Daugelis žmonių tikrai žino apie Grūto parką, IX fortą, sovietinius bunkerius, bet dauguma tikrai ten nėra buvę. Papasakoti apie sovietinį gyvenimą gali visi, gyvenę tais brandaus socializmo metais, bet jauni žmonės nori ne tik išgirsti, bet ir savo kailiu patirti tai, ką išgyveno tėvai ir seneliai. Puiki galimybė patirti daugybę įspūdžių apie anų laikų gyvenimą yra sovietų bunkeris Nemenčinės miškuose. Elektrėnų Raudonojo Kryžiaus savanoriams išgyventi daug įdomių dalykų padėjo pažintinis projektas – kelionė į sovietinį bunkerį. Tai buvo ir savotiška mokslo metų, ir dar vienerių savanorystės metų pabaiga. Nemenkas būrelis savanorių, vadovaujamų Birutės Grybauskienės, susiruošė į Nemenčinės miškuose esantį bunkerį. Smalsesni net ir pasiskaitė, ką ten pamatys, ką patirs, bet tai, su kuo susidūrė, viršijo visus lūkesčius.
Pakalbinau keletą jaunų žmonių, dalyvavusių pažintiniame projekte. Prisipažinsiu, mane gerokai nustebino kalbintų savanorių mintys.
Štai Rokas, paklaustas, koks pirmasis įspūdis išliko iki šiol, atsakė, kad baimė. „Baimė, kad pasijutau lyg laiko mašinos perkeltas daugybę metų atgal. Pasidarė liūdna dėl žmonių, kurie gyveno tada ir patyrė tą įtampą, muštrą, neteisybę. Sukaustė baimė dėl gyvenusių sovietiniu laikotarpiu – nei žodžio laisvės, nei minties laisvės“, – kalbėjo vaikinas. Jis sakė esąs labai dėkingas Birutei, kad nuvežė ten, kur teko pajusti, ką reiškia skurdo lygybė, ką lemia vyresniojo žodis. Mielai apsilankytų ten dar kartą. Dabar jau nebebijotų ir elgtųsi kiek kitaip – nesilaikytų reikalavimų, elgtųsi drastiškiau, pasipriešintų nelogiškiems reikalavimams. Šyptelėjau ir pagalvojau, kad šis jaunuolis taip sakydamas galvojo apie šias dienas, o ne apie sovietinį laikotarpį. Nepasakiau jam, kad tada tikrai atsidurtų karceryje ir baigtųsi visi jo norai priešintis… Pasidžiaugiau, kad vaikinas, nepatyręs sovietinio spaudimo, tikrai gali jaustis ramus.
O štai Giedrė papasakojo, jog ji patyrė, ką reiškia atsidurti karceryje. „Buvau neatidi rikiuotėje, bandžiau reikšti savo nuomonę ir buvau pasiųsta į karcerį atlikti bausmės. Ten buvo tik viena kėdė. Gerai, kad nebuvo pelių ar žiurkių… Įtampą sumažino tai, kad sienos buvo nurašinėtos karceryje kažkada sėdėjusių įrašais, tad paskaitinėjau tuos įrašus ir palikau savo įrašą – užrašiau datą ir žodį Elektrėnai“. Giedrė sako, kad net neįsivaizdavo, ką pamatys bunkeryje. Ji tikėjosi, kad bus kokia paskaita apie sovietmetį, o kad taip, tai tikrai net neįtarė. Mergaitei labai patiko vedėjas – taip profesionaliai vaidino sovietinį karininką, elgėsi gana brutaliai, rėkė… Dar kartą ten nuvykusi Giedrė nebenorėtų atsidurti karceryje, būtų atidesnė, įdėmiau klausytųsi, o Birutei norėtų padėkoti už tiek emocijų suteikusį pažintinį projektą. Beje, kai namuose pasakojo apie patirtus įspūdžius, vyresnieji juokėsi iš tokios reakcijos. Pagalvojau, kad bepigu buvo juoktis, kai pats augai tokioje santvarkoje ir savo kailiu daug ką patyrei, o žmogui, patekusiam kaip filme į tuos laikus, kai dar net gimęs nebuvo, nelabai juokinga…
Dar viena mano pašnekovė sako žinojusi, kad bus baisu ir daug įtampos. Mat Smiltė, kuri labai domisi istorija, šiek tiek pasiskaitė, kas bunkeryje visų laukia. Bet vis tiek viskas užgriuvo labai netikėtai, o kai pamatė šimtasiūles, kurias reikėjo apsivilkti, tai labai išsigando. Didelę įtampą mergina patyrė ir tada, kai visi buvo tikrinami, – juk nežinai, kada ką įkiš į kišenę ir kuo būsi apkaltintas. Sunkus momentas buvo ir dujokaukių užsidėjimo procesas. Smiltei teko šiek tiek per maža dujokaukė ir visą laiką buvo nesmagu, nes smaugė ją. Kol Smiltė pasakojo apie problemas su dujokauke, prisiminiau, kad mokykloje mums skaičiuodavo sekundes, kol užsidėdavome. Tai buvo mums visai įdomi atrakcija.
Dar Smiltė papasakojo, kad jai padavė tuščią lapą ir liepė pasirašyti. Tik pasirašiusi lapo kampe ji suvokė, kad negerai taip pasirašinėti nežinia ką. Bet buvo vėlu… Merginą prigąsdino, kad dabar kentės visa šeima, nes ji negalvodama pasirašinėja ten, kur liepiama. Ji ir bijojo, ir stebėjosi tokiu puikiu aktoriumi. Ir nors žinojo, kad tai jo vaidyba, vis tiek gerokai neramu buvo. Ir dar – Smiltė sako, kad jiems liepė giedoti sovietinį himną, kurio pabaigos labai laukė, liepė bėgioti po bunkerį, visiems buvo nelengva. Paskui davė visiems „Tarchūno“, o tai buvo labai skanu. Smiltė dėkojo Birutei už tokią istorijos pamoką ir sakė, kad būtent ši kelionė paskatino stoti į Šaulių sąjungą, o paskui eiti ir į kariuomenę, kad tik galėtų ginti tėvynę ir kad niekada negrįžtų sovietiniai laikai.
Taigi pažintinis projektas vaikams buvo labai svarbus, juk jie atsidūrė savo senelių jaunystės laikotarpyje, kur buvo daug muštro, netiesos, nurodinėjimų. Vaikai pabuvojo net sovietinėje deficitų parduotuvėje su rusiškais rubliais, pamatė pačią geriausią skaičiavimo mašinėlę – skaitliukus. Matė dar daug ano laikotarpio realijų, taip gerai pažįstamų vyresnės kartos žmonėms, bet taip nepažįstamų ir ne visada suprantamų jaunajai kartai…
LRK savanorė Vilija Dobrovolskienė