Janina Girsė
Pusė abiturientų Lietuvoje renkasi studijas aukštosiose mokyklose, kita pusė – profesinėse. O Europoje rekomenduojama dviem trečdaliams moksleivių iš pradžių rinktis profesines mokymo įstaigas, o tik vėliau, reikalui esant, studijas aukštosiose mokyklose. Šiuo metu šalyje jaučiamas gamtos, technologijų mokslų specialistų, inžinierių ir kitų darbuotojų stygius, bet atsiranda didesnis skaičius stojančių į perteklines specialybes, pavyzdžiui, į socialinius mokslus. Darbo rinka neužtikrins baigusiems veiklos pagal paskirtį, vadinasi, pasirinkti vien mėgstamą sritį nėra gerai, reikėtų pagalvoti, ar studijos taps būsimos profesijos garantija. Didesnė dalis jaunų žmonių jau iš anksto planuoja savo ateitį, tik tenka apgailestauti, kai baigę mokyklą asmenys ir jų tėvai pradeda blaškytis ieškodami geresnių studijų. O dar blogiau, kai silpniau besimokantis jaunas žmogus suaugusiųjų gąsdinamas profesine mokykla. Patarimų reikėtų paklausyti, tačiau gyvenimo kelią reikia rinktis pačiam. Kad stojančiojo kelias būtų atsakingas ir nerizikingas, derėtų išsiaiškinti, kokios profesijos paklausios (šiuo metu tai – įvairių krypčių inžinerijos, biologijos, gamybos technologijos, laivavedybos, mechatronikos ir kt.), aplankyti keletą profesinių ar aukštųjų mokyklų ir pačiam apsispręsti. Tyrimais įrodyta, kad studijų nauda karjerai daug priklauso nuo individo pasirinkimo. Todėl, pasirinkęs atsakingai, studijų kryptimi bus patenkintas, į mokslus žvelgs atsakingai ir gebės iš jų pasiimti didesnę visumą. Šiandienos darbdavio požiūris priimant asmenį į darbą yra pasikeitęs – atsiranda poreikis ne diplomo balus vertinti, o gebėjimus atlikti konkretų darbą, lanksčiai diegiant naujas technologijas. Numatoma keisti profesijas įgyjančio jaunimo vertinimo sistemą, talkinti pasikviečiant ir darbdavius, kurie tikslingiau gebės vertinti įgytas žinias bei patirtį. Džiugu, kad profesinės mokyklos yra pasikeitusios. Naujos technologijos – tai naujos galimybės plėsti siūlomų profesijų studijas – kelia jų prestižą. Toks ir Elektrėnų profesinio mokymo centras – ne vien išskirtinis pastatų interjeras ir atsakingai sutvarkyta aplinka puošia miestelį, čia dirba išmanantys savo profesijas pedagogai, gebantys ne tik suteikti ugdytiniams žinių, tačiau ir taikyti jas praktikoje. Tarkim, puiki praktika – šios mokyklos renginių technikos operatoriaus specialybės mokiniai per 2020 metų sausio dvi paskutines dienas su profesijos mokytoju Aurelijumi Pikūnu turėjo galimybę susipažinti bei prisidėti prie M.A.M.A. renginio, sudrebinusio visą Lietuvos muzikos pasaulį, pasiruošimo. Šių metų Vilniaus knygų mugėje EPMC ne tik pristatė jubiliejinę knygą apie savo įstaigą, bet vėl A. Pikūno vadovaujami pademonstravo įrangą, už kurią pelnė „Švyturio“ apdovanojimą.
Tvari, veržli, atvira ugdymo institucija, suteikianti kiekvienam visuomenės nariui galimybę mokytis visą gyvenimą – tokia ypatinga Elektrėnų profesinio mokymo centro vizija.
Nuo 1967 metų mokykla kelissyk keitė savo pavadinimą ir vadovus. O nuo 2007 m. spalio 17 d. VšĮ Elektrėnų profesinio mokymo centrui vadovauja socialinių mokslų daktarė Silva Lengvinienė. Apie didžiuosius troškimus ir siekius bei jų išsipildymą kalbiname gerbiamą respondentę.
Šiuolaikinis brazilų rašytojas Paulo Koeljas romane „Alchemikas“ yra pasakęs: „Kai tu ko nors trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą“. Remdamasi savo gyvenimo istorija, ar pritartumėte šiai minčiai? Ką labiausiai svajojo pasiekti prieš mane esanti jaunatviška asmenybė ir ar aplinka jai buvo palanki?
Tikrai gimiau po laiminga žvaigžde. Paulo Koeljo žodžiai – į dešimtuką! Iš tiesų šiai frazei pritariu visu šimtu procentų. Likimas taip sudėliodavo: „Jei sukuri idėją ir labai trokšti ją realizuoti, tai visas pasaulis padeda“. Atsimenu, kai su vyru Giedrium 1983 metais atvažiavau į Elektrėnus ir įsidarbinau darželyje, man labai rūpėdavo bet kokios veiklos rezultatas. Esu idėjų žmogus, bet tik tokių, kurias galima realizuoti, kitaip tariant, kad „žodis taptų kūnu“. Man tai yra svarbu. Tada buvau susižavėjusi Montessori pedagogine sistema. Skaičiau, mokiausi, buvo įdomu. Domėjimasis suvedė su iš JAV atvykusia (dabar jau šviesios atminties) lietuve montesorininke Domicėle Petrutyte. Susipažinome, prasidėjo mano mokslai: seminarai, Apple kursai apie Montessori mokymo sistemą. Labai buvau ja „užsidegusi“, rūpėjo naujoviškos mokymo priemonės, o tokių nebuvo. Tuomet D. Petrutytė atsiuntė tų priemonių brėžinius, bet neturėjome sąlygų, kaip jas pagaminti. Pagelbėjo Aklųjų kombinatas. Jie mažiausiomis sąnaudomis pagamino tas priemones. Taip mano pirmąją svajonę, kadangi labai norėjau, gyvenimas padėjo realizuoti. Vėliau, kadangi reikėjo užtikrinti tęstinumą, nusivežiau tas priemones į pradinę mokyklą. Vienoje parodoje Vokietijoje pamačiau kitokias unikalias mokymo priemones: „Klaidos kontrolė vaikams“. Tuomet pagalvojau: „O, Dieve, kad pas mus tokios būtų!“ Na ir ką? Atviros Lietuvos fonde atsirado žmonių, kurie padėjo gauti pinigų, važiavome su kolegėmis į Lenkiją, suradome įmonę, kuri pagamino pigiau, ir parsivežėme. Iki šios dienos jomis yra naudojamasi. O dėl palankios aplinkos, tai ji labai įvairi. Esu labai impulsyvi, bet ar tai pliusas, ar minusas, negaliu pasakyti. Svarbu požiūris. Dirba du žmonės: vienas skaldo akmenis, o kitas stato šventyklą. Ir viena, ir kita svarbu. Į viską reikia pažiūrėti paprasčiau, tačiau tai ateina su metais.
Įprasta manyti, kad pedagogas jau iš prigimties mėgsta bendrauti su žmonėmis. Kokie asmenys Jus labiausiai domina ir džiugina, o kas liūdina?
Džiugina labai daug kas. Būna, kad aš kaip vaikas žaviuosi smulkmenomis. Mano gyvenimo credo „Čia ir dabar“. O liūdina? Nuo pat vaikystės manyje budina žvėrį pasipūtę ir arogantiški žmonės. Ir niekaip negalėdavau susitvarkyti su tuo jausmu. Esu tikinti. Gražiai bendravome su tėvu Stanislovu. Ir per vieną išpažintį (jau daug daug metų praėję), kai aš jam išsakiau tą negatyvų savo jausmą, jis man tarė: „Kodėl tu, vaikeli, keistai žiūri į tą dalyką ir taip jį sureikšmini? Į viską pažiūrėk paprasčiau. Tie arogantiški ir pasipūtę žmonės labai nelaimingi, nes jie labai tušti. O tuštybė visuomet kažkuo užpildoma. Ji ir tampa pasipūtimu, arogancija. Todėl reikia tokių žmonių gailėti. Jie iš tikrųjų labai nelaimingi. Visuomet į juos žiūrėk su gailesčiu.“ Ir tai yra tiesa. Išmintingi žmonės dažniausiai paprasti. Visa išmintis yra paprastume.
Esate ne vienam, besirenkančiam gyvenimo kelią, pavyzdys, kaip siekti užsibrėžto tikslo. Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte savo gyvenimą?
Mano gyvenimas įdomus.
Kokie Jūsų vaikystės namai ir tėvų auklėjimo ypatumai?
Gimiau tarnautojų Alekso ir Onutės Kačenauskų šeimoje. Tėtis – be galo inteligentiškas. Jis daug metų dirbo teisme, buvo vyriausiu vykdytoju. Buvau vėlyvas vaikas ir labai laukiamas. Iš karto tapau lepūnėlė: apdovanota ypatingais žaislais, labai puošiama. Daug nuotraukų iš tų laikų mena nuostabią vaikystę. Senelė vesdavo į bažnyčią. Tikėjimas liko iki dabar. Neužmigdavau be poterėlių. Viskas vyko savaime, labai natūraliai. Jaunystėje mane prisimindavo dėl ilgų ir storų kasų. Ir dabar, kai susitinkam tėviškėje, kapinėse ar kitur, giminės ir draugės sako: „Kur, Silvute, tavo plaukai?“. Anksti netekau tėvų. Kai penkiasdešimties metų tėtis mirė nuo insulto, tai buvo labai netikėta ir skaudu. Gyvenimas gerokai mane papurtė po abiejų tėvų netekties: pačiai reikėjo atsistoti ant kojų, padėti jaunesniam broliui Sauliui. Aš didžiuojuosi savimi, kad ne tik sau, bet ir broliui padėjau. Matyt, auklėjimas buvo geras.
Noras mokyti atėjo iš jaunų dienų žaidimų ar tai vėlesnis apsisprendimas?
Tais laikais dauguma tėvų norėjo, kad jų vaikai būtų medikai. Buvau ir aš ruošiama tam tikslui. Mokykloje galėjai pasirinkti tam tikrą kryptį. Besimokydama pasirinkau mediciną – buvau seselė, gavau pažymėjimą, kai atlikau tam tikrą praktiką ligoninėje. Iki šios dienos gebu leisti vaistus. Bet visada traukė pedagogo profesija. Buvau tiesiog įsimylėjusi kelias savo mokytojas. Kiek save atsimenu, mano gyvenimo guru buvo mokytojai. Tie, kuriuos tu įsižiūri, įsimyli. Jų nuoširdus darbas tapo man siekiamybe.
„Elektrėnų kronikos“ skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip rutuliojosi Jūsų studijos po vidurinės mokyklos. O gal grįžtumėte ir į mokyklos metus. Kas iš pedagogų iki šiol liko atmintyje ir kodėl?
Mane sužavėjo nuostabi rusų kalbos mokytoja Regina Žukauskaitė. Iš tiesų nuostabi. Ar nepaaiškinama trauka buvo, ar biolaukai sutapo? Ji – įsikūnijimas gerumo, protingumo, gebėjimo bendrauti. Su ja dažnai važiuodavome į tais laikais vadinamą Pedagoginį institutą. Sužinojome, kaip studentai gyvena, užeidavome į paskaitas. Dažnai svajodavau dirbti tokį darbą, kokį dirbo ji. Pasirinkau studijuoti ikimokyklinę pedagogiką kartu su psichologija. Pastaroji buvo nauja specialybė ir mane traukė. Labai sunku tapo studijoms baigiantis, nes gimė sūnus, o neakivaizdinio skyriaus nebuvo. Tik pagimdžiusiai reikėjo važinėti į paskaitas. Esu dėkinga sutuoktiniui – jis man daug padėjo.
1991 metais dalyvavau viename projekte, kuriame amerikiečių mokslininkai pateikė tam tikrus duomenis, kuriuose mūsų šalies mokymą pavadino bulimija. Tai toks mokymas, kada prikišama galybė žinių egzaminui, per egzaminą mokinys viską atiduoda, o paskui lieka visiškai tuščias. Tas faktas man buvo įdomus. Iš tikrųjų mūsų mokinių žinių kiekis buvo lygus beveik dešimtukui. Pateiktoje skaidrėje buvo tiriama 15 šalių. Nuostabą kėlė, kad Izraelio mokinių žinių kiekis buvo šiek tiek daugiau nei vienas balas. Kita skaidrė, kaip žinios gebamos panaudoti praktikoje, viską paaiškino – Izraelio – dešimt balų, o mūsų – vos vienas.
Dievulis suteikė man galimybę prieš 14 metų stažuotis Izraelyje. Užsiėmimų metu, per tas kelias savaites, mes susipažinome su visomis pakopomis – nuo darželio iki universiteto. Pamačiau ir gavau atsakymą, kodėl tai vyksta. Ten, mokymo įstaigose, kiekvieną dalyką dėstydamas mokytojas pateikia taip, kad ugdytinis sugebėtų duotą informaciją panaudoti realiame gyvenime. Viskas aiškinama per problemų sprendimą. Vaikai mokomi mąstyti, formuluoti klausimus, bet ne išpilti, ką iškalę. Daug kas šiandien pasikeitė ir pas mus. Tik vis vien nemažą kiekį nereikalingų dalykų ir dabar mes kišame mokiniams į galvas.
Susikūrus Elektrėnų savivaldybei Jūs tapote pirmąja Švietimo skyriaus vedėja. Tuomet su nauju kolektyvu organizavote švietimo sistemos veiklą. Pasidalinkite prisiminimais. Ką pasiūlytumėte pedagoginės sferos vadovams ir ugdytinių tėvams bei globėjams, kad mokiniai siektų geresnių rezultatų, o mokytojo profesija taptų prestižine?
Vienas įdomiausių mano gyvenimo laikotarpių – darbas Elektrėnų savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje. Jis ypatingas tuo, kad buvo galimybė burti komandą vienareikšmiai pagal kompetenciją, o ne pagal partijų mėgiamą principą: ,,kad ir durnas, bil tik savas“. Rinkausi jaunus pedagogus, kuriuos vertino ne tik kolegos, bet ir mokiniai. IR NEPRAŠOVIAU PRO ŠALĮ. Mylimiausia fizikė – Lina Ališauskienė, reikli, bet įdomi – Birutė Misiūnienė, puiki logopedė – Edita Maščinskaitė, degantis sportu šviesios atminties Rolandas Kazlauskis. Tai nuostabiausi žmonės, užsitarnavę vadovų ir mokytojų pagarbą savo gebėjimu bendrauti ir bendradarbiauti, mokytis kartu, o kartu ir įgyvendinti švietimo politiką.
Tuo laikotarpiu daug dirbome su mokyklomis ir vadovais: įgyvendinome profilinį mokymą, mokėmės kurti strateginius planus ir pasirengti auditams, analizavome švietimo paslaugų kokybę ir galvojome, kaip ją pagerinti, daug konsultavome, dažnai lankėmės švietimo įstaigose, kartu sprendėme problemas. Dažnai organizuojami mokymai svetur su vadovais ir pedagogais ne tik praturtindavo žiniomis, bet kūrė ir stiprino šiltus tarpusavio santykius.
