Dar kartą prisiminus neįgaliųjų literatų stovykląŠventojoje, kurios tema buvo „Skrydis”
Jos tėvai gyveno ant Bražuolės upelio kranto, prie senojo malūno, visai šalia miško. Už ketvirčio valandos kelio Bražuolė įteka į srauniąją Nerį, kuri šioje vietoje daro savo didžiąją kilpą. Gyvenvietė nedidelė, bet nuostabiai vaizdinga ir palankioje vietoje, nes išsidėsčius abipus autostrados, o netoli – geležinkelio stotelė. Jaunimo kaimelyje buvo nedaug, o ir mokykla tik pradinė. Būtent šią mokyklą ir pamėgo Vilniaus dailės akademija, kurios studentai kiekvieną vasarą čia įkurdavo kūrybinę vasaros stovyklą. Įvairių kursų studentai ir jų dėstytojai pasklisdavo po apylinkes nešini molbertais bei ieškodami įdomesnių vaizdų ir peizažų. Ne vienas šių studentų vėliau tapo žinomais dailininkais.
Ji vasaras leisdavo pas tėvus, todėl matė ir pažinojo beveik visus studentus. Jų tarpe turėjo daug draugų. Bet vienas jų jai buvo ypač artimas. Jo vardas buvo retas ir įdomus kaip ir jis pats – Einis. Einis buvo draugiškas, vaikiškai naivus ir atviras. Tikras svajotojas! Jų draugystė buvo nuoširdi, paremta abipuse simpatija ir pasitikėjimu.
Ramiais vasaros vakarais, sėdint ant upelio kranto, jis patikėdavo jai visas savo svajones. Jai atrodė, kad jo svajonės keistos, per daug ambicingos ir net neįgyvendinamos. Ir pavojingos. Mat jo svajonė – SKRYDIS, greitis, lenktynės su vėju ir su laiku. Jo svajonės – aštrūs pojūčiai, nematytos šalys, naujos spalvos ir galimybė viską perkelti į drobes. Ji pajuokavo, kad tereikia nusipirkti bilietą ir lėktuvu ar oro balionu nukeliauti į savo svajonių pasaulį.
Ne, jo svajonė ne tokia, nes koks gi skrydis nejaučiant vėjo pasipriešinimo, sėdint uždarame lėktuvo salone? Ir koks gi skrydžio greitis sklendžiant ankštame oro baliono krepšyje? Jo svajonė – skrydžio greitis, kol kas tai pasiekiama tik užsėdus ant motociklo.
Kaip jis didžiavosi nusipirkęs raudoną „Javą“. Ištisus trejus metus taupė pinigėlius iš stipendijos, pardavė net kelis savo paveikslus. Jo manymu, pačius geriausius, tuos, su kuriais skirtis neketino, mat svajonėse matė juos ant savo nuosavos studijos sienų. Studiją jis irgi svajojo turėti, nesvarbu, kad tada bus senas-senutėlis, bet tada bus jau visiems žinomas ir laisvas. Dabar laisvės pojūtį jaučia tik skriejantis ant „Javos“.
Ji bandė jį sudrausminti, neprisvajoti per daug, neviršyti greičio, būti atsargiam. Bet argi jaunystė paklūsta?
Įpusėjus naujiems mokslo metams, netikėtai ją aplankė Einio kurso draugai. Pakeliui į Vilnių jie papasakojo apie nelaimę, į kurią jis skriste skrido pasiutusiu greičiu…
Pašarvotas buvo Dailės akademijos aktų salėje. Degė žvakės. Juodu kaspinu perrištas Einio portretas. Tas pats, kurį jis nutapė pirmąją jų pažinties vasarą. Šį portretą dėstytojai ir draugai kritikavo, patarė išmesti, nes nutapytas agresyvia raudona spalva ir nešantis kažkokią tragišką nelaimės nuojautą.
Be to, sakė dėstytojai, pirmakursiams dar per anksti save įamžinti autoportretuose. Tačiau Einis paveikslo neišmetė, o paslėpė jį rekvizito sandėliuke, čia jį ir rado Einio bendrakursiai, prieš pat tą nelemtą įvykį.
It stabo ištikta ir sukrėsta ji žvelgė į savo draugo autoportretą ir tik dabar suvokė, kokią lemtį pranašavo paveikslas.
Mintyse ji vėl ir vėl prisiminė jo skrydžių troškimą.
Likimo ironija: jis patyrė savo skrydį. Skrydį nuo kelkraščio į nebūtį…
Jo svajonė išsipildė…
O juk žinojo, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės kartais išsipildo…
Deja…
Karolina Naprienė
Vievis