Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios įžymybė – Šv. Roko paveikslas ir stebuklai

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios įžymybė –  Šv. Roko paveikslas ir stebuklai

Daiva ČERVOKIENĖ

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia nuo seno garsėja Šv. Roko atlaidais ir ligonių patronu laikomo Šv. Roko paveikslu, kurį puošia 24 votai, padėkos už pagydymus bei kitas malones, ženklai.

Istorinis fonas

Vyskupas I. J. Masalskis, 1782 m. surašydamas Semeliškių Šv.Lauryno bažnyčios inventorių, teigė, kad bažnyčioje yra (pateikiame kiek sutrumpintai) „<…> penki altoriai. Didysis altorius sujungtas su [kitais] dviem…. jame yra Antakalnio Viešpaties Jėzaus paveikslas, daugiau kaip pusė uolekties dydžio, su sidabro aptaisu. Pirmajame šio altoriaus tarpsnyje yra medžio Nukryžiuotojo Viešpaties statula su dviem sidabrinėmis karūnomis. Antrajame tarpsnyje – Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios statula su spinduliais.

Antrasis altorius – Evangelijos pusėje, sujungtas su didžiuoju, yra dviejų tarpsnių. Pirmajame Trakų Švenčiausiosios Mergelės paveikslas, nutapytas ant lentos, daugiau kaip dviejų uolekčių aukščio, pusantros uolekties pločio. Yra sidabrinis aptaisas, dvi sidabrinės paauksuotos karūnos su sidabriniais apie galvą. Priešais paveikslą, ant laiptelių – pora sidabrinių angeliukų…. Antrajame tarpsnyje – nedidelis šv. Juozapo paveikslas, tapytas ant drobės.

Trečiasis altorius – Epistolos pusėje, dviejų tarpsnių. Pirmajame – šv. Lauryno paveikslas, antrajame– šv. Vladislovo. Visi šie 3 altoriai, sujungti į vieną, yra drožėjų darbo, nudažyti ir paauksuoti.

Ketvirtasis altorius – Evangelijos pusėje, dviejų tarpsnių. Pirmajame – paveikslas, vaizduojantis Visus Šventuosius, antrajame –šv. Kazimiero.

Penktasis altorius – Epistolos pusėje, dviejų tarpsnių. Pirmajame – šv. Antano, antrajame – šv. Kotrynos paveikslai.“

1857 m. rugsėjo 7 d. Semeliškių klebonas kun. A. Venckovičius kreipėsi į Mohilevo metropolitą ir Vilniaus vyskupijos valdytoją arkivyskupą Vaclovą Žilinską su tokiu prašymu: „Semeliškių bažnyčia, kadaise turėjusi Švč. Sakramento titulą ir tik 1784 m. atkurta iš naujo, gavo šv. Lauryno vardą. Yra trys altoriai ir tik dveji atlaidai – Šv. Lauryno bei Šv. Jurgio (šoniniai altoriai). Didžiajame altoriuje yra Švč. Mergelės Marijos paveikslas, bet nėra atitinkamų atlaidų. Žmonėms, užimtiems vasaros darbų, nelabai tinka Šv. Lauryno ir Šv. Jurgio atlaidų laikas. Todėl prašoma leisti įvesti Semeliškių bažnyčioje Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmingą minėjimą; juo labiau kad ir aplinkinės bažnyčios tuo laiku neturi panašių švenčių.“

Arkivyskupas V. Žilinskas 1857 m. rugsėjo 21 d. dekrete rašė: „Mes leidžiame ir ateityje kasmet švęsti gruodžio 8 d. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo minėjimą prieš išstatytąjį Švč. Sakramentą, su mišparais, iškilmingomis mišiomis ir pritaikytu žodžiu, suteikiant Bažnyčios nustatytus atlaidus tiems, kurie, atlikę išpažintį, priims Šv. Komuniją ir pasimels Bažnyčios intencija.“

Ta proga prie Semeliškių bažnyčios buvo įkurta ir Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo brolija, kurios nariai turėjo prižiūrėti ir puošti altorių su šiuo paveikslu.

Šv. Roko paveikslo istorija

Leidinyje „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ pastebima, kad stebuklingu laikomo Šv. Roko atvaizdas į Semeliškių bažnyčią pateko XIX a., carinei valdžiai uždarius Semeliškių parapijos Barboriškių filiją. XIX a. pirmoje pusėje nutapytas paveikslas stilistiškai priskiriamas Vilniaus meno mokyklos auklėtiniui (Kanuto Rusecko mokiniui ar pasekėjui). Kai kur minima konkreti šio paveikslo patekimo į Semeliškių bažnyčią data – 1867 m.

To meto istorijos šaltiniuose minima, kad „Šv. Roko paveikslą puošia 13 sidabrinių votų, bažnyčioje yra 25 krikšto knygos nuo 1688 iki 1707, 1728-1748 santuokos knygos ir 1760-1802 mirusiųjų knygos“.

Vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų, kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899–1985 m.), rašydamas apie Semeliškių parapijoje klebonavusį kun. Juozapą Būčį (1872–1946 m.), minėjo, kad jį paskyrė „didžion, garsion ir garbingon Semeliškių parapijon, kur bažnyčioje yra stebuklingas šv. Roko paveikslas ir kasmet švenčiami visoje apylinkėje labai populiarūs šv. Roko atlaidai“. Esą ten, Semeliškėse, „pirmasis mūsų vyskupijos bažnyčioje ir šventoriuje įmontavo garsiakalbius ir garsino pamaldas bei pamokslus Dievo Namuose“.

Stebuklingai keliavęs

Semeliškiečiai ir aplinkinių gyvenviečių žmonės pasakoja, kad Šv. Roko paveikslas laikomas stebuklingu. Stebuklais apipinta ir jo patekimo į Semeliškių bažnyčią istorija.

Beižionių bibliotekos bibliotekininkė Onutė Žilionienė užrašė savo anytos Elenos Venskutonytės – Žilionienės (1912– 1993 m.) pasakojimą, girdėtą iš jos tėvų, kad sudegus Barboriškių bažnyčiai iš ten šv. Roko paveikslas atvežtas į Semeliškių bažnyčios didįjį altorių. Barboriškėse gyvenusi ponia norėjo atstatyti bažnyčią, tad paveikslas kartais grįždavo į tą vietą.

Barboriškėse net kareiviai buvo pastatyti paveikslą saugoti, bet tai nieko nepakeitė – šis keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Taip paveikslą bene metus nešiojo, kol nutarė palikti Semeliškėse.

Pasak O. Žilionienės, šią istoriją ar legendą dar papasakotų ne vienas vyriausias apylinkių gyventojas.

Minimas rugpjūčio 16-ąją

Legenda apie Šv. Roką pasakoja, kad Prancūzijoje gyveno turtinga, dora, besirūpinanti vargšais šeima, kuri ilgai buvo bevaikė, kol susilaukė sūnaus. Rokas (apie 1293-1327) anksti tapo visišku našlaičiu, pardavęs ir išdalinęs turtą, apsivilko kuklų piligrimo rūbą ir keliaudamas gydė maru sergančius žmones, lankė šventas vietas. Kartą sapne išgirdo, kad jam teks susidurti su liga. Radęs žaizdą virš kelio suprato, kad užsikrėtė maru. Palikęs miestą, kuriame gydė ligonius, apsistojo netoli jo uoloje, jam duonos atnešdavo šuo. Šeimininkas, pastebėjęs savo šunį vis dingstantį su duona, pasekė, kur šis ją neša. Pamatęs žmogų uoloje, Gotardas pats ėmė rūpintis juo, tapo Roko pasekėju, pradėjo burti Šv. Roko mokinių bendruomenę …

Rokas, grįždamas į gimtinę, buvo apkaltintas šnipinėjimu, įkalintas. Prieš mirtį jam pasirodęs angelas paklausė, ko šis norėtų Dievo prašyti. Rokas atsakęs norįs, kad žmonės, kurie prašys jo maldų, būtų išklausyti.

Šv. Rokas garbinamas kaip ligonių, ypač sergančių epideminėmis ligomis, globėjas, per amžius iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai, kaip jo užtarimas nutolino nelaimes ir išgydė beviltiškus ligonius.

Lietuvoje šv. Roko kultas sustiprėjo XVIII a. pradžioje Vilniuje, įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją, taip pavadintą dėl to, kad savo veiklos pavyzdžiu pasirinko šv. Roką.

Rugpjūčio 16-ąją mūsų protėviai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią. Kaimuose žmonės vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldavosi saulei tekant ir eidavo miegoti jai nusileidus. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas – deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa.

Romantizmo dvasia paveiksle

Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje kabančiame paveiksle šv. Rokas pavaizduotas stambiu planu, pakėlęs apsiausto kraštą, susirūpinusiu veidu žvelgiantis į žaizdą virš kelio (maro ženklą), kurią pirštu liečia greta stovintis angelas. Paveiksle vaizduojama erdvė nekonkreti, už šv.Roko – mirusių maro aukų kūnai, žaliuojantis medis ir tarsi prieš aušrą raustantys debesys, virš kurių matome kryžių, kančios ir šventumo ženklą. Gal jame vaizduojamas sapnas, kuriame angelas pranešė Rokui, kad ir jis užsikrės aplinkui siautusia liga, kurios ištiktais žmonėmis uoliai rūpinosi?

Šv. Rokas pavaizduotas kaip aukštas prakaulus vyras su trumpa barzdele, apsivilkęs baltais marškiniais ir tamsiu apsiaustu. Ryškoki rausvi paveikslo potėpiai kiek neįprasti bažnytinei tapybai.

Lietuvos kultūros paveldo centro Kilnojamųjų objektų poskyrio vyriausioji paminklotvarkininkė dr. Asta Giniūnienė pastebėjo, kad Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje esantis Šv. Roko paveikslas įdomus ikonografiniu požiūriu – Lietuvoje yra ne vienas šio šventojo paveikslas, dažniausiai jis vaizduojamas su šunimi, kai kur – su šunimi ir angelu, rečiausiai – vien su angelu.

Pasak dr. A. Giniūnienės, paveikslui būdinga klasicizmo ir romantizmo stilistikos samplaika, matome, kas kiek netikėta, labai konkrečiai pavaizduotas maro aukas ir nemažai raudonų potėpių, rausvai pritvinkusius debesis, kas, ko gero, sietina su romantizmo dvasia, o gal ir konkrečiu istoriniu įvykiu. Semeliškių parapijos tikintieji neretai kalba, kad šis Šv. Roko paveikslas buvo nutapytas su šuniu. Tik kažkuriam kunigui šuo nepatiko, tad buvo užtapytas ir pakeistas angelu.

Nepamiršti Šv. Roko stebuklai

Ketvirtį amžiaus Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje klebonavęs kun. Romualdas Šalčiūnas (1925 -2014) „Versmės“ leidyklos organizuotos ekspedicijos Semeliškėse dalyviams 2010 m. vasarą pasakojo ir apie stebuklingus pagijimus meldžiant Šv. Roko užtarimo. Ne kartą motinos prašė jo už vaikus aukoti šv. Mišias.

Kartą moteris pasiskundė, kad jos sūnui jau septyneri metai, bet jis dar nevaikšto. Kitą dieną jį turėjo vežti į ligoninę Vilniuje operuoti. Kunigas pasiūlė jai tuoj pat užeiti į bažnyčią, atlikti išpažintį ir melstis prašant stebuklo. Parėjus namo motinos laukė staigmena – vaikas vaikščiojo.

Kita motina paprašė aukoti šv. Mišias už sūnų. Jis sirgo taip stipriai, kad Elektrėnų ligoninėje, kurioje gydėsi, atsisakė jį gelbėti – gydytojai buvo įsitikinę, jog vaikas mirs ir, vengdami skandalo, kurį sukeltų mirtis, išrašė į namus. Kunigas R. Šalčiūnas nuėjo su motina į bažnyčią, pasimeldė, aukojo šv. Mišias. Parvažiavusi namo motina taip pat rado sveiką vaiką.

Kartą pavakarį kunigui paskambino valstybinės įstaigos darbuotojai, kurių vadovo vaikas sunkiai sirgo. R. Šalčiūnas pakvietė tos įstaigos tarnautojus į bažnyčią pasimelsti už vaiko sveikatą. Darbuotojai tuoj pat atvažiavo. Anot kunigo, jie visi labai gražiai ir jautriai pasimeldė, atliko išpažintį. Vėliau, vakare, kunigas sulaukė dar vieno skambučio – tėvas pranešė, kad vaikas sveiksta.

Pasak kun. R. Šalčiūno, šie stebuklai buvo neišsiskiriantys ir nedideli, bet labai reikšmingi tikintiems žmonėms.

Ar semeliškiečiai prisimena stebuklingų pagijimų prašant šv. Roko pagalbos?

Semeliškietė Elena Čepanonienė pasakojo, kad būtent taip pasveiko jos motinos jaunesnė sesuo Honorata Stosiūnaitė. Ji būdama dešimties labai sunkiai vaikščiojo. Močiutė su vaikaite šv. Roko atlaidų išvakarėse išsiruošė į Semeliškes. Kiek ėjo, kiek ant rankų nešė vaikaitę, nakvojo kažkur prie bažnyčios. Po Šv. Roko atlaidų Honorata namo jau lengvai parėjo pati. Vyriausioji į JAV emigravusi Honoratos sesuo atsiuntė kaip padėką už išgydymą užuolaidėles šv. Roko paveikslui, anksčiau jis buvo dengiamas mėlynomis siuvinėtomis užuolaidomis. Beje, Honorata gyveno ilgiausiai iš penkių seserų ir dviejų brolių.

Semeliškietė Pranutė Petrauskaitė taip pat pasakojo patyrusi stebuklingų šv. Roko malonių. Nemažai ligų įveikusi moteris teigė, kad kai žmogus meldžiasi, pagalbos sulaukia. Tik kalbėti apie stebuklus keblu: kas vienam atrodo stebuklas, kitam – paprastas dalykas, iš tokio požiūrio daug kas linkę šaipytis.

P. Petrauskaitė prisimena, kad kai a.a R. Šalčiūnas susirgęs gydėsi ligoninėje, parapijiečiai susirinkę meldėsi už jį. Pasveikęs kunigas sakė, kad būtent tos dienos pavakare jo sveikata pradėjo taisytis.

Naujausias votas – 2012 rugpjūtį

Pasak Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebono Gintauto Jančiausko, prie Šv. Roko paveikslo turėjo būti daugiau votų, ne tik tie 24 dabar kabantys, – nemažai jų kažkada nusimetė, kitų surūdijusių nepavyko atnaujinti.

2012 m. prieš pirmąsias Šv. Roko atlaidų pamaldas į zakristiją užėjęs žmogus pasakė norintis prie Šv. Roko paveikslo pakabinti votą kaip padėkos ženklą. Paprašytas papasakoti savo istoriją, iš toliau atvykęs žmogus pasakė, kad tai bendra jo padėka už sveikatą, nieko nekonkretino. Tad pasveikimo istorijos kunigas neišgirdo.

„Parapijiečių prašau, jei kas žino ar pajuto stebuklų, ne tarpusavyje dalintis, o ateiti papasakoti ar užrašyti. Juk ir apie pakabintus votus turėtų būti įrašai, bet jie neišlikę“, – sakė kunigas G. Jančiauskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų