažniausiai kiaušinius Velykoms dažome su svogūnų lukštais, yra nemažai žmonių, kurie margina kiaušinius sudėtingesniais bū­dais – vienas populiariausių yra marginimas su vašku. Tad šįkart apsilankėme pas vieną iš margintojų – Semeliškių miestelyje gyvenančią bendruomenės slaugytoją Reginą Osinskienę.
Taip pat apie margučių raštus ir jų prasmę kalbėjomės su etnologu, mokslo istoriku, keliolikos knygų autoriumi Libertu Klimka bei pasidomėjome, kiek ir kokių margučių kolekcijų yra saugoma Vilniaus muziejuose. Juk pasimokyti marginti kiaušinius galima ne tik pas tai daryti gebančius žmones – muziejų kolekcijos ir saugyklos taip pat yra ne tik šio tradicinio tautinio meno saugotojai, bet ir jo skleidėjai.

Perėmė iš tėvo

VšĮ Elektrėnų pirminės prie­žiūros centro Semeliškių odontologijos kabinete bendruomenės slaugytoja dirbanti Regina Osinskienė, žemaitė nuo Kelmės, Semeliškėse gyvena ir dirba jau 50 metų (nors nei gyvenamosios vietos, nei darbo pobūdžio R. Osinskienė nekeitė, darbovietės keitė pavadinimus, ir jai teko ne tik gydymo įstaigoje dar­buotis, bet ir į namus eiti vaistų suleisti, žaizdų perrišti ir pan.). Kai baigusi Šiaulių medicinos mokyklą Regina, tada dar Jenciutė, gavo pa­skyrimą dirbti į Trakus, taiiš ten ją nusiuntė į Semeliškių ambulatoriją. Taip čia ir įsikūrė prieš pusšimtį metų visam gyvenimui. Tada labai to nenorėdama.
Tradiciją Velykoms kiaušinius marginti vašku moteris atsinešė iš tėvų namų, iš Kelmės.
Ponia Regina prisiminė, kad jos tėvų šeimoje kiaušinių marginimas vašku buvo tėčio darbas. Ji ne kartą dar mokinukė prašė tėvelio Petro ją pamokyti marginti, bet jis to nesiimdavo – esą tai labai kruopštus darbas, ji taip nepadarys.

Visų darbų meistras

Prisiminusi tėtį, Regina jį pavadino visų darbų meistru. Įgijęs buhalterio specialybę, šio darbo nedirbo. Šeimai auginant keturias dukras, reikėjo geresnio uždarbio – tad ėmė statyti židinius, mūryti krosnis.
Pats pasistatė namą, visus langus, duris padarė, tik namo stogą uždengti jam padėjo kitas meistras. Ir penkių durų spintą, veidrodį, spinteles, lovas pats sumeistravo. Kelis tėvelio Petro darytus baldelius Regina ir į Semeliškes buvo atsivežusi, ilgai jie tarnavo.
„Tėtis mėgo įvairius darbus, domėjosi ir rankdarbiais – mokėjo net megzti, pataisydavo batus, baldus, padarydavo stak­les. Ko reikėdavo, tą ir dirbdavo. Man atrodė, kad jis mokėjo viską. Tiesa, nueiti į parduotuvę, valgį gaminti buvo ne jo darbas, tik mamos Onos“, – prisiminė Semeliškių odontologijos kabineto bendruomenės slaugytoja.

Bičių vaškas ir kuklūs įrankiai

Ona ir Petras Jenciai užaugino keturias dukras, tėvas buvo padaręs ir gražias nedideles staklytes, kad dukros namuose galėtų austi. Nors, kaip pastebėjo R. Osinskienė, ji ir seserys austi išmoko mokykloje. Tėvas norėjo, kad dukros gerai mokėtų austi. Nors pokario metais tai jau nebuvo labai aktualu – namuose austas drobes, lovatieses, rankšluosčius sparčiai keitė pirk­tiniai dirbiniai…
Ruošdamasi marginti kiaušinius ponia Regina lydo ne vaško korio gabalėlį, kaip darė jos tėvelis Petras, o vaškinę žvakę. Mat jos seneliai tėvo tėviškėje laikė bites, tad medaus ir korių vaško gabalėlių visada namuose buvo po ranka, dabar dėl bičių vaško yra kitaip.
Nors R. Osinskienė turi nusipirkusi rinkinį kiaušiniams marginti, kuriame yra net kelios skirtingo storio tam skirtos lazdelės, moteris mielai naudoja ir savo pačios pasidarytus įrankius. Juos darosi – kaip ir šviesaus atminimo tėvelis Petras – į pagaliuką ar pieštuką įsmeigdama mažutį vinuką ar marškiniams susegti skirtą smeigtuką – taip sukuriamas darbo įrankis. Jeigu margins vinuku, tai vaško taškeliai ar brūkšneliai bus storesni, o jeigu marškinių smeigtuku – daug smulkesni, subtilesni.
Ponia Regina paprastai kiaušinius margina ir vienokiu, ir kitokiu įrankiu – daugiau įvairovės.

This slideshow requires JavaScript.

Ir tradiciniai ornamentai

„Marginu tradiciškai, kaip ir Tėvelis darė. Iš taškelių, brūkšnelių, paprastais ornamentais. Taip susidaro juostelės, pynutės, saulutės, lapeliai. Kol buvau jaunesnė, pirštai, regis, dailesnius vaško brūkšnelius ir taškelius dėliojo“, – sakė ponia Regina.
Ji džiaugiasi, kad ir kelias koleges padrąsino, o gal ir išmokė kiaušinius vašku marginti. Pasak Semeliškių bendruomenės slaugytojos, šios net geriau už ją vaškuoja.
Pasidomėjome, ar šią kiaušinių marginimo vašku tradiciją moteris perdavė savo dukroms ir vaikaičiams. Pasirodo, ponios Reginos dukrų šis darbas nesudomino, o vyriausioji vaikaitė, beje, jau studentė, baigusi ir meno mokyklą, su močiute marginti kiaušinius bandė. Ir kaip pastebėjo R. Osinskienė, jai neblogai pavyko. Jauniausioms vaikaitėms šio darbo imtis dar per anksti – joms vos ketveri metai.

Marginimo diena – šeštadienis

R. Osinskienė prisiminė, kad jos tėvelis Petras dažniausiai kiaušinius vašku margindavo šeštadienį. Juos šeštadienį išvirdavo, o margučius ankstyvą sekmadienio rytą susidėdavo į krepšelį ir nešdavo į bažnyčią pašventinti. Į velykines šventąsias mišias visa šeima išsi­ruošdavo vos saulei tekant arba dar su tamsa – prieš 7 valandą ryto jau būdavo bažnyčioje.
Dažnai mama arba kuri nors vyresnė sesuo likdavo namuose šventinio stalo šeimai padengti. Likusioji namie paprastai dar apie dešimtį kiaušinių dažuose išvirdavo, tik jau kuklesnius, tuos dar šiltus dėdavo ant stalo šeimynai grįžus iš bažnyčios. Mama Ona dažniausiai tada baltus virtus kiaušinius laku numargindavo įvairiais žiedais.
„Aš margučius paprastai verdu Didžiojo šeštadienio vakare. Kartais kelis išsiverdu ir Velykų sekmadienio rytą, prieš pat sėdant prie stalo. Tada daužiam ir valgom dar šiltus. Panašiai ir tėvų namuose darydavom,“ – sakė bendruomenės slaugytoja.
R. Osinskienė prisiminė, kad jos tėvai dažniausiai margučius dažydavo juodalksnio žievės ir surūdijusių gelžgalių nuoviru. Gelžgalius ir žieves užmerkdavo kone prieš mėnesį. Taip nudažyti kiaušiniai būdavo kone juodi arba labai tamsiai rudi. „Man jie buvo labai gražūs“, – apibūdino pašnekovė.

