Bendruomenės „Beižioniečiai“ įkūrėjas Darius Šilinis prie vieno iš savo kolekcinių automobilių
Deimantė Jančiūnaitė
Mes nesistebime, kai žmonės išvažiuoja siekti savo ambicijų į didesnius miestus ar užsienį. Viskas atrodo įprasta – juk ten daugiau galimybių. Tereikia noro, užsispyrimo, nebijoti sunkiai dirbti – ir rezultatų vaisiai bus saldūs. Visai kitaip aplinkiniai reaguoja, kai žmonės grįžta į kaimą gyventi arba įgyvendinti tam tikrus verslo projektus. Dauguma stebisi, kiti niekaip nesupranta. Treti džiaugiasi, kad kaimas taip pat tampa patrauklia vieta gyventi. Džiugu, kad ir mūsų savivaldybėje atsiranda tokių žmonių, kurie ne tik persikelia gyventi į kaimą, tačiau ir stengiasi, kad jų gyvenvietė būtų patraukli ir vietiniams, ir aplinkiniams, o gal ir turistams. Vienas iš jų – verslininkas Darius Šilinis, gyvenantis Beižionyse, kuris yra ne tik pilnas idėjų, bet ir ryžto, kad Beižionys taptų rekreacine vietove, kur kiekvienas vykstantis pro šalį būtinai norėtų užsukti.
D.J. Kaip Beižionys atsirado Jūsų gyvenime?
D.Š.Beižionyse mano šeimos sodyba. Kuriam laikui buvau išvykęs iš Lietuvos, gyvenau Prancūzijoje. Nusprendėme sugrįžti atgal į Lietuvą. Turiu projektų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. O kur kitur, jei ne Beižionyse.
D.J. Gimėte, augote, mokėtės Vilniuje. Ką studijavote? Kokią profesiją įgijote?
D.Š. Gedimino technikos universitete (dabar VILNIUS TECH) buvo tokia specialybė automobilių transporto ūkis. Mano gyvenime viskas sukasi apie automobilius – automobilių sportas, jų remontas, priežiūra, pardavimas. Ilgą laiką buvau tai vienos, tai kitos įmonės vadovas.
D.J. Nemažai metų praleidote užsienyje. Ką veikėte? Ar daug metų prabėgo emigracijoje?
D.Š. Kažko norėjosi daugiau nei Lietuvoje. Galbūt atėjo laikas, kai reikėjo kažką keisti kardinaliai savo gyvenime, todėl priėmėme sprendimą – emigruoti iš Lietuvos. Bet Lietuvos neatsisakėme. Prancūzijoje buvau prabangių vilų administratorius – prižiūrėjau, organizavau jų priežiūros darbus. Emigracijoje praleidome apie 6–7 metus. Nusprendėme grįžti, nes dar turime neįgyvendintų planų, neužbaigtų darbų čia Lietuvoje. Nors Prancūzijoje atradau vietą, kuri man patinka iki šiol arba kitaip sakant – radau vietą po saule. Dabar keletą metų praleisime Lietuvoje. Prisijungiau prie kaimo bendrijos. Įkūrėme bendruomenę, surinkome bendraminčius ir po truputį judame į priekį.
D.J. Vilnius labai skiriasi nuo Beižionių, kurie yra gan nuošalioje vietoje. Kokia šio kaimo kasdienybė? Ar yra daug aktyvių žmonių, kurie nori pokyčių – padaryti šią vietą patrauklesnę?
D.Š. Deja, tokių žmonių vienetai, norinčių inicijuoti pokyčius, ir jų per mažai. Viskas įmanoma, tik reikia viso kaimo palaikymo. Skirtumas jaučiasi didelis. Vilniuje ar kitame didesniame mieste yra visos galimybės. Beižionyse jų nėra. Kaimo kasdienybė – pagrindiniai keli objektai: bažnyčia, kultūros namai, parduotuvė, biblioteka ir viskas.
D.J. Kokie yra gyvenimo Beižionyse pliusai ir minusai?
D.Š. Pliusai. Aš čia užsiimu savo mėgiama veikla – restauruoju senovinius automobilius. Turiu kolekciją. Kap ir minėjau, turiu kelis projektus su automobiliais, kuriuos norėčiau čia įgyvendinti. Plotas, dirbtuvės – viskas įrengta, tik dirbk. Aplinkui puiki gamta. O minusai. Yra jų, kaip ir turbūt kiekviename kaime. Nieko stebuklingo – įvairių paslaugų trūkumas, mažas asortimentas parduotuvėse, trūksta bendruomeninės veiklos.
D.J. Kokios Beižionių vietos galėtų sudominti lankytojus ar net turistus?
D.Š. Mes su grupe, kuri susirinko ir prisijungė prie naujos veiklos, ir stengiamės tą padaryti. Vienas iš mūsų pasiūlymų šiuo metu yra projektas, kurį vysto savivaldybė – dalyvaujamasis biudžetas. Mes pasiūlėme idėją ir ji tiko – praėjo du etapus, liko paskutinis – laukiam visų žmonių balsavimo rezultatų. Džiaugiamės. Pirmą kartą turbūt, kaip paminėjo savivaldybės atstovai, Beižionys pasiūlė tokį kiekį idėjų ir viena iš jų praėjo visus atrankos patikros laiptelius. Liko paskutinis etapas. Įdomu kuo viskas baigsis, laukiam balsavimo rezultatų. Mūsų idėja – Beižionių parkas – pramogų, laisvalaikio, poilsio zona. Turim vietą, turim infrastruktūrą šalia – Beižionių kultūros namai. Reikia tik įkurti, padaryti. Žmonės turės progą susirinkti šventėms, turiningai praleisti laisvalaikį su šeimomis ir draugais. Nes kol kas, kaip ir minėjau, be bažnyčios ir dviejų parduotuvių, nelabai ką ir turim. Įgyvendinus šį projektą, būtų galima daug ką įrengti, tačiau viskas priklauso nuo biudžeto. Jis nėra didelis, reikia ieškoti papildomų finansavimo šaltinių, rėmėjų, verslių žmonių, kurie norėtų prisidėti ir prisijungti prie mūsų ir patikėtų mūsų idėja. Dabar Beižionyse nėra tokios vietos, kur gali bent jau pravažiuojantis keleivis, turistas praleisti laiką: atsisėsti, pavalgyti, pasivaikščioti arba praktiškai sakant – palikti pinigų Beižionių verslininkams. Kai bus tokia erdvė, ko gero, bus ir daugiau pravažiuojančiųjų. Aišku, mes turime kuo pasigirti: 1812 m. Napoleono kariuomenės kelias ėjo pro mus, vyko kovos, yra išlikę piliakalniai, yra miškai, ežerai, graži pati gamta. Norime padaryti stacionarų taką, ateityje keliauti pėsčiomis ir dviračiu. Jau yra kuriamas planas, kaip jį populiarinti per kitas organizacijas, kurios užsiima tuo. Kol kas tai tik saviveikla, bet jau yra užuomina, kad būtų takas, kur žmonės galėtų pamatyti ir piliakalnius, ir mūsų lankytinas vietas. Beižionyse yra labai daug pilkapynų, gamtos paveldo objektų – akmenų. Takas yra privataus žmogaus, „Beižioniečių“ bendruomenės nario iniciatyva. Jis daro savo valia ir jėgomis. Džiugu, kad tokie žmonės yra. Tokios ir yra mūsų žmonių iniciatyvos.
D.J. Šių metų pavasarį sutikime su Elektrėnų valdžios atstovais Jūs turėjote daug pasiūlymų, kaip padaryti Beižionis patrauklesne vieta gyvenimui ir verslui. Praėjo jau keli mėnesiai. Ar yra priimami kažkokie sprendimai, o galbūt idėjos liko idėjomis?
D.Š. Aš pats apsilankiau ir susitikau su visais savivaldybės atstovais, kurie atsakingi už projektų kūrimą, skleidimą bei viešinimą. Susitikau turbūt su visais, su kuriais reikėjo. Dabar laukiame rezultatų. Kol kas neturiu kažko apčiuopiamo, kuo galėčiau pasigirti, bet tikimės.
D.J. Sakoma, kad vienas lauke ne karys. Reikia turėti ir bendraminčių. Ar sutinkate Beižionyse jų?
D.Š. Kol kas jų yra, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Mano pasiūlytos idėjos uždega gyventojus, bet jos kol kas ir lieka idėjomis. Reikia daug pastangų ir laiko, kad ta idėja virstų realybe, o ne tik liktų idėja. Norėtųsi, kad jos būtų greičiau įgyvendintos. Tikslas – sukurti stiprią ir vieningą bendruomenę, dėl ko būtų malonu visiems ir būtų galima didžiuotis, tuo ką padarėme visi kartu. Kiekvienas dabar kažkur atskirai išsibarstę, bet jei visa Beižionių bendruomenė susijungtų ir kartu bendrai siektų vieno bendro tikslo – rezultatas būtų visai kitoks.
D.J. Šios vasaros pradžioje įkūrėte bendruomenę „Beižioniečiai“. Ar tai buvo spontaniškas ar gerai apgalvotas sprendimas?
D.Š. Galiu atsakyti – tai buvo apgalvotas sprendimas, įkurti bendruomenę „Beižioniečiai“. Paramos gavėjai turi turėti tam tikrą statusą. Kadangi žmonės palaikė, tai ji ir buvo įkurta. Pinigai yra skiriami iš įvairių fondų, seniūnijoms, kad būtų mažinama atskirtis tarp kaimo ir miesto. Lyginant Elektrėnus su Beižionimis, skirtumas žmonių mentalitete yra didelis. Jau nekalbu apie Vilnių. Aš visokius variantus galvojau, ką galima būtų padaryti, kaip galima būtų pakeisti tą negatyvą, kuris yra žmonėse. Sako: „Ką tu ten padarysi?“ Žmonėms atrodo, kad politiniai interesai, dar kažkas, bet realiai niekas nepakėlė rankos ir nieko nepadarė. Kaip minėjau, Elektrėnų savivaldybės atstovai nustebo, kad šiais metais iš Beižionių buvo pateiktos 3 idėjos. Per 5 šio projekto gyvavimo metus, tai buvo pirmas kartas. Tokia ir situacija. Per tuos metus iš Beižionių bendruomenės gyventojų niekas nieko nepasiūlė. Jeigu mums pavyks, tai aš manau, kad tai bus pavyzdys kitiems, kad vis dėlto sėdėti ir burbėti yra viena, o imti ir daryti yra visai kita.
D.J. Galbūt su šia bendruomene jau spėjote nuveikti kokių nors veiklų, suorganizuoti renginių, sudalyvauti ekskursijose ar panašiai? Kokie „Beižioniečių“ planai ateičiai?
D.Š. Nėra tikslo organizuoti renginius. Beižionyse yra kultūros namai ir jie vykdo šitą veiklą – kiekvieną šventę labai gražiai suorganizuoja. Labai ačiū jiems už pastangas ir susitelkimą, rengiant renginius ir juos populiarinant. Kultūros namai puikiai atlieka šį darbą, todėl kartoti ir papildyti kažką tikrai nėra poreikio. Konkuruoti nereikia tarpusavyje, o reikia suremti jėgas ir dirbti iš vien, bendruomenės labui. Nėra tiek daug dalyvaujančių tuose renginiuose, kad būtų galima išsiplėsti iki masinių renginių. Nors renginių organizavimas, be abejo, yra finansiškai remiamas, bet trūksta elementarių dalykų. Neturim scenos, kur vyktų koncertai ir vakaronės. Idėjų yra, žmonių yra, bet finansinio ir techninio palaikymo, renginių priemonių trūksta – norėtųsi profesionalesnės aparatūros. Vėlgi to negalima atlikti be paramos ir finansavimo šaltinių, kadangi tai yra nemaži pinigai. Norisi sumažinti atskirtį tarp kaimo ir miesto bendruomenių, pakelti renginių lygį ir pan.
Kol laukiame projekto balsavimo rezultatų, planuojame jau kitus. Jau paskelbti „Sumanus kaimas“ projektai. Skelbiamos idėjos, jas reikia pritaikyti kaimo poreikiams, derinti su vietiniais, kaimynystėje esančiomis seniūnijomis, savivaldybe. Reikia eiti toliau, žiūrėti, kokiuose projektuose galima dalyvauti ir jiems gerai pasiruošti. Jeigu tie projektai praeis atranką, juos reikės ir įgyvendinti. Yra ir privačios veiklos. Bandome kalbėtis su žmonėmis apie verslo kūrimą, plėtimą, kadangi yra skiriamos paramos verslo pradžiai, plėtrai. Bandome įkalbėti, kad žmonės imtų paramas, padėti jiems parašyti projektus, organizuoti mokymus ir pan.
D.J. Kaip Jums sekasi bendradarbiauti su seniūnija, savivaldybe, kitomis įstaigomis?
D.Š. Seniūnija – gerai, savivaldybė – pradedam. Palaikymas yra, susidomėjimas yra, rezultato kol kas reikia palaukti. Labai sunku pasakyti, ar tas susidomėjimas ir palaikymas yra vien tik žodžiai, ar tai tikrai jiems rūpi. Kai mes kažką laimėsim, sulauksim palaikymo ir gausim paramą, tada mes suprasim, kad tai yra ir darbai, ne vien tik žodžiai ir idėjos.
Kalbant apie kitą projektą „Sumanus kaimas“. Jis yra skirtas bendruomenėms. Bendruomenių susijungimą – kelios bendruomenės gali susijungti į tą projektą/idėją. Rugsėjo 15 dieną vyks didelė Beižionių miestelio šventė. Bus pakviesti visi aplinkiniai kaimai bei jų bendruomenių nariai. Ir šventės metu bus šnekama, tariamasi, kas norėtų prisijungti prie mūsų. Paskui žiūrėsim, derinsim planus, kadangi šis projektas bus kitų metų pavasarį. Dar turim laiko pabendrauti, apsitarti ir susidėlioti prioritetus.
D.J. Jūsų sukurta bendruomenė yra trečia Beižionyse. O kaip sekasi bendrauti su kitomis bendruomenėmis.
D.Š. Bendraujame su visomis bendruomenėmis. Kiekviena bendruomenė turi savo, dažnai skirtingus tikslus: viena daugiau dėmesio skiria vaikų ugdymui, kita – krašto istorijai, renginiams, o mūsų tikslas sustabdyti bendruomenės mažėjimą, padėti verslui kurtis Beižionių seniūnijoje.
D.J. Šaulių sąjungos veteranai planuoja statyti paminklą Beižionių šauliams, šiame krašte veikusiems tarpukaryje. Šauliai turi idėją paminklą statyti prie seniūnijos centre, netoli kryžiaus. Ar Jūsų bendruomenė palaiko šį projektą?
D.Š. Beižionių gyventojų balsavimas parodė, kad dauguma nesutinka dėl pasirinktos vietos šalia kryžiaus. Todėl buvo pasiūlyta kita vieta būsimame parke įamžinti visus nusipelniusius kraštiečius.
D.J. Kaip matote Beižionis po penkerių metų?
D.Š. Kaip ir minėjau, viskas priklauso nuo požiūrio ir darbų. Beižionyse būtų labai gerai įgyvendinti rekreacinį planą. Mūsų žemės čia nekokios, pramonės nėra, didelės gyvulininkystės nėra, bet turim ežerų, piliakalnių, miško, gamtos paveldo objektų – akmenų, pėsčiųjų kelių. Tematika – vystyti aktyvų turizmą: pažintiniai takai, kas šiandien yra labai aktualu, gal net prieisime prie dviračių takų, specialių trasų aktyviam poilsiui, kadangi pas mus gana kalnuotos vietos. Tai yra labai įdomu dviratininkams, kurie čia galėtų važinėtis miško specialia trasa. Norint viską padaryti kaip yra užsienyje (tenai jau seniai išvystyta), reikia tik finansinės paramos iš savivaldybės. Kad būtų įrengtos poilsio zonos, poilsiavietės, tualetai ir pan. Na ir žinoma – turėti išpuoselėtą gyvenvietės centrą su patraukliu poilsio ir kultūros parku. Galbūt sugalvosime, kaip gyvenantiems ir atvažiuojantiems žmonėms sukurti kuo daugiau komforto bei veiklos. Tokios yra mintys.
D.J.Kas galėtų tapti Beižionių vizitine kortele?
D.Š. Beižionių herbe yra pavaizduota gervė. Ji simbolizuoja sugrįžimą. Iš čia išvažiuoja labai daug jaunų perspektyvių žmonių. Galima sakyti, lieka tik vidutinio amžiaus ir dar vyresni. Tikėjimas, kad vis dėlto ateis jauni, aktyvūs žmonės, matydami potencialą šioje seniūnijoje, šioje vietoje ir kurs čia savo gyvenimus bei verslus ar laisvalaikio, poilsio zonas, o gal dar kažką sugalvos.
D.J. Dabar yra populiarūs įvairūs žygiai. Jau minėjote, kad planuojate turėti Beižionyse pažintinį taką. Galbūt kol laukiame jo įgyvendinimo, planuojate suorganizuoti kokį nors žygį?
D.Š. Žygiai yra organizuojami jau ketverius metus, kuriuose dalyvaudavo iki 100 žmonių. Šiemet pradėjome bedradarbiavimą su Pturu, rugpjūčio 24 dieną turėsime du maršrutus – ilgesnį (24 kilometrai) ir trumpesnį (7 kilometrai). Jau yra užsiregistravusių 400 žygeivių. Nesitikėjome, kad bus toks susidomėjimas, todėl vis dar palikome renginį nemokamą. Kitiems metams reiks pergalvoti, kad sumažintume išlaidas. Tačiau labai džiugu, kad mūsų kraštu taip domimasi, kad mes, kaip mažiausia savivaldybės seniūnija, išdidžiai reprezentuosime Elektrėnus. Juo labiau, kad šiemet žygis yra teminis – „Beižionių laisvės kovotojų takais“. Ypatingas, sveikas laisvalaikio leidimas su istorijos atgaivinimu, minint Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 105-ąsias, atkūrimo išeivijoje 70-ąsias ir atkūrimo Lietuvoje 35-ąsias metines.
Visa tai yra privati iniciatyva. Mes kreipėmės į kelis profesionalius žygių organizatorius, bet kol kas sutarčių neturime. Vyksta tik pokalbiai, todėl geriausia būti prisijungti prie profesionalios kompanijos, kur mūsų takas būtų įtrauktas į Lietuvos pažintinių takų žemėlapį.
D.J. Kaip pamatėte potencialą Beižionyse?
D.Š. Gal tai davė buvimas emigracijoje ir miestelių bendruomeniškumo matymas. Kad ir kokio dydžio miestelis, kad ir kaip nutolęs nuo pagrindinių miestų, kalnuose, kartais atrodo toli nuo civilizacijos, bet jie pilni gyvybės, visi kažką veikia, vieni su kitais bendrauja, vyksta renginiai ir pan. Grįžę čia pamatėme, kad šioje vietoje to trūksta. Potencialo čia yra. Norisi tą įgytą patirtį perduoti ir čia. Kai niekas nieko nenori, niekas nieko nedaro, vadinasi, kažkas turi tai padaryti. Buvo pokalbiai su seniūnijos bei savivaldybės atstovais, bandėme išsiaiškinti, kokia galėtų būti mūsų seniūnijos kryptis: ar daugiau orientuotis į verslą, įmonių kūrimą ar į rekreaciją. Visi nutarėm, kad turim kalnuotas vietas, takelius, miškus, todėl ir nusprendėm, kad turbūt rekreacija yra mūsų stiprioji pusė ir reikėtų šią kryptį puoselėti toliau.
D.J. Galbūt norėtumėte dar kažką papasakoti, kažkuo pasidalinti.
D.Š. Kviečiu visus prisijungti prie „Beižioniečių“ bendruomenės ir tapti naujais aktyviais bendruomenės nariais, kviečiu norinčius veikti ir turinčius idėjų bei galimybių prisidėti. Taip pat norėčiau perduoti linkėjimus, ypač savivaldybės žmonėms. Ką ir kaip komunikuoja savivaldybė, ne visada yra suprantama seniūnijos paprastam gyventojui. Norėtųsi dažnesnių susitikimų seniūnijoje su valdžios atstovais. Šiuo metu yra vienas susitikimas per metus. Jis yra gana „šventinis“ – metinės ataskaitos, ateities planų pristatymai. Aš manau, kad reikėtų susitikimus padažninti – juos organizuoti bent 2 kartus į metus bei naudoti kitokį susitikimo formatą. Viena yra bendravimas prie kavos ar arbatos, kita kai yra salė ir 5–6 žmonės atvažiavę iš savivaldybės (tribūnos ir masės formatas). Jis yra gana sudėtingas paprastam žmogui, kuris neperlipa to barjero – atsistoti ir garsiai pasakyti savo idėją ar norą. Reikia tai suprasti. Jeigu viskas vyktų prie kavos ar arbatos, tai manau, kad viskas būtų efektyviau.
Kai straipsnis buvo parengtas spaudai, sužinojome, kad, deja, idėja „Kultūros ir poilsio parkas Beižionių seniūnijoje“ nelaimėjo siūlomojo biudžeto konkurso. Tikiu, kad ši naujai susikūrusi bendruomenė „Beižioniečiai“ ras kitų sprendimų būdų, kaip būtų galima įgyvendinti šį projektą. Linkiu visokeriopos sėkmės kituose projektuose.