Skirtingų kartų skirtingi keliai aukštumų link

Skirtingų kartų skirtingi keliai aukštumų link

Julija Kirkilienė

Vyriausiam šalies energetikui, elektrėniškiui Bronislovui Taruliui šie metai atskaičiavo 95-tąjį gimtadienį. Jo kartos žmonėms per įvairius šalies istorinius vingius kelius į

gyvenimą skintis teko patiems. B. Taruliui teko išmokti daug profesijų, darbą derinti su mokslu, mokytis pačiam ir moky­ti kitus. Gyvenimo šimtmetį bebaigiantis žmogus žino mokymosi reikšmę, gyvenimo prasmę ir apie ją gali pasidalinti su tos prasmės beieškančiais.

Gyvenimo pradžiamokslis
Niekur nepublikuotuose savo gyvenimo prisiminimuose, pavadintuose „Praeities aidai, arba Gyvenimo prisiminimai“, B. Tarulis rašo: „Šis gyvenimo aprašymas daugeliui

Bronislovas Tarulis

Lietuvos piliečių, gyvenusių tuo laikmečiu, yra labai panašūs. Daugelis iš mūsų per tuos metus pragyveno sudėtingą ir pavojingą gyvenimą. Tame skaičiuje ir aš – 1925 m. spalio 25 d. gimęs Užėniškių kaimo berniūkštis. Kaimas tas priklausė Degučių valsčiui, Zarasų apskrityje. Užėniškių kaime tuo metu stovėjo 10 trobų, kuriose gyveno 10 šeimų. Visų trobų šeimininkų net pavardes prisimenu: Jonas ir Vincas Lamanauskai, Liudvikas ir Juozas Mišiniai, Teofilis Dūdėnas, Damininkas Tarulis, Kazimieras Juodvalkis, Vincas Pūslys, Balys, Aleksas, Petras Mozūrai, Juozas Dumbrava, Leonas Biveinis. Visi žmonės kaime gyveno draugiškai, vieni kitiems padėdavo darbuose, nelaimėse ir džiaugsmuose. Kaimas buvo įkurtas prie Ligijų ežero, netoli nuo vieškelio, kuris vedė į Daugailius, Salaką ir Tauragnus.<…> Mokykloje mokslas man sekėsi puikiai. Nežinau, kodėl, bet prie knygų mane traukė „nuo širdies“.
1932 metais pradėjau lankyti Trinkūniškių pradžios mokyklą, kur mokyklos vedėju dirbo Pranas Dūdėnas, atkeltas iš Dundulių kaimo. Į mokyklą pėsčiomis eiti teko gerą kelio gabalą pagal Ligijų ežero pakrantes. Vaikėzas (7 metų amžiaus) bėgdavau pasišokinėdamas, suspėdamas pasigrožėti ir gamtovaizdžiais. 1933 metais mokykla buvo perkelta į Aštrakalnio kaimą. Mokykloje greitai pasivijau savo seserį Veroniką, kuri už mane buvo 2 metais vyresnė, bet dėl blogo mokymosi ar kitų priežasčių, palikta buvo antrus metus toje pačioje klasėje. Besimokydami Aštrakalnio pradžios mokykloje, vaikščiodavome pėsčiomis, tik žiemą per pūgas kaimo vaikų tėvai paeiliui nuveždavo su rogėmis. Aštrakalnio pradžios mokykla stovėjo ant kalno, dešinėje pusėje vieškelio einant į Vajesiškį. Mokykla įkurta buvo Prano Kušeliausko namo antrame gale. Po metų tą mokyklą perkėlė į Vajesiškio bažnytkaimį, pasilikau toje mokykloje mokytis be sesers Veronikos, nes ji buvo nuvežta pas senelius į Pilkesnius, kur pradinę mo­kyklą baigė Tauragnuose. 1936 me­tų pavasarį aš baigiau Vajesiškio pradžios mokyklą su vienu ketvertu. Visi kiti pažymiai buvo penketai. Visada prisimenu savo pirmąjį mokytoją Praną Dūdėną. Mokytojas buvo geras, rimtas, tvarkingas ir griežtas. Jo nurodyta kryptis buvo: gyvenime reikia dirbti su knyga, su savimi, niekada nestovėti vietoje.

Tėvų mokykla
Bronislovo senelis Jurgis Tarulis į Užėniškių kaimą atvažiavo nuo Daugailių, vedė Moniką Tamonauskaitę. Mirė jis 1925 metais, palikęs žmoną Moniką Tarulienę su pulku vaikų. Užaugino močiutė Bronislovo tėvą Damininką, gimusį 1894 m., jo brolius Izidorių ir Kazimierą bei sesę Leokadiją.

B. Tarulis savo prisiminimuose rašo:

1958 m. su tėveliais

„Mano tėvukas, pabaigęs lauko darbus, važiuodavo uždarbiauti į Rusiją, ten tiesė kelius, dirbo prie geležinkelių. Tėvas tarnavo carinėje armijoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Tėvas sakydavo, kad mokyti žmonės gyvena labai gerai, todėl vylėsi išmokyti ir savo vaikus“. 1935 m. Užėniškio kaimą išskirsčius vienkiemiais, Damininkui Taruliui atmatuota buvo 22 ha ir 34 arai žemės. D. Tarulis užsibrėžė pastatyti sau namą su visomis naujovėmis. Namas pastatytas buvo ant aukšto kalno, prie pušyno, prie kryžkelės, kur keliai vedė į Salako, Daugailių ir Tauragnų valsčius. Per langus matėsi vieškelis, Ligijų ežeras ir Vikšrinės upelis. Tėvas buvo pažangus ūkininkas, ruošė žemės ūkio patobulinimus, planavo nusausinti­ balas, bet tam trūko lėšų, o vėliau prasidėjo karas. Motina Teklė buvo labai religinga, vaikus auklėjo krikščioniškai. „Aš ir brolis patarnaudavome šv. Mišiose. Kaime veikė šaulių organizacija, pavasarininkų kuopelė. Būdavo organizuojamos gegužinės su dūdų orkestru ir šokiais“,- prisimena Bronislovas. „Kokia laimė,- kalbėjo Bronislovas,- kad gimiau tokiame puikiame Lietuvos kampelyje, nors gimtinės žemė nederlinga buvo – raistai, smėlynai, balos, geriausiai derėdavo grikiai. Mūsų kaimo žmonės sugebėdavo išgyventi. Jie sakydavo: „Pas mus vandens – nors prigerk, malkų – nors sudek, duonos išsikepk ir dainuodamas gyvenk“.
Damininko broliai Izidorius ir Kazys uždarbiauti buvo išvykę į Ameriką. Izidorius ten ir mirė, Kazys grįžo 1932 metais.

Pradžios mokslai

Su žmona Vlade 1956 m.

Bendraamžis energetikas Viktoras Mekas renka medžiagą apie energetikus veteranus ir jų autobiografijas publikuoja www.vikis.lt. Bronislovo biografiją jis taip nušvietė:
„Bronislovas, nepaisant sunku­mų, 1938 m. gerais pažymiais baigė šeštą pradinės mokyklos skyrių ir galėjo stoti į gimnaziją, tačiau dėl tuo metu buvusio didelio mokesčio už mokslą teko likti tėvų namuose ir imtis žemės ūkio darbų. Čia ganydamas karves skaitydavo „Ūkininko patarėją“, dalyvavo JŪR (jaunųjų ūkininkų ratelio) veikloje, mokėsi esperanto kalbos. Tolimesnio mokslo troškimas neužgeso ir, kai mokslas tapo nemokamas, 1940 m. įstojo į Zarasų gimnaziją. Baigęs tris klases, 1943 m. išvažiavo mo­kytis į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Vyko karas, Lietuva buvo okupuota vokiečių, moks­lo ir gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Artėjant karo frontui iš rytų vokiečiai mokyklą uždarė, Bronislovas grįžo į Užėniškes. Čia praleido karo fronto perėjimą iš rytų į vakarus. Vykstant mūšiams buvo sudeginta tėvų sodyba, reikėjo dalyvauti jos atstatymo darbuose. Normali­zuojantis gyvenimui vėl pradėjo veikti Vilniaus aukštesnioji technikos mokykla ir Bronislovas grįžo toliau mokytis. 1947 m. mokykla buvo pavadinta politechnikumu, kurį jis 1949 m. sėkmingai baigė ir gavo techniko-mechaniko diplomą su pagyrimu“.

1956 m. vyko Bronislovo Tarulio ir Vladės Kucevičiūtės sutuoktuvės Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje
1956 m. vyko Bronislovo Tarulio ir Vladės Kucevičiūtės sutuoktuvės Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje

Bronislovas sako, kad besimo­kydamas Zarasų gimnazijoje svajojo tapti poetu, studijuoti humanitarinius mokslus. Nors Bronislovas poetu netapo, bet meilės poezijai neprarado. Ilgą savo gyvenimą Bronislovas žaidė šachmatais, buvo renkamas Elektrėnų šachmatininkų klubo pirmininku. Pirmuoju šach­matų mokytoju Bronislovas laiko savo bendramokslį Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje Juozapą Simonaitį.
Prie pradžios mokyklos Bronislovas priskiria ir karo bei pokario mokyklą. Jam, paaugliui, miške su draugu radus šautuvą ir vėliau jį paslėpus, teko žiūrėti mirčiai į akis. Kad nebūtų paimtas į rusų kariuo­menę, teko ir gimimo datą dokumentuose iš 5 į 8 ištaisyti, ir degančius savo tėvų namus, ir šaudomus žydus matyti.

Keliai į Elektrėnus
Dar ruošiant diplominį darbą B. Tarulis buvo priimtas dirbti garo katilo kūriku naujai atvežtame sugriauto miesto aprūpinimui el. energija energetiniame traukinyje Nr. 60.

Damininkas Tarulis ir marti
Vladė Tarulienė

Gavęs diplomą buvo priimtas garo turbinų mašinistu į atstatytą Vilniaus senąją centrinę elektrinę (dabar muziejus), o vėliau vėl grąžintas, jau budinčiu inžinierium, atgal į energetinį traukinį. 1951 m.traukinys išvažiavo, Bronislovas priimamas katilų cecho pamainos viršininku į Vilniaus termofikacinę elektrinę (ŠEC 2).Čia jo sugebėjimai bei pareigingumas grei­tai buvo įvertinti ir jis nuo 1952 m. – katilų cecho viršininko pavaduotojas, nuo 1953 m. – turbinų cecho viršininkas. Darbas buvo nelengvas. Reikėjo įvaldyti naujus įrengimus, mokyti personalą, organizuoti remontus. Norėdamas pagilinti žinias, neatsitraukdamas nuo darbo, 1956 m. įstojo studijuoti į KPI Vilniaus filialą ir 1962 m. įgijo inžinieriaus-elektriko diplomą.
1962 m. ruošiantis paleisti į darbą statomos Lietuvos elektrinės pirmąjį energetinį bloką buvo komplektuojamas personalas, renkami specialistai. Šalia jaunų aukštųjų mokyklų absolventų reikėjo ir eksploatacinę patirtį turinčių energetikų. Kviečiami patyrę darbuotojai iš veikiančių Lietuvos elektrinių. Tarp jų pakvie­čiamas B. Tarulis ir skiriamas turbinų cecho viršininko pavaduo­toju. Čia vėl nauji įrengimai, personalo ruošimas, pirmieji energetinių blokų paleidimai į darbą, įrengimų derinimas, pomontažiniai defektai, bemiegės naktys… Tik masteliai kiti. Su laiku, vykstant organizaciniams pertvarkymams, pareigų pavadinimai keičiasi, darbo pobūdis – nedaug. 1962–65 m.turbinų cecho viršininko pavaduotojas, 1965–75 m. katilų-turbinų cecho viršininkas, 1975–88 m.eksploatacijos tarnybos viršininko pavaduotojas. 1988 m., būdamas jau 63 m. amžiaus, perėjo į lengvesnį darbą – buvo paskirtas darbų saugos ir darbo patikimumo vyr.inspektorium.

Darbo mokykla

Mirus J. Jurgaičiui Elektrėnų meno kolektyvui „Sidabrinė gija“ vadovavo Irena Rita Jurgaitienė ir Bronislovas Tarulis

Dirbdamas, nepaisant darbo įtampos, nuolat tobulinosi, gilino savo technines žinias.1969 m.Maskvoje baigė Elektros sto­čių ministerijos vadovaujančių darbuotojų kursus. Dėstė Elektrėnų energetikų mokykloje, kurios užsakymu parašė 2 leidinėlius: „Garo ir hidroturbinų teoriniai pagrindai“ (1987 m.), ir „Garo turbinų ir jos pagalbinių įrengimų konstrukcija“ (1990 m.). Gamybinę karjerą pradėjęs prie nedidelių dvidešimtojo šimtmečio pradžios energetinių įrenginių išaugo iki naujausių aukštų ir virškritinių garo parametrų 150 MW ir 300 MW galios energetinių blokų eksploatacijos vadovo. 1962 metais B. Tarulis neakivaizdžiai baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus-elektriko specialybę. B. Tarulis 1961–1963 metais lankė Visuomenės spaudos universitetą prie „Tiesos“ redakcijos ir gavo žurnalisto pažymėjimą. Praktiką atliko „Tiesos“ redakcijoje. B. Tarulis visada su pagarba prisimena savo gyvenimo mokytojus, sutiktus Elektrėnuose. Tai elektrinės direktorius

Elektrėnų miesto 60 metų jubiliejuje energetiką B. Tarulį Padėkos raštu apdovanoja Seimo nariai Laimutė Matkevičienė ir Jonas Liesys