Manau, kad pedagogo profesijos prestižas daugeliu atveju priklauso nuo jo asmenybės. Visos kartos gali atrasti mokytoją, prieš kurį norisi nulenkti galvą. Visais laikais tokie žmonės gebėdavo susikalbėti su sunkiai auklėjamais vaikais ar jų tėvais.
Negaliu sakyti, kad tuo metu viskas buvo labai lengva. Daug įdirbio ir jėgų pareikalavo mokyklų tinklo pertvarka. Tą reikėjo daryti, nes tokia buvo to laikmečio švietimo politika, ir manau, kad, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, rezultatas yra geras. Pirmieji dideli darbai buvo pradinių mokyklų skyrių prijungimas – ir tai yra iki šiol. Kitas didelis darbas – pagalbos sistemos specialiųjų poreikių vaikams kūrimas: man vadovaujant skyriui, buvo įkurtos lavinamosios klasės ir savaitinės grupės neįgaliesiems mokiniams, įkurta Pedagoginė psichologinė tarnyba. Labai svarbus žingsnis Vievio bendruomenei – vidurinės mokyklos virsmas gimnazija ir pradinės mokyklos įsteigimas (dabar Jurgio Milančiaus).
Taigi tie metai buvo iššūkis tiek man, tiek mano suburtai komandai. Džiaugiuosi, kad ir toliau dirbame kartu, ir Profesinio mokymo centras, Elektrėnų savivaldybėje esanti švietimo įstaiga, traukia mokinių, tėvų, miesto bendruomenės dėmesį.
Esate pavyzdys moterų kartai. Ar darbas švietimo srityje Jus tenkina kaip asmenybę. Prisiminkite, kokia buvo Jūsų karjeros pradžia? Kaip tapote viena žinomiausių profesinio ugdymo centro vadovių Lietuvoje, o pagal kai kuriuos vykdomus projektus ir užsienyje?
Taip. Vienareikšmiškai. Iš tiesų labai gerai jaučiuosi šitoje srityje. Man labai svarbu tobulėjimas. Labai vertinu tuos žmones, kurie, kad ir kokio amžiaus bebūtų, atranda laiko knygą paskaityti, pabendrauti, dominantį seminarą aplankyti. Mokymasis visą gyvenimą yra mano siekiamybė, mano gyvenimo credo. Diplomai nieko nereiškia, turi juos sau. Savirealizacija labai svarbu. O karjeros pradžia prasidėjo nuo darželio auklėtojos. Viskas nuosekliai klostėsi – darželio auklėtoja, po to pradinės mokyklos mokytoja, vėliau etikos mokytoja rusų mokykloje. Tada baigiau etikos ir filosofijos studijas, nes labai patiko. Kai tapau Švietimo skyriaus vedėja, atsivėrė naujos galimybės pažinti žmones, suburti naują kolektyvą, tada kūrėmės savivaldybės patalpose. Paskui pasirinkau direktorės pareigas Elektrėnų profesinėje mokykloje. Kėlė pasitikėjimą savo jėgomis tai, kad dauguma buvusio kolektyvo su manimi atėjo į tą „papuvusią“ įstaigą, kurią Švietimo ministerijoje buvo planuojama uždaryti. Iš tiesų nei aplinka, nei vaikai nerodė tos gyvasties, kuri mokymo įstaigoje turėtų būti. Kai kartais mintimis grįžtu į tą laikmetį, vis pagalvoju – niekas manęs ten eiti nevertė – išėjo direktorius į pensiją ir, kai dabar prisimenu, koks „velnias nešė mane į tą galerą?“ O gal Dievas? Negaliu paaiškinti. Ministerijoje aš buvau daugelio projektų konsultantė, tai kai kurie kolegos juokavo: „Jai šitas darbas, kaip vaikui smėlio dėžėje naujas žaisliukas, pažiūrėsime… Pažais, pažais – ir tuoj dings“. Profesinėje mokykloje mane pasitiko labai geri žmonės. Tik visi kažkokie susitraukę… Tokia tamsa visur… Langai supuvę, šalta… Ir toks šaltis visame kame. Aš bandau kažką pasakoti, žmonės žiūri į mane ir galvoja: „Ką tu čia…“ O man pilasi visokios mintys, kaip viskas čia bus. Ir aš nežinau, iš kur tos mintys pylėsi, bet aš tikėjau, labai tikėjau, kad čia galima daug ką padaryti. Vadovavau kaip buldozeris, jei iš kabineto išvarydavo, aš per langą įlipdavau ir savo tiesą įrodinėdavau. Ir dėkui ponui Dievui ir Pranui Noreikai, kuris tikėjo manimi tada ir daug kur padėjo atverti duris.
Ką darote, kad išlaikytumėte savo proto, kūno ir dvasios pilnatvę? Koks Jūsų produktyviausias paros metas?
Nuolat tobulėju. Mane traukia įdomybės: žmonės, susitikimai, seminarai, knygos. Šį savaitgalį užpildžiau anketą ir skrendu į Taliną, į tarptautinius mokymus. Pasirenku sau kažkokio peno iš šalies. Svarbu neužsisėdėti, o ieškoti galimybių, kad tobulėtum. Ir tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, suteikiantis jaunatviškumo. Aplinka įpareigoja būti pasitempusiai, neleidžiančiai atsipalaiduoti. Kartą per mėnesį pasinaudoju gero kosmetologo paslaugomis. Esu snaudalė. Labai anksti einu miegoti. Man to labai reikia. Keliuosi labai įvairiai, priklausomai nuo aplinkybių. Neturiu konkretaus produktyviausio paros meto.
Ar nesuklysiu teigdama, kad Jūsų darbas neturi aiškių ribų laiko atžvilgiu. Ar pakanka laiko bendrauti su šeima?
Mano darbo kolektyvas – puiki komanda. Darbe atsirado aiškios ribos. O ar pakanka laiko bendrauti su šeima? Iš tiesų dabar jau galiu drąsiai sakyti, taip. Daugiau laiko praleidžiu su anūkėmis, sūnaus atžalomis, 2-jų metų Lukne ir 7-erių Elija. Anksčiau, mirus brolio žmonai, užauginome jų dukrą Eriką. Ji ir dabar mūsų šeimos narė. Todėl galiu didžiuotis, kad ne du, o keturis anūkus turiu.
Įdomu, kaip atrodo Jūsų laisvalaikis? Kokie Direktorės sekmadieniai? Ar gyvenate dėl savęs?
Nesu egoistė, esu šeimos žmogus. Mama gal nebuvau gera, prisipažįstu, nes galbūt per daug laiko paskyriau visiems mokslams, projektams. Bet tie ilgalaikiai išvažiavimai man pačiai daug davė. Visa laimė, kad turiu gerą vyrą, kuris leido „gastroliuoti“ po pasaulį. Pirmą kartą išvažiavau, kai sūnui Tauriui buvo šešeri metukai, laimėjusi studijas Švedijoje. Tie išvažiavimai būdavo ilgalaikiai – trukdavo po mėnesį. Mokėmės andragogų grupėje. Lietuvoje dar tokios nebuvo. Dirbdama pradinėje mokykloje sukūriau metodinį mokytojų centrą. Patekome į Atviros Lietuvos finansuojamą projektą ir švedai apmokėjo šias studijas Giotenburge. Dvejų metų andragogikos studijų Švedijoje Lietuva neįvertino jokiu diplomu. Teko studijuoti magistrantūroje VDU – reikėjo 2 metus kiekvieną penktadienį ir šeštadienį važiuoti į Kauną mokytis. Tik po tų studijų apgyniau andragogo magistrą. Įvairių išvykimų ir šiandien dar pasitaiko, bet dažniau būnu šeimoje, gyvenu sode Geibonyse. Tai viską pasako.
Jūs puikiai žinote, kaip įgyti autoritetą. Pasidalinkite šia informacija su laikraščio skaitytojais. Ar teko dėl to ką aukoti?
Man atrodo, kad autoriteto negali įgyti – jį reikia užsitarnauti. Aukoti neteko nieko. Man tarnystė labai svarbu. Ir ta (kaip anksčiau minėjau) arogancija ir pasipūtimas tik pakenkti gali. Šiandien aš direktorė, rytoj galiu būti bet kas. Ir tai manęs visai negąsdina. Gali susikurti tai, ką nori dirbti. Ir tai tik nuo tavęs priklauso. Jei tu transliuoji gėrį – nekenki žmonėms. Tikrai nekenki. Tavo sukurta idėja gali būti ne visiems priimtina, galbūt nereali, klaidinanti, tačiau suklydęs visuomet gali atsiprašyti ir nelaikyti pykčio savyje. Kai aš sutinku jaunus žmones – tokius piktus, su tiek pavydo, pagiežos, man gaila tų žmonių, nes jie degina ne tik aplinkinius, bet ir patys save.
Kas šiandien labiausiai padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą: knygos, darbinė aplinka, draugai, šeima ar kažkas kita?
Šeima ir bažnyčia. Aš nedeklaruoju savo tikėjimo – jis mano viduje. Aš nesu fanatikė, ta, kuri eina į Dievo namus, kad reikia. Aš einu, kai man reikia, ir tai yra mano asmeninis tikėjimas. Treji, o gal ir daugiau metų praėjo nuo to laiko, kai dėl užimtumo negalėjau skaityti to, ką norėjau, t.y. knygų savo malonumui. Disertacijos gynimas pareikalavo daug jėgų. Jei būčiau žinojusi, nežinau, ar būčiau ryžusis. Kai įstojau, neturėjau galimybės grįžti atgal ir gailėjausi, nes įstojau į tarptautinę doktorantūrą, gavau valstybės finansuojamas studijas. Ir kai po pusės metų supratau, kad man per sunku, kad tai atima labai daug laiko nuo šeimos, nuo darbo, man pasakė, kad reikia grąžinti valstybei pinigus. Išgirdusi pinigų sumą, neturėjau kur dingti. Reikėjo baigti. Skaityti labai mėgstu. Dažniausiai tai psichologinės, fantastinės knygos. Visą Deno Brauno kūrybą esu naktimis perskaičiusi. Dabar šalia lovos laukia Boriso Džonsono „Čerčilio veiksnys“. Tokios knygos kartais užpildo dvasinį alkį.
Ar yra kas nors, kuo norėtumėte pasidalinti, tačiau niekas to nepaklausia?
Geras klausimas. Kuo aš norėčiau pasidalinti? Kai aš prieš 37 metus atvažiavau iš Kėdainių į Elektrėnus, man pasirodė, kad miestas yra nerealus – pasakų miestas. Grožis neišpasakytas: gėlės visur, rožynai, tvarka ideali. Ir žmonės tokie gražūs. Mums pasakė, kad čia galima gauti būstą. Nuo bendrabučio gyventi pradėjome. Kaip ir visi gyventojai praėjome laikmečio kelius, kol įsikūrėme bute. Aš visuomet stebėdavausi, kaip elektrinės vadovas Pranas Noreika sugebėjo tiek daug gėrio sukurti žmonėms. Juk galėjo nebūti nei tų ligoninių, nei vaikų pasaulių, nei ledo rūmų, nei tų sporto kompleksų. Į karjeros pabaigą net bažnyčią pastatė. Tas žmogus man – vadovo pavyzdys. Ir, aišku, tuoj kažkas pasakys, kad politikuoju. Taip, politikuoju. Bet aš visada turiu su kuo palyginti. Galimybių iš tiesų yra labai daug. Jeigu aš surašyčiau visus projektus, kuriuose mes su mokykla dalyvavome, kelių laikraščių neužtektų.
Ateities numatyti niekas negali, bet ketinimai yra galinga jėga. Ar į kiekvienus metus žvelgiate kaip į didžiulį pažadą sau? Ar galėčiau Jus pavadinti ieškotoja?
Iš tiesų, aš esu ieškotoja. Tai mano gyvenimo variklis. Aš dabar jau nebežadu sau, o esu atvira kaitai. Ir jos nebijau, kokia jinai bebūtų. Tik Dievo prašau savo artimiesiems sveikatos, stiprybės.
Esate drąsi, kupina idėjų ir realizuoti savo galimybes Jums pavyksta. Kokie ateities planai laukia įgyvendinimų?
Labai svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas pavyko jau iki šios dienos, bet norisi minėti ir tuos veiksmus, kurie yra artimuose planuose, beje, kai kurie jų jau vyksta. Naujus metus pradėjom labai intensyviai, jau vykdomi priemonių pirkimai pagal mokyklos infrastruktūros plėtros projektą už 0,5 mln. Eur. Viena naujausių ir įdomiausių aktualijų šios dienos klimato kaitos kontekste yra artėjantis naujas biodinaminės žemdirbystės projektas, kuomet kartu su lenkais ir vokiečiais kursime naują mokymo programą, finansuojamą iš ES lėšų už 0,45 mln. Eur. Įprastinėmis jau tapo moksleivių stažuotės, kurios neretai nustebina nežinančius, jog tokias organizuojame kasmet. Štai šiemet 4 grupės išvyko į stažuotes Maltoje, Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje. Kaskart labai džiaugiuosi, kad mokykla yra atvira visai bendruomenei ir veikia visą savaitę. Jau net nenuostabu, kad darželių vaikai ateina konstruoti robotų, o gimnazijos mokiniai juos programuoja naujausiuose iššūkių laukuose, vėliau demonstruodami savo įgūdžius nacionalinėje robotikos lygoje. Ir taip kasdien. Tėvai vaikus patiki mums ir atostogų metu, tada stengiamės įtraukti juos ne tik į technologiškai naujausias, bet ir į kūrybiškumo ar sporto veiklas, kurias kartais šiuolaikiniame inovacijų pasaulyje šiek tiek primirštame. Kalbantis robotas, kuriam detales spausdiname patys vietoje, 3D akiniai, erdvinis projektavimas, pamokos kitaip ir dar gausybė kitų veiklų, kurias siūlome visiems bendruomenės nariams. Kalbėdami apie vaikų užimtumą, nepamirštame vyresniųjų ir jiems siūlome aktyvių veiklų. Jau ne pirmus metus mokykloje organizuojame atvirų durų dienas ir naktis, kviesdami susipažinti su profesijomis, talkinant žymiems savo sričių profesionalams, atvykstantiems pas mus iš visos Lietuvos, o svečių sulaukiame ne tik iš Elektrėnų, bet ir Kaišiadorių savivaldybių. Didžiuojamės bendradarbiavimu su universitetais, ypač K. Simonavičiaus universitetu, kuris mūsų patalpose organizuoja net savaitgalinius užsiėmimus. Džiaugiuosi, kad jaunimas šiandien drąsus. Nūdiena pateikia milijonus galimybių, gera matyti, kad jaunas žmogus, kiek įmanoma, bando jas išnaudoti.
Širdingai dėkodama už malonų pokalbį, linkiu gerų idėjų ir drąsos jas įgyvendinti, nes drąsoje, pasak Johano Volfgango von Gėtės, slypi genialumas, galia ir magija.