Siuvinėjimas – lyg eilėraščio kūrimas

Siuvinėjimas – lyg eilėraščio kūrimas

Julija Kirkilienė

 

Menas – tai pirmiausia žmonių santykiai, meno kūrinys visuomet sujungia darbo autorių ir jo žiūrovą. “, – sako Didžiosios Britanijos menininkė Deirdre Cunningham. Elektrėnietės Eugenijos Purienės siuvinėti meno kūriniai žiūrovams pateikti buvo vos prieš dešimtmetį, bet jau surado savo vertintojus Elektrėnuose, Lietuvoje ir kitose šalyse. Šiuo metu E. Purienės siuvinėtų darbų paroda eksponuojama Vilniuje Karoliniškių seniūnijoje.

Siuvinėjimas – viena iš meno rūšių

Pirmieji rašytiniai šaltiniai Lietuvoje apie siuvinėjimo meną išlikę nuo Vytauto laikų, XIV amžiaus. Prancūzų keliautojas laiške rašęs, kad jam kunigaikštis Vytautas padovanojo gražiai išsiuvinėtą galvos apdangalą ir dar kitų gražių daiktų. Mūsų protėviai siuvinėjimo meną taikė tik ypatingiems daiktams, drabužiams, kurie buvo naudojami apeigoms, šventėms, bažnyčios reikmėms. Siuvinėjimu užsiimdavę karaliai. Ir tai darę ne dėlto, kad neturėjo, ką veikti, bet dėl to, kad siuvinėjimas reikalauja maksimalaus susikaupimo. O japonai senovėje tikėję, kad išsiuvinėti raštai atbaido piktąsias dvasias ir pritraukia sėkmę bei turtus. Šiandien siuvinėjimas yra viena iš meno rūšių, reikalaujantis kruopštumo, kurį galima lyginti su juvelyro darbu. Dekoratyviniu siuvinėjimu susidomėjusi Eugenija Purienė sakė ne kartą gavusi pasiūlymą imti teptuką ir tapyti, o ne dešimtimis valandų krapštytis palinkus prie drobės: dygsniuoti adata, rinkti siūlus, derinti spalvas. Bet Eugenija sako, kad mokytis tapybos jai per vėlu, o siuvinėjime ji surado savo techniką – dygsneliu – kurio ilgiu ar kryptimi pagauna tikrumą, šešėlį, atspalvius. Siuvinėjimas, pasak Eugenijos, tarsi meditacija, piktąsias dvasia tikrai atbaido, nes ieškant spalvų ir atspalvių, siuvinėjant, tarsi eilėraštį kuriant, galvoje visada sukasi šviesios mintys, gėrio ir grožio paieškos.

Prailgintas gėlių žydėjimas

Eugenijai gėlės – nuostabiausi gamtos kūriniai, o jų žydėjimas toks trumpas. Apie tai ji susimąstė atšventusi vieną savo jubiliejų, kai svečiams išsiskirsčius pajutusi liūdesį. Tada ji paėmė pieštuką ir nupiešė brangiausią puokštę. Paskui surinkusi reikalingų spalvų siūlų tą puokštę įamžino drobėje. Vėliau Eugenija rašė: „…nežinau, kokia jėga mane tiesiog varyte varydavo imtis adatos ir drobėje tapyti siūlais tai, kas vienu ar kitu momentu atkreipdavo mano dėmesį…“. O dėmesys jos nuolat buvo nukreiptas į gėles. Jų tiek daug: sode, pievose, šiltnamiuose, salonuose… Mailenis – Elektrėnų simbolinė gėlė, ilgą laiką auginama buvo tik Elektrėnų šiltnamiuose, kalijos, kurios žiedui detalizuoti ne kartą teko į gėlių saloną sukti, lauko gėlių puokštės, kurias atnešdavo kaimynų vaikai ar jaunystės kolega, prašęs iš nuotraukos išsiuvinėti vestuvinę puokštę, kurią dovanojo žmonai vestuvių sukakties proga. Kiekviena Eugenijos išsiuvinėta gėlė turi savo istoriją. Išsiuvinėti darbai įrėminti ir pateikti vertinimui. Parodų lankytojai negalėjo atsistebėti siuvinėjimo meno unikalumu, „kruopštumu, pajauta, atidumu“. Susižavėjęs paroda savivaldybės meras Arvydas Vyšniauskas mestelėjo mintį, kad per mažai žmonių parodas aplanko, reikia darbus sudėti į knygą, kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų. Taip iš parodų darbų nuotraukos sugulė į leidinį „Tapyba adata ir siūlais“, kur gėlių žydėjimas prailgintas šimtmečiams.

Atėjimas

Į meną, kaip ir į Elektrėnus, Eugeniją likimas atvedė iš Šiaurės Aukštaitijos, Joniškio miestelio. Kauno politechnikos institute įsigijusi medienos apdirbimo inžinierės – technologės specialybę, atsisakiusi paskyrimo į Šilutės baldų kombinatą, į Elektrėnus atvyko paskui savo gyvenimo draugą Vladą Purį. Į meną ji atėjo iš savo giminės šaknų. Tėvelis ir senelis buvo staliai, mama gražiai siuvinėdavo. Eugenija savo menišką prigimtį atskleidė vadovaudama vyrų kolektyvui Lietuvos elektrinės statybos – remonto bare. Jos vadovaujamas kolektyvas, dirbdami su žinomais architektais Juozu Gudeliu, Henriku Šilgaliu, Rolandu Griciu, Albertu Domerecku ir kt. kūrė Elektrėnų visuomeninių pastatų interjerus. „Dirbome nuo žalio medžio iki sumontavimo“,- prisimena Eugenija. „ Eugenija, pagalvok, kaip čia ką padaryti“,- sakydavo elektrinės direktorius. Eugenijos moteriška intuicija visada būdavo reikalinga ir architektams ir montuotojams. Per 34 darbo metus E. Purienės vadovaujamas padalinys įrengė jachtklubą, Abromiškių sanatorinės ligoninės kavinės interjerą, restoraną „Perkūnkiemį“, kokteilių barą, pirtį, bažnyčią. Piešimas visada buvo Eugenijos pomėgis, kurį galėjo realizuoti, leisdama elektrinės sienlaikraštį. Tik kad gėles ant drobės siuvinės, dirbdama ir augindama sūnų Žilviną, Eugenija nė sapne nesapnavusi. „Žmogui dažnai nelengva pasakyti, kodėl jo likimas pakrypsta viena ar kita linkme. Kiekvienas iš mūsų, panaršęs atmintyje, galime surasti nutikimų, kurie visai netikėtai pakeitė gyvenimą“,- savo knygoje apie atėjimą į meną rašo E. Purienė.

Ėjimas

Eugenijos atėjimas į meną nėra atsitiktinis ir trumpalaikis. Atėjo iš giminės šaknų, kurios taip gražiai šakojasi. Nors Eugenijai skirta buvo užauginti tik vieną sūnų, bet šis nesavanaudiškai giminę tęsia. Trys Eugenijos vaikaitės – Kristina, Aušrinė ir Beatričė – domisi menais. Dvi meno mokykloje lanko dailę, viena – dainavimą, šokius, o aštuonmetė Beatričė jau nuo ketverių metukų dygsniuoja adata ant drobės. Pati Eugenija sako, kad gėlių periodas jau baigėsi. Dabar ji stebi peizažus: nuo kalnelio Geibonių kolektyviniuose soduose, kur su vyru savo rankomis pasistatė ir įsirengė vasarnamį. Elektrėnai ypatingai gražūs visais metų ir paros laikais. Eugenija mintyse jau dėlioja vaizdus ir spalvas, kaip ant drobės su adata paguldys Elektrėnus. Šiam miesto jubiliejui to padaryti ji nesuspėjo. Bet juk kiekvienam darbui yra savo laikas. Eugenijos ėjimas tęsiasi, šakojasi ir kiekvienas darbas laukia savo laiko. Tas darbas bus išbaigtas, meniškas, nepakartojamas ir, galbūt, atliktas kartu su Beatriče. Tas darbas dar sujungs menininkę ir žiūrovus gražiam pabendravimui, kad vieni ir kiti vėl būtų pakylėti virš kasdienybės, kad pažiūrėjus į siuvinėtus paveikslus pasijustum, lyg gerą eilėraštį perskaitęs, lyg gražią giesmę išgirdęs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų