Semeliškių gimnazijos etnokultūros muziejus ir miestelio įžymybės

Semeliškių gimnazijos etnokultūros muziejus ir miestelio įžymybės

Daiva Červokienė

Lietuvoje greta valstybinių muziejų veikia platus tinklas ne­valstybinių (taip pat ir mokyklų) muziejų. Mokyklų muziejai, kurių turi nemažai mokymo įstaigų, traktuojami kaip žinybiniai. Daugumos mokyklų muziejų eksponatų susiję su to krašto žmonių gyvenimo praeitimi, kultūra, papročiais ir mokyklos istorija, tačiau kartu jie – svarbi bendro šalies istorijos ir kultūros paveldo dalis. Per šių muziejų eksponatus mokiniai (ir ne tik jie) pamato lokaliąją krašto istoriją, pažvelgia ir į platesnę Lietuvos istorijos panoramą. Šįkart pasidomėkime seniausio Elektrėnų savivaldybės miestelio – Semeliškių – gimnazijos etnokultūros muziejumi, jo aplinka ir saugomais archyvais.
Pradžia – prieš 60 metų
Ilgametė Semeliškių vidurinės mokyklos direktorė, istorikė Ada Speičienė teigė, kad mokyklos muziejaus pradžia buvo labai atsitiktinė – 1961 ar 1962 metais. Tada Se­meliškių vidurinėje mokykloje dirbusiai šviesaus atminimo geografijos mokytojai Vandai Vaičiulienei mokinys atnešė dailų akmeninį velnio pirštą. V. Vaičiulienė jį atnešė į mokytojų kambarį, visi susidomėję žiūrinėjo, pasidžiaugė, kad tokių įdomių radinių yra jų apylinkėse ir kad radusieji nori jais dalintis su kitais. Matyt, pedagogai ir mokiniams papasakojo apie šį įdomų radinį. Po kelių dienų mokiniai atnešė dar du senovinius ariant aptiktus akmeninius kirvukus – vieną didoką, antrą – mažesnį.
Netrukus mokyklos direktorei ir pedagogams kilo mintis parašyti skelbimą, gal kas turi namuose senų nenaudojamų daiktų, monetų, kuriuos­ galėtų padovanoti mokyklai. Mokiniai šį skelbimą priėmė tarsi­ konkursą, kas įdomesnių daiktų atneš. Mokiniai atnešė daug medinių šaukštų, samčių ir kitų namų apyvokos daiktų, pluoš­tus carinių pinigų, nemažai įvairių monetų. A. Speičienė pasakojo pa­ėmusi nemažą dėžę, kurią pas­ta­čiusi mokytojų kambaryje po spinta, ir į ją visi pradėjo dėti eksponatus.

This slideshow requires JavaScript.

Muziejukas įsikūrė prie virtuvės
Praėjusio amžiaus septintas dešimtmetis buvo masinės melioracijos metas – žmonės masiškai buvo raginti iš kaimų keltis gyventi į miestelį, daug sodybų kaimuose buvo nugriautos, žmonės neturėjo kur dėti senų daiktų. Taip daug įvairių eksponatų atkeliavo į mokyklos muziejų. Didesniuosius, tokius kaip linų mintuvus, verpimo ratelius ir kitus, pedagogai krovė į malkinę. Eksponatus registravo geografijos mokytoja V. Vaičiulienė, į storą sąsiuvinį užrašydavo jį atnešusio mokinio vardą, pavardę, kaimą, klasę, eksponato pavadinimą ir, žinoma, datą.
Vėliau rado nedidelę patalpėlę prie virtuvės (pastate, kuris buvo sugriautas) ir įkūrė ten muziejų.
Nors oficialaus muziejaus atidarymo nebuvo, jis gyvavo ir garsas apie jį pasklido gana plačiai – paskambindavo ir atvažiuodavo ekskursijų, dažniausiai iš Trakų ir kaimyninio Kaišiadorių rajono mokiniai su mokytojais. Svečiams ekskursijas ves­davo mokytoja V. Vaičiulienė.
Kai buvo sumanyta muziejaus patalpoje padaryti valgomąjį, eksponatus vėl sudėjo į dėžes.
Sulaukė ir ekskursijų
A. Speičienė teigė, kad mokyklos muziejus sulaukė ir specialistų susidomėjimo – iš Vilniaus buvo atvažiavęs numizmatas, kuris papra­šė dovanoti ar parduoti jam kelias monetas, tačiau pedagogai nesutiko. Ir bukinistas buvo atvažiavęs pasidomėti Semeliškių mokyklos muziejumi – šis nieko išskirtinio jį dominančio nerado.
Pasak A. Speičienės, vertingiausia mokyklos muziejuje turbūt buvo monetų kolekcija ir nuotraukų albumas „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Vilniui vaduoti sąjungos leidinys fiksavo Lietuvos visuomenės norą ir pastangas atgauti Vilnių. Žmonės organizavo renginius, kuriuose su bažnytinėmis vėliavomis, altorėliais rankose mitingavo, skleidė žinią, kad Vilnius – neatsiejama Lietuvos dalis, kad „be Vilniaus nenurims“.
Ilgametė Semeliškių vidurinės mokyklos direktorė neslėpė, kad su mokyklos muziejumi patyrė ir nesusipratimų. Prisimena, apie 1970-uosius semeliškietis Rigobertas Venckutonis jai atnešė geležinį Vytį. Ji greitai jį padėjo į spintą užvertusi, nes nepriklausomos Lietuvos simbolika tada galėjo pridaryti nemažai nemalonumų. A. Speičienė prisiminė Vytį parsinešusi namo, o vėliau grąžinusi į mokyklą.
Sulaukus nepriklausomybės, R. Venckutonis atėjo ieškoti savo dovanoto eksponato, nes mokyklos muziejaus tada neveikė. Buvęs mokinys paprašė A. Speičienės Vytį grąžinti. Laimė, R. Venckutonis Vytį atrado, taip muziejuje išsaugotas eks­pona­tas grįžo į Venckutonių namus.
Keli atgimimai
Tačiau Semeliškių mokyklos muziejaus klestėjimo laikas nebuvo ilgas – muziejaus patalpų prireikus kitkam, keičiantis mokytojams ir mokyklos vadovams, eksponatai liko sumesti į kampą ir pamiršti. Apie mokyklos muziejaus atkūrimą daug papasakojo mokyklos chemijos mokytoja Meilutė Rašimienė, ilgamečio Semeliškių mokyklos mokytojo Jono Nasutavičiaus dukra.
Pasak M. Rašimienės, kuri dabar Semeliškių gimnazijoje globoja mo­kyklos etnografinį muziejų, jam eksponatus rinko daugelis įvairių kartų Semeliškių mokyk­los mokyto­jų ir mokinių. Apie 1983 metus Semeliškių mokyklos muziejų buvo atgaivinusi tuometinė rusų kalbos mokytoja Danuta Čiž-Nazarovienė. Ji rado į kampą sumestų senų eksponatų, juos sunešė į savo kabinetą, naudojo per pamokas, su mokiniais per turistinius žygius pririnko ir naujų eksponatų. Pasak D. Čiž-Nazarovienės, tada muziejuje buvo įdomių monetų (net sidabrinė) ir labai įvairių namų apyvokos daik­tų (daug kam įsiminė raižyta graži kėdė), segtuvai apie Semeliškes tarpukario, karo ir pokario metais, įdomių albumų. Tačiau ir tas mo­kyklos muziejaus atgimimas nebuvo ilgam. Mokytoja Danuta Čiž trumpam atsisveikino su Semeliškių vidurine mokykla, etnografinio muziejaus eksponatai vėl buvo kažkur nugrūsti.
M. Rašimienė sakė, kad 1991 metais atėjusi dirbti į Semeliškių mokyklą, muziejaus nerado.
Rankšluostinė ir kiti eksponatai
Kai 2001 m. buvo pastatytas ­naujas mokyklos pastatas, prasidėjo smagus įkurtuvių laikas. Jame buvo skirtas kabinetas technologijoms, kuriame po truputį, tarsi atsitiktinai, atsirado keli senove dvelkiantys eksponatai: lova, kuri atkeliavo iš Aukštaitijos, Daugailių kaimo langas, drožinėtos palangės, kurias M. Rašimienė priglaudė, kai buvo griaunama jos senelių Kazio ir Marijonos Nasutavičių trobelė, tėvelio rankų darbo etažerė, kėdės, kurias pedagogės tėvams jų bendro gyvenimo pradžiai pagamino stalius iš Semeliškių Narbutas. Ant sienos atsirado linų priežiūrai skirti eksponatai, moksleivis Ramūnas Venskutonis padovanojo kabinetui kraičio skrynelę, kurioje saugomi mergai­čių darbeliai. Trūko tik rankšluostinės pakabinti lininiam rankšluosčiui. Rado ją tarp kitų be priežiūros pa­liktų eksponatų apleistame mo­kyklos kabinete. Rankšluostinė bu­vo įkurdinta technologijų kabinete, tačiau mintis apie likusius eksponatus jau nedavė ramybės.
Tuometinė mokyklos direktorė Irena Černiauskienė pritarė sumanymui vėl atgaivinti mokyklos muziejų, ir prasidėjo darbas. M. Rašimienė subūrė aukštesnių klasių moksleivius ir sausio mėnesio viduryje visi kibo į darbą. Dvi savaites dirbo po pamokų iki vėlaus vakaro: plovė sienas, glaistė skyles, dažė lubas, krosnis, langus, grindis, klijavo tapetus. Beremontuodami būsimo muziejaus patalpą mokiniai užside­gė jo idėja – aplankė ne vieną sodybą, ne vieną miestelio gyventoją, užrašė dainų, vietovardžių ir pravardžių kilmę, į mokyklą sunešė ir nemažai naujų eksponatų.
Atidarymas – 2001-ųjų vasarį
2001 m. vasario 8 d. Semeliškių gimnazijos (tada dar vidurinės mokyklos) etnografinio muziejaus juos­telę perkirpo miestelio seniūnas Vytas Barzdaitis ir šviesaus atminimo mokyklos direktorė Irena Černiauskienė, šviesaus atminimo Semeliškių šv. Lauryno bažnyčios klebonas Romualdas Šalčiūnas pašventino etnokultūros muziejaus patalpas, eksponatus, na­minės duonos kepalą, kurį iškepė moksleivio Ramūno Venskutonio mama. Atidaryme dalyvavo buvusi ilgametė mokyklos direktorė Adelė Speičienