Sidabrinis „Vuolastos“ jubiliejus

Sidabrinis „Vuolastos“ jubiliejus

25 metai – tai daug ar mažai? Galvojant apie tautos raidos laikotarpį, tai – visai mažai, o vieno žmogaus gyvenime tai jau daugoka. Šių metų rudenį šitiek metelių sukanka Pastrėvio etnografiniam ansambliui „Vuolasta“.

Lietuvoje jos pakilimo metais ypač ryškiai pasireiškė tautinis paveldas. Iš sovietinio  sąstingio buvo atgaivinta daugelis tautos paminklų, atsigręžta ir į kultūrą, kaimuose kūrėsi, būrėsi senųjų liaudies  dainų mylėtojai, kūrėsi etnografiniai, folkloriniai ansambliai.

Turiu Veronikos Lankaitės Sabonienės, kilusios iš Kareivonių kaimo, pasakojimą: „Kai vasaru tykiais vakarais išeinu an kalna už pirkios, tai tik klausyk – nuo Jagėlonių girdis, nuo Girelės skamba, tai ar iškęsi, pavydas suima, tada pasišauki seserį, dar kaimynku, o… dabar tep uždainuočiau kieme, tai durna palaikyt.“

Ona Rasutė ŠAKIENĖ

Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė

 

Laimutę Pastrėvys pasitiko dainomis

„Šiame krašte dirbau nuo 1960 metų. Baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją buvau paskirta į Vievio rajoną. Žemės ūkio  skyrius nukreipė mane į  M. Melnikaitės kolūkį dirbti vyriausia agronome. Ūkio centras buvo Pastrėvio kaime,“ – pasakoja ansamblio „Vuolasta“ įkūrėja, vadovė ir dainininkė Laima Tidikienė.

Tuo metu ūkyje dar buvo labai daug jaunimo, laukuose dar skambėdavo dainos. Kiekvieną pertraukėlę tarp darbų moterys, merginos susibėgdavo ir užtraukdavo dainą… Laukai skambėjo nuo lyriškų, gražiai erdvėmis plaukiančių melodijų,  buvo mėgstamos ir humoristinės dainos.

„Tos mane jauną pasitikusios ir vėliau pritilusios gražios Pastrėvio apylinkių ir kaimų dainos nedavė ramybės. Norėjosi, kad jos skambėtų, kad žmonės jų neužmirštų, taigi 1986 metais, pasitarę su kultūros namų direktoriumi Aleksu Dulke, nutarėm suburti etnografinį ansamblį.  Kalbinom, kvietėm ateiti dainuoti su savo dainų bagažu, dalintis krašto dainų lobiais su visais žmonėmis.

Pirmiausia pasikviečiau savo draugę, bibliotekos vedėją  Marytę Bliujienę (dabar jau a.a.). Su ja mes mėgom dainuoti duetu, jau dainavome ir bibliotekoje, ir namuose, ir scenoje. Sutiko dalyvauti Bronė Stančikienė, Janina Kananavičienė ir kitos. Vėliau šios dvi moterys dėl šeimyninių aplinkybių iš ansamblio išėjo. Liko ištikimiausios dainai, mėgstančios bendrauti – Verutė Butkevičienė, Bronė Cibulskienė, Pranutė Taurienė, Marytė Stančikienė, Zofija Pinelienė. Kiek vėliau prie mūsų būrelio prisidėjo Janina Jarašienė, Jadvyga Strasevičienė, Ona Sinkevičienė, Ona Čižienė. Liaudies dainas dainavome šio krašto dzūkiška tarme. Kai renginių metu moterys užtraukdavo visiems žinomą dainą, susirinkusieji noriai joms pritardavo, įsijungdavo į bendrą dainą, negailėdavo plojimų.

Prasidėjus Sąjūdžiui mūsų repertuare atsirado patriotinių ir tremtinių dainų: „Atlikęs pareigą tėvynei“, „Upės plauks į melsvą tolį“, „Atėjo šiltas rudenėlis“, „Vienvangėj grytelėj“ ir kitos.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau kitokio pobūdžio ir turinio renginiai vyko kultūros namuose, mokykloje. Mūsų ansamblį kviesdavo sugiedoti Lietuvos himną, prašydavo padainuoti patriotinių dainų. Bet į Pastrėvį Trakų rajono valdžia žiūrėjo kaip į gūdžią provinciją, visai nesidomėjo nei kultūros namų, nei kolektyvų veikla. Pagaliau 1992 metais kultūros namus uždarė, direktorių atleido iš pareigų, visi kolektyvai išsibarstė. Etnografinis ansamblis ėmė rinktis pas mane namuose, taip mūsų repertuaras ne tik neužgeso, bet plėtėsi naujomis dainomis.“

Apie dainų skryneles

„Pagrindinės mūsų dainų skrynelės buvo Zofija Pinelienė ir Pranutė Taurietė,“ – tęsia L. Tidikienė. – „Jų dainų lobiai buvo neišsenkantys. Nemažai savo krašto dainų pateikė Bronė Cibulskienė, Marytė Stančikienė. Pamėgome dainuoti pokario partizaniškas dainas, tarpukario romansus. Savo iniciatyva suruošdavom vakarones mokyklos salėje, prisidėdavome prie tautinių švenčių, minėjimų, kur būdavo kviečiami kaimo žmonės.  Pramogose organizuodavome žaidimus, ratelius, renginiai būdavo linksmi, nuotaikingi.

2001 metais kultūros renginių organizatore pradėjo dirbti mūsų kaimo moteris Jadvyga Strasevičienė. Ji pati įsijungė į etnografinio ansamblio veiklą, padaugėjo švenčių, renginių, o mūsų ansamblis visur buvo kviečiamas. Buvom kviečiamos į Semeliškių, Elektrėnų, Kietaviškių, Vievio, Beižionių, Jagėlonių šventes, iš jų mes grįždavome pilnos įspūdžių, įgijusios naujų draugų, pažįstamų, paskui juos kviesdavomės į savo organizuojamus renginius Pastrėvyje.“

Jubiliejai

„2001 metų spalio mėnesį šventėme ansamblio 15 – metį. Dalyvavo Kietaviškių kaimo kapela, Kietaviškių seniūnas H. Petrauskas, mūsų seniūnas A. Gauba, Elektrėnų savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas V. Griščenka. Sveikinimai, linkėjimai, apdovanojimai… Tada ansamblis pasivadino gražios upelės, tekančios per mūsų apylinkes – Vuolastos – vardu.

Ansamblio veikla suaktyvėjo, kai meno vadove ėmė dirbti Irina Bartusevičienė.  Ji subūrė kaimo kapelą ,,Varnalėša“, kuri labai greitai išpopuliarėjo, šventės tapo gyvybingos, pilnos nuotaikingos liaudiškos  muzikos. Ir mums greta jų visada atsirasdavo vietos, nes į savo dainas ir žaidimus visada įtraukdavome vakaronių dalyvius.

2006 metais su vadovės Irinos ir seniūnijos pagalba atšventėme ansambio 20-metį. Mūsų sveikinti atvažiavo Elektrėnų folkloro ansamblis „Runga“, seniūnas Antanas Gauba, Kultūros skyriaus vyr. specialistė Ramutė Strebeikienė, Semeliškių kultūros namų meno vadovė Silvija Bielskienė, mokyklos direktorės pavaduotoja N. Jančiauskienė. Buvo linksma  vakaronė, nes rungiečiai labai linksmi ir išradingi, „Varnalėšos“ muzikantai  irgi stengėsi neatsilikti.

Toliau slinko dienos, metai. Pagal galimybes dalyvaujame šventėse, renginiuose. Įsimintini renginiai – Elektrėnų folkloro ansamblio 20-metis, Elektrėnų literatūros ir meno muziejuje susitikimas su literatų klubu „Strėva“, šio muziejaus  suruošta kulinarinio paveldo ir liaudies dainų vakaronė.

2008 metais į video plokštelę  įrašėme 36 savo dainas. Operatorė – Pastrėvio kultūrinių renginių organizatorė Aldona Kazakevičienė. Mūsų ryšiai su ja buvo itin glaudūs. Aldona savo mėgėjiška kamera filmavo įvairiose vietovėse, mūsų sodybose,  Jagelonių miške, prie Vuolastos ištakų.

Štai jau galime pasidžiaugti, kad mūsų kolektyvas – 25 meteliai kartu. Norėtume susirinkti, pasikviesti svečių ir pažymėti šią datą. Prisiminti jaunystėje dainuotas dainas, dar pabūti kartu, pasidžiaugti savo nuveikta veikla,“ – prisiminimais dalijasi ansamblio įkūrėja ir šerdis Laima Tidikienė.

Kūrėja

Ansamblio ,,Vuolasta“ subūrėja ir ilgametė jo vadovė Laima Tidikienė, pateikdama medžiagą apie Pastrėvio etnografinio ansamblio dalyves ir veiklą, apsiribojo tik ansambliečių  charakteristikomis ir veikla. Jau pirmą dieną paėmus į rankas iš jos gautą medžiagą pasigedau jos pačios. Tarytum viskas susikūrė savaime, tarytum nereikėjo įdėti daug jėgų į ansamblio sukūrimą ir jo išlaikymą, ypač sunkiais periodais, kai jau atrodė, kad niekam nieko nereikia, kad visi pavargo, kai už veiklą nebuvo mokama nei lito. Amžius, ligos, netektys suko verpetais ir ne visada praeidavo šalia, užkliuvo už  daugelio, kliudė nevilties sparnais ir žeidė.  O Laima turėjo jėgų, turėjo kantrybės kartu su visomis išgyventi ir neviltis, ir džiaugsmą, mokėjo burti, kviesti. Tai didelis šios trapios moters indėlis į mūsų savivaldybės etninės kultūros aruodus. Ne kultūros darbuotoja, ne mokytoja, o agronomė, kurią užbūrė šio krašto daina, jos sugebėjimas ne tik laukuose derančius javus auginti, bet ir puoselėti žmogaus kultūrą, jo dvasią. O kur dar jos išleistos knygos: „Pastrėvio apylinkių istorija“, knygelė apie ansamblietes „Trys apybraižos“, „Strėvininkai“ – apie šio krašto Lietuvos savanorius? Jos parodo, kuo turtinga ši moteris, kaip jai rūpėjo krašto, kuriame ji kūrė savo gyvenimą, dvasiniai dalykai. Norisi pasidžiaugti, kad Pastrėvio kaimas  turi tokią gabią ir išmintingą marčią, kūrėją Laimą Tidikienę.

„Vuolastos“ šventė

Šiandien visos 9 ansamblio moterys, kaip baltos liepos, pražydusios savo dalia, kelia grožio ir susižavėjimo jaudulį. Jos dar šalia. Ir džiaugsmas didelis, kad jos dar šalia, dar girdime dainas, energingosios vadovės Laimos, nuotaikingosios linksmuolės, artistiškos Zoselės ar charizmatiškai ilgesingai iš sielos gelmių užtraukiančios Pranutės ir kitų, be kurių nebūtų puošnios ir pilnos visumos. Jos pačios puošiasi tautiniais rūbais, savadarbėmis prijuostėmis, senu dzūkų pavyzdžiu užrišamomis baltomis skarytėmis ir savo mielu paprastumu užpildo visų širdis. Ir dainuoja visa salė, ir nelieka žiūrovų. Taip ir turi būti, tai didžiausia tiesa apie liaudies dainą, nes liaudies daina – ne scenos menas, ji savo skausmingu ilgesiu ringiuoja gyvenimo prasmes, o kartais ir šmaikščiu žodeliu užkabina jo esmę. Ji nebijo pasijuokti iš savęs, savo netobulumų, kurių visi turime. Ji pasakoja, ji dar šalia mūsų. Štai jos, dainuojančios ar dainavusios ansamblyje: Laima Tidikienė, Marytė Stančikienė, Veronika Butkevičienė, Zofija Pinelienė, Bronė Cibulskienė, Pranutė Taurienė, Janina Jarašienė, Ona Sinkevičienė, Janina Kananvičienė, Jadvyga Strasevičienė, Bronislava Stančikienė, Ona Čižienė (išėjusi), Marytė Bliujienė (išėjusi).

Jubiliejaus proga gražiai savo dainininkes pagerbė seniūnija ir bendruomenė, kiekvieną dainininkę perrišdama tautine juostą, įteikdama padėkos raštus ir asmenines dovanėles. Gražiai pagerbė kolegos, kaimiška kapela „Varnalėša“,  atlikdama dainas, išmoktas iš „Vuolastos“. Nepamiršo dainininkių ir Trakų kaimo kapela, vadovaujama pirmojo „Vuolastos“ vadovo Alekso Dulkės, ir savivaldybės vadovai, įteikdami ansambliui piniginį čekį. Sveikino ansamblietes mokyklos direktorė Dangutė Stasiūnienė, bibliotekos vedėja Danutė Kananavičienė, buvęs seniūnas Antanas Gauba, monografijos „Lietuvos valsčiai“ redaktorė, žurnalistė Daiva Červokienė. Šventę praskaidrino dainuojamosios poezijos atlikėjas, ansamblietės Verutės Butkevičienės brolis,  Romas Naidzinavičius.

Vietoj epilogo

Veronika Pavilonienė, švenčianti savo jubiliejų ir paklausta, kodėl dainuoja su grupe „ŽAS“, labai taikliai atsakė: „Norėjau, kad jie pajustų liaudies dainos grožį.“ Va kokia taikli tiesa. Taikli, nes jaunimas mokyklose neturi  etninės kultūros  dėstomų dalykų sąraše, tiesa, miestuose ir ne tik juose sėkmingai dirba etnokultūros entuziastai, tačiau ne visiems vienodai sekasi, ne visiems pavyksta sutarti su mokyklų administracijomis ir miesto intelekto išauklėtais vaikais.

Tikėsimės, kad Lietuvių tauta, į Europos  paveldą jau garbingai įtraukusi savo sutartines, atsisuks ir į mokyklų programas, vaikai pažins savo šaknis gyvai, kad ir nauju rūbu aprengę, vaikai dainuos senąją liaudies dainą. O ansamblio „Vuolasta“ moterims linkime stiprybės ir sveikatos, mes dar lauksime jų atliekamų dainų, mums dar labai reikia jų dainavimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų