Spalio 1 d. – Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Ilgas ir vingiuotas Janinos Romerienės gyvenimo kelias

Julija Kirkilienė

Janiną Romerienę sutikti galima visur: tai Laisvalaikio parke bevaikštančią, tai savo kiemelyje gėles berenkančią, tai bibliotekoje renginiuose kultūros besisemiančią. Janina nepamiršta nė vieno savo gyvenime sutikto žmogaus su jubiliejumi pasveikinti, nė vienam atsisveikinimo laiško parašyti… Tokia ji dabar… Bet gyvenimas buvo kitoks…

Vaikystė
Gimė Janina prieš 87 metus. Pragyveno karo baisumus, pokario sunkumus, pedagoginio darbo džiaugsmus, o dabar leidžia pagyvenusio žmogaus gyvenimo dienas. Pagyvenę žmonės dabar vadinami senjorais, nors tas žodis Lietuvių enciklopedijoje išaiškinamas taip: vidurinių amžių Vakarų Europos žemvaldys, feodalas, turėjęs savo žemėje gyvenančių priklausomų valstiečių. Valstiečių Olubai – Janinos mergautinė pavardė Olubaitė – neturėjo, bet giminė buvo labai darbšti ir galėjo gyventi laimingai, jei ne tas blogas XX amžiaus vidurio laikas, kurį žmonijai reikėjo pergyventi.
Kai Janina gimė, jos tėveliai Vladas ir Apolonija Olubai gyveno Streipūnų kaime, Abromiškių apylinkėje. Šeimoje augo 3 seserys ir du broliai. Janina šeimoje buvo jauniausia. Ji prisimena, kaip karo metu gyveno apkasuose, o gyvulius buvo nuplukdę į Puikino ežero salą. Valtele ten plaukdavo karvių melžti. Karo metu gyvenimas tarp Kauno ir Vilniaus buvo neramus – visada girdėjosi sprogimai ir šaudymai. Bet vaikystėje ir karas nebuvo baisus, atrodė, kad taip reikia. Janinos tėvelis tarpukariu buvo savanoris, už tai buvo gavęs 10 ha žemės ir iš jos gyveno. Laikė bites, triušius.

Pokaris
Karui pasibaigus, savo tvarką Lietuvoje darė vadinami liaudies gynėjai. Janina su tėveliu pokariu važinėdavo pas ūkininkus uždarbiauti – tėvelis mokėjo kastruo­ti arklius ir gerai uždirbdavo. Nors tėvelis turėjo negalią, vaikščiojo su lazda, kažkas jį paskundė naujajai valdžiai. Vladą Olubą suėmė ir veždami į kalėjimą nužudė. Slapta vyresnieji vaikai parsivežė tėvo kūną, paguldė kaimynų daržinėje, sukalė karstą ir slapta Sabališkių kapinėse palaidojo.
Janinos mama Apolonija Olu­bienė, likusi su penkiais vaikais, nežinojo, kaip verstis, kaip vaikus į mokslus leisti, o dar gyveno baimėje, kad juos ištrems. Po ilgo slapstymosi Apolonija pati nuvažiavo į Trakus prisiduoti – vežkite, kur norite, nebegaliu taip gyventi. Moterį liaudies gynėjai nuramino, kad jos niekur neveš. Šeima pradėjo atsigauti: broliai žemę dirbo, seserys jiems padėjo, pagal galimybes visi vaikai siekė moks­lo. Janina baigė Vievio progimnaziją ir įstojo į Trakų mokytojų seminariją. Baigus seminariją, Janiną siuntė dirbti į Žemaitiją, Tytuvėnus, bet ji išprašė palikti arčiau namų – reikėjo prižiūrėti ligotą mamą. Tada dirbti paskirta buvo į Beižionis – žaliūkų vadinamą (aktyvus ten buvo partizanų judėjimas) kaimą. Atidirbusi septynerius metus Janina ištekėjo ir atvažiavo dirbti į besistatančius Elektrėnus.

Gyvenimo universitetas
Elektrėnuose Janina ilgai įvairias pareigas ėjo pirmajame vaikų darželyje „Ąžuoliukas“. Gražiausi prisiminimai liko pedagogės atmintyje apie šio darželio bendradarbes ir vaikus. 58 metų išėjo į pensiją. Sūnui Gintautui padėjo auginti vaikus – 3 savo anūkus, vėliau keturis proanūkius. Pensininkė Janina dalyvavo Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, bet jau keletą metų universiteto nebelanko – nebeturi sveikatos. Janina sako, kad pats didžiausias jos universitetas – proanūkis Nedas. Bet bibliotekoje ji dažna viešnia. Bibliotekai Janina skiria pačius gražiausius padėkos laiškus. Vieną laišką bibliotekai paskaitykite.

Kodėl nesidžiaugti?
Geltoną lapelį nuplukdė vanduo, į gimtąją šalį atėjo ruduo. Išėjau pasivaikščioti prie Elektrėnų marių. Jos čia pat – prie Draugystės gatvės. Braidau po rasą. Rytuose saulytė jau negailėdama dalina spindulius. Medžiai pakrantėje kažko tyliai laukia, lapeliai vos vos juda. Ir aš prisiglaudusi prie beržo kažko laukiu. Džiaugiuosi gamtos rojumi.
Jau pradžia dvyliktos. Šiandien mūsų bibliotekoje senjorų klubo susitikimas „Spauda su kava“. Prie bibliotekos sutikau būrelį klubo lankytojų. Moterys pasipuošu­sios, atsinešusios gėlių. Mus pasitinka mielos bibliotekos darbuotojos, visada geros nuotaikos klubo vadovė Natalija. Atidaro laisvalaikio salės duris. Mūsų grupės kolegės aikčioja: kitaip sudėtos knygų lentynos, ant stalo vaza su rudens gėlėmis – astromis. Stalas padengtas vaišėmis, garuoja kava. Pro duris įskuba mūsų kraštietė poetė Ona Kulbokienė. Sveikina visas ir linki pasikrauti savo krepšelius aplinkinio pasaulio gyvenimo.
Natalija – mūsų vadovė – pasiruošusi pirmiausia apžvelgti vietinę spaudą. Vėliau aptariame įvykius pasaulyje, pasidomime kulinarijos gudrybėmis, paskaitome apie sveikatos stiprinimą.
Bendravimui skirtas laikas prabėga nepastebimai. Dovanų gau­name vietinės spaudos, už ką dėkojame laikraščių redakcijoms. Nuoširdžiai dėkojame Natalijai ir atsisveikiname, pažadėjusios kitą penktadienį vėl susirinkti… Kaip nesidžiaugti, kad pagyvenusio žmogaus dienos eina kaip tikra šventė…