Dažų dažai – svogūnų lukštai

R. Osinskienė sakė, kad jai mieliausi dažai yra svogūnų lukštų nuoviras. Paprastai tam naudoja įprastus rudus svogūnų lukštus, nors pastaraisiais metais sumaišo įprastų ir mėlynų svogūnų lukštus – moteris įsitikinusi, kad toks derinys dažo dar ryškesne spalva. Tačiau pašnekovė nepataria žmonėms tikėtis, kad mėlynų svogūnų lukštai kiaušinius nudažys mėlyna spalva – taip nėra.
„Pirktiniais dažais galima labai įvairių ryškių spalvų išgauti, tačiau kas iš to gražaus ryškumo, jeigu dažnai dažai ir į kiaušinio baltymą persigeria, jį nudažo. Valgiui skirtą produktą geriau dažyti natūraliais dažais”, – įsitikinusi moteris.
R. Osinskienė svogūnų lukštus užverda, keliolika minučių paverda ant silpnos ugnies ir laukia, kol atvės. Mat jeigu įdės vašku numargintus kiaušinius dar į karštą nuo­virą, vaškas ištirps ir visas darbas nueis niekais, kaip sakoma „šuniui ant uodegos“. Tad žalius margintus kiaušinius pamirko atvėsusiuose dažuose, kad įgautų spalvą ir ištraukia – virs Velykų išvakarėse. Bent kelis kiaušinius paprastai nusimargina savaitę iki Velykų ar dar prieš Verbų sekmadienį aplinkai papuoš­ti, o daugumą margina Didįjį šeštadienį. Taip ir jos tėvai darė.
Margučius stengiasi per savaitę suvalgyti, po kelis ar keliolika ir kolegoms į darbą nuneša. Iki kitų metų Velykų nė vieno nepasilieka – beje, ir jos tėvų namuose Kelmėje taip buvo įprasta.

Kasmet numargina po 50-60 kiaušinių

Kiek Semeliškių odontologijos kabineto bendruomenės slaugytoja vašku primargina kiaušinių kasmet? To pasiteirauta R. Osinskienė sakė, kad po 50-60. Tiek suvartoja? Pašnekovė nusišypsojo, kad jų per Velykų savaitę nelieka – kaipmat išdalina ir išdovanoja.
„Po dešimt – dukroms, kažkiek kitiems giminaičiams įduodu, dar odontologei, kaimynams padalinu ir sau dešimtį pasilieku. Dukros į darbą nusineša, anūkės pasiima į darželį. Ir nelabai lieka. Ilgiau kaip savaitę laikyti margučius mums neįprasta“, – sakė pašnekovė.
R. Osinskienė marginti kiau­šinius vašku išmokė nema­žai Semeliškių ambulatorijos darbuo­tojų, mokė ir kažkada Beižionyse veikusių vaikų globos namų gyventojus. Buvo metas, kai Semeliškių ambulatorijos darbuotoja į minėtus globos namus važiuodavo ne tik kaip medicinos seselė, bet ir mokyti marginti kiaušinių vašku. Su būrių vaikų susėsdavo prie plytelės, ant kurios skardinėje šildavo vaškas ir juo imdavo dėlioti ornamentus ant baltų kiaušinių.

Sena tradicija

Etnologas, mokslo istorija susidomėjęs fizikas, naujų tarpdis­ciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje Libertas Klimka pastebėjo, kad įvairiais raštais numargintas kiaušinis yra gyvybės, gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo ir pavasario simbolis. Etnologas teigia, kad lietuviškų margučių raštai yra labai archajiški, juos galima skaityti kaip senolių pasakojimą apie tai, kaip jie suvokė pasaulį, žmogaus ir gamtos ryšį, linkėjimus jaustis saugia gamtos dalimi.
„Margučių raštų kompozicijos sudarytos iš vienodų detalių: taškelių, brūkšnelių, kryželių, kry­pučių. Saulės spindulius primenantis ornamentas išreiškia protėvių pasaulio modelį, pažymi pavasario ir rudens lygiadienius, saulėgrįžos taškus. Kiaušinių marginimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą vis įnešant kažką naujo, tačiau išlaikant pagarbą senolių tradicijoms. Taip numargintų kiaušinių jokioje kitoje šalyje neaptiksime”, – sakė L. Klimka.

Dviejų vienodų nebūna

Dar pirmasis lietuviškų mar­gučių tyrinėtojas archeologas ir da­i­lininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas (1852– 1919) buvo pa­stebėjęs, kad begalinis margučių raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas kiaušinį marginantis asmuo vadovaujasi tik savo fantazija. Tačiau įsižiūrėjus į tuos raštus greitai pastebima, kad didesnis vaidmuo priklauso tradicijai, o ne žmogaus fantazijai.
Beje, tą puikiai paliudijo ir vašku kiaušinius Velykoms marginanti Semeliškių odontologijos kabineto bendruomenės slaugytoja R. Osinskienė, pastebėjusi, kad dviejų vienodų margintų kiaušinių nebūna – net ir stengdamasis padaryti vienodai, kiekvienas žmogus numargins kiek skirtingai. Tai lemia žmogaus nuotaika ir charakteris, įgūdžiai daryti šį darbą, sukurti ornamentą ir net pats kiaušinis.

Padovanotas gerumo linkėjimas

Etnologas, mokslo istorikas pa­brėžė, kad dovanodamas margutį per Šv. Velykas žmogus kitam palinki gero. Pasak L. Klimkos, ši tradicija labai susijusi su bendruomeniniais papročiais. Vaikštinėdami po kaimo kiemus lalautojai, lalauninkai (dažniausiai vaikinai) dainuodavo tam tikras dainas arba giedodavo giesmes ir taip rinkdavo dovanas. Jie apdainuodavo šeimininkus, linkėdavo jiems ir šeimynai bei ūkiui visa ko geriausio. Žmonių atmintyje lalavimo paprotys dar išlikęs, kai kur jis dar gyvas, kai kur bandoma jį gaivinti.
Kita graži ir kai kur gyvuojanti, ypač vaikų mėgstama, velykinė tradicija yra kiaušinių ridenimas. Kai kur gyvas ir kitas paprotys – per Šv. Velykas margučiais vaikus apdovanoja jų krikšto tėvai.

Nacionaliniame dailės muziejuje 3180 margučių

Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugoma 3180 margučių kolekcija. Kaip pastebėjo šio muziejaus rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir saugojimo centro vadovė Laima Sezonova, seniausieji margučiai yra iš Lietuvių mokslo draugijos (1907–1940 m. Vilniuje veikusios lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo organizacijos, įkurtos Jono Basanavičiaus balandžio mėnesį, beveik per Šv. Velykas) margučių rinkinio.
„Senųjų margučių būklė gana įvairi – vienų pakankamai gera, kitų – prastoka, jie išblukę, įskilę. Jų viduj yra sudžiūvęs turinys, kartais jie ir susprogsta, nes jų viduj dujos renkasi, o mūsų restauratoriai neturi galimybių jų sutvarkyti, restauruoti. Tiesa, jie suskaitmeninti – Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje LIMIS juos galima pamatyti“, – sakė minėto muziejaus Liaudies meno skyriaus vyr. rinkinio kuratorė Daiva Beliūnienė.
Ir pastebėjo, kad tarp senųjų margučių yra ir labai įdomių, su datomis. Ant vieno iš jų tarp augalinių realistinių motyvų išskutinėta –1910 m., Šakiai.

249 autorių margučiai

Muziejininkės pastebėjo, kad maždaug nuo 1960 metų margučių rinkinį daug papildė muziejininkės Aldona Stravinskienė, Akvilė Mi­kėnaitė ir kiti Liaudies meno skyriaus specialistai, per Velykas va­žinėję po kaimus ir išsiruošdavę į ekspedicijas vasaromis su Dailės akademijos studentais. Tada muziejininkai domėjosi įvairiais liaudies meno dirbiniais, taip pat ir įdomesniais margučiais, palengva pildydami ir muziejaus fondus.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vyr. rinkinio kuratorė Daiva Beliūnienė pastebėjo, kad taip susikaupė 249 autorių margučių iš visų šalies regionų.

Kone kasmet pasipildo

Muziejaus margučių kolekciją kone kasmet papildo dailininkų, tautodailininkų ar kitų žmonių dovanoti marginti kiaušiniai.
Kada margučių kolekcija papildyta daugiausia? Ir kaip, po kiek?
Pasak Lietuvos nacionalinio dai­lės muziejaus specialistės, per pastaruosius 13 metų didžiausią kolekcijos dalį papildė margučiai iš Aukštaitijos (Utenos, Anykščių, Vilniaus, Kauno) ir iš Žemaitijos.
Įdomu ir neįprasta, kad šiuo laikotarpiu kolekciją daugiausia papildė skutinėti margučiai. Dažniausiai vyrų. Beje, pastaraisiais metais margučių kolekciją papildę kiaušiniai dažniausiai buvo dažyti sintetiniais dažais, nemažai jų tuščiaviduriai.