Pranas Noreika, vyriausias inžinierius Viktoras Mekas, energetikai Mykolas Valiušis, Anicetas Mikužis, Antanas Ivanauskas, Antanas Remgaudas Janiūnas, Algirdas Visockas, Antanas Liepinis, Algimantas Norušis ir kiti. B. Tarulis sako esantis dėkingas visiems buvusio kolektyvo nariams, bendraminčiams, dirbusiems sunkų energetiko darbą. Energetikas džiaugiasi šiame kolektyve atšventęs visus savo jubiliejinius gimtadienius, kurių paskutinį – 95-tąjį – atšventė šių metų spalio mėnesį. „Buvome kartu ne tik per šventes, bet ir nelaimėse, dalyvaudavome sporto varžybose, išvykose. Mane supo nuoširdus draugų būrys, deja, daugelio jų jau nebėra…“- su liūdesiu kalba vyriausias Lietuvos energetikas.
Jo gamybinės veiklos sėkmę ir rezultatus lėmė pareigingumas, darbštumas, žinios bei patyrimas ir nuoširdumas. Už gerą darbą apdovanotas elektrinės administracijos padėkos raštais, Respublikos Prezidento Padėkos raštu, Darbo raudonosios vėliavos ordinu, Aukščiausios Tarybos, Energetikos ministerijos ir vyr. valdybos garbės raštais.

Šeimos mokykla
Šeimą sukūrė 1956 m., gegužės 12 d.,susituokęs su penkeriais metais jaunesne Vlade Kucevičiūte Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Tada įvyko ir vestuvių balius. Metrikaciją užregistravo 1958 m. balandžio 29 d. Vedė B. Tarulis savo bendradarbę, VU filologijos f. istorijos sk. ketvirto skyriaus studentę, dirbusią Vilniaus ŠEC 2.
Šeimai persikėlus į Elektrėnus, nuo 1964 m. iki išėjimo į pensiją 2000 m., V. Tarulienė dirbo Lietuvos elektrinės administracijos ūkio skyriaus vedėja. Sėkminga Tarulių santuoka

B. Tarulis (trečias iš dešinės) tarp Elektrėnų šachmatininkų

Elektrėnuose buvo ne tik apaugusi gandais, bet ir pavyzdys jaunoms šeimoms. Taruliai išaugino du sūnus: Gražvydą ir Deimantą. Deimantas 1991 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, susikūrus Elektrėnų savivaldybei kurį laiką buvo Švietimo, sporto ir kultūros skyriaus vedėju. Dabar jis gyvena Prienuose. Taruliai sulaukė dviejų anūkių ir anūko. Gražvydas gyvena arčiau tėvų, Elektrėnuose. Savo giminės ir artimųjų šaknis Bronislovas atidžiai yra surinkęs ir surašęs į prisiminimų knygą, kuri niekur nespausdinta. Pavyzdžiui, apie savo krikšto tėvą Povilą Tarulį informaciją surinko neseniai. Povilas buvęs Ignalinos vietinės policijos sargybiniu nuo Lenkijos krašto. Sovietmečiu Povilas buvo dingęs. Ilgai ieškojęs savo krikšto tėvą Bronislovas surado Plungės r., Alsėdžiuose.

Visuomeninės veiklos mokykla

B. Tarulis (dešinėje) su energetikais veteranais

Neramus Bronislovo būdas buvo nuo gimimo. Visur jis buvo aktyvus, apie save suburdavo žmones. Apsigyvenęs Elektrėnuose Bronislovas prisijungė prie Juliaus Jurgaičio vadovaujamo vyrų choro, su koncertinėmis programomis aplankė Lietuvos miestus ir miestelius, pabuvojo užsienyje, dalyvavo dainų šventėse. B. Tarulis prisidėjo kuriant tremtinių ir pagyvenusių žmonių chorą „Sidabrinė gija“. Bronislovas ne tik dainavo, bet buvo ir choro metraštininkas. Užrašuose surašyta informacija apie chorų dalyvius, jų gimimo ir mirties datos. Elektrėnuose Bronislovas žinomas kaip šachmatų klubo organizatorius.
B. Tarulis buvo renkamas Vilniaus, vėliau Elektrėnų miestų tarybų nariu. Tarp jo pomėgių – turistinės kelionės, automobilizmas, sodininkystė, mėgsta poeziją, nuo pradžios mokyklos vis dar rašo eilėraščius. Nors Bronislovas išgyveno sunkią ligą, bet organizacinių sugebėjimų neprarado. Jis visada laikraščiui atneša sveikinimų ar atsisveikinimų laiškus savo buvusiems bendradarbiams, energetikams.

Nuotraukos iš asmeninio ir redakcijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas