Rugsėjo 20-ąją kūrybos paukštė atskrido į Semeliškių gimnazijos aktų salę ir praskaidrino ūkanotą, rudeniu dvelkiančią popietę. Jaunojo muziejininko būrelio nariai, vadovaujami mokytojos Meilutės Rašimienės, organizavo susitikimą su Elektrėnų krašto literate, klubo „Strėva“, Tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos „Vingis“, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nare Vladislava Kursevičiene.
Būrelio vadovė pristatė kraštotyrinį-kūrybinį konkursą „Tautos dvasios beieškant“. Jaunieji muziejininkai su mokytojomis Meilute Rašimiene ir Nijole Ustiliene aplankė ir kalbino literatę, kraštotyrininkę Vladislavą Kursevičienę ir konkursui pateikė darbą, kuris buvo apdovanotas padėkos raštu.
Pagal poetės kūrybą parengtas montažas „Poezija, kas tu esi?“ vyresniųjų klasių mokinius ragino ieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės, būties klausimus.
Popietės metu Vladislava ne tik skaitė poeziją, bet ir papasakojo apie sunkų pokario laikotarpį, pirmuosius kūrybos bandymus vaikystėje, ragino mokinius aktyviai dalyvauti įvairiose veiklose, ieškoti širdžiai mielų sričių. Pasak Vladislavos, vaikystėje su jaunesniąja seserimi Stefa verkė, nes nenorėjo eiti į mokyklą, tačiau pasirinkusi pedagogo kelią, mokykloje užsibuvo per penkiasdešimt metų. O brolio šalia lenkiškų surašytos rusiškos raidės padėjo savarankiškai išmokti rusų kalbą. Besimokydama šeštoje klasėje perskaitė Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ rusų kalba. Knyga buvo langas į pasaulį, formuojantis pasaulėžiūrą, praturtinantis žiniomis, ugdantis kūrybą. Vaikystėje svajojo, kad parašys savo knygą. Septintoje klasėje susipažino su literatūros teorija, eilėdaros pagrindais.
Vieną šaltą rudens pavakarę mama liepė Vladai atvaryti žąsis, kurios ganėsi ant rugių želmenų. Einant žąsų, teko pereiti per lieptą virš bevardžio upelio, tekančio šalia gimtųjų namų. Vanduo jau buvo užšalęs, tad atidžiai stebėjo permatomą ledo sluoksnį – gal pamatys kokią žuvytę? Įsivaizdavo, kaip ten šalta žuvims po ledu ir sueiliavo keletą posmų apie upelį žiemą. Parginusi žąsis, savo eilėraštuką užrašė į sąsiuvinį ir parodė mamai. Eilės mamai labai patiko, tad liepė jas parodyti lenkų kalbos mokytojai. Ir mokytojai eilėraštis patiko, todėl paskelbė jį sienlaikraštyje, nes tada kiekviena klasė turėjo savo sienlaikraštį.
Prabėgo daug metų ir svajonės tapo realybe: poezijos posmai pažiro literatų almanachuose, susispietė išleistose knygose, spaudoje. Daugirdiškių kaimo istorija, žmonių prisiminimai buvo įamžinti knygoje „Daugirdiškės“, o visiems, kilusiems iš Ulyčėlių kaimo, buvo įteikta puiki dovana – Vladislavos prisiminimų knyga apie gimtinę lenkų kalba. Rugpjūčio pabaigoje Vladislava pristatė naują, dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, parašytą lietuvių-lenkų kalbomis „Pro laiko prizmę“.
Susitikimo pabaigoje gimnazijos direktorė Asta Dzikevičienė padėkojo viešniai už nuotaikingą, įdomų pasakojimą, muziejaus vadovė Meilutė įteikė padėkos lauknešėlį, o poetė Vladislava poezijos knygomis apdovanojo visus montažo dalyvius. Susitikimas su Vladislava jauniesiems muziejininkams, gimnazistams suteikė peno mintims apie savojo kelio paieškas, pasirinkimus, svajones. O svajonės pildosi…
Nijolė Ustilienė