Tekstilininkės ir dailininkės rinkiniai

Liaudies meno skyriaus vyr. rin­kinio kuratorė D. Beliūnienė iš­skyrė tekstilininkės, ilgametės Vilniaus dailės akademijos dėstytojos, tekstilės katedros vedėjos Reginos Sipavičiūtės surinktą 60 margučių kolekciją. Pasak jos, tie margučiai labai išskirtiniai, vašku rašyti, kelių autorių, dauguma iš Jurbarko r., keli – iš Vilniaus.
Pernai dailininkė Irena Jau­niškienė muziejui padovanojo 245 savo išpjaustytų margučių kolekciją.
„Besidomintiems margučiais Irena Jauniškienė gerai žinoma, jau daug dešimtmečių stebina naujais, unikaliais margučių dekoravimo atradimais. Jos margučiai kiaurapjūviai, stebina raštų kompozicijomis, sodriomis spalvomis ir netikėtais dekoravimo elementais: kartais – pasiuvinėti, kartais – padekoruoti šiaudais. Pirmieji buvo daugiau tradiciniai, vėliau kiaušinių marginimas peraugo į kūrybinius ieškojimus. Dailininkė yra užpatentavusi savo originalią techniką“, – pasakojo D. Beliūnienė.

Ir Marcelijaus Martinaičio margučiai

Lietuvos nacionaliniame dai­lės muziejuje saugoma ir poeto Marcelijus Martinaičio (1936  – 2013) 260 margučių kolekcija. Juos muziejui padovanojo poeto našlė dailėtyrininkė Gražina Marija Martinaitienė.  Lietuvos dailės muziejaus leidykla 2014 m. išleido leidinį „Marcelijaus Martinaičio margučiai“
Poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas turėjo įspūdingą margučių kolekciją. Kasmet Velykoms jis išskutinėdavo apie pusšimtį margučių, kuriuos išdovanodavo kolegoms ir namiškiams, kaimynams, viršininkams.
Žmonos Gražinos iniciatyva po­eto margučiai ir jo mintys apie didžiausią pavasario šventę dar jam esant gyvam sugulė į knygą „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.)

Ir užfiksuotos mintys apie Velykas

Pasidomėkime Nacionalinės kul­tūros ir meno premijos laureato Marcelijaus Martinaičio mintimis apie šią gražiausią pavasario šventę.
Mūsų kultūroje, velykiniuose papročiuose margutis tarsi saugo seniausią archajinę reikšmę, praatmintį, kuri reiškia jungtį, susijungimą su kažkuo begaliniu, amžinu, kas buvo ir bus po mūsų; supratimą, kad mes nesame tik tie, kurie kasdien vien tik ką nors veikiame, galvojame ir siekiame.
Nežinau, ką mano praeities žmonės apie tai galvodavo, ar taip, kaip dabar rašau. Bet tie margučiai išreikšdavo tų žmonių jungtis vieno su kitu, su šeima, gimine, su gamta, su didžiausiu krikščionybės įvykiu – Prisikėlimu, panašiai kaip ir gyvybė pavasariais prisikelia iš paprasčiausio grūdo, menkos sėklelės, padėto paukščio kiaušinėlio.
***
Skutinėdamas neatsistebiu kiau­­ši­nių įvairumu. Parduotuvėje, kai juos perkame gražiai surikiuo­tus dėžutėse, jie, rodos, niekuo nesiskiria vienas nuo kito. O skirtumą pajunti juos apgniaužęs delne, sku­tinėdamas ar margindamas. Nėra nė vieno kiaušinio, kuris būtų toks pat, kaip kiti.
Negaliu nukopijuoti ar pakartoti nė vieno man patikusio marginio. Rėžtukas, pats kiaušinis vis diktuo­ja kiek kitokias linijas, ornamentus, temas, tarsi jame jau savaime būtų kažkas įrašyta.
Nors Briuselis nori suvienodinti net kiaušinius, bet vištelės, kad ir uždarytos vištidėse, per savo trumpą dėslumo laikotarpį nemačiu­sios nė vieno gaidžio, vis dėlto deda skirtingus kiaušinius, kurie pasako, ką turi daryti, kaip vedžioti rėžtuką skutinėjant.
Kaip sunku suvienodinti net kiaušinius, jau nekalbant apie žmones!

Daiva Červokienė
Autorės ir Ričardo Šileikos nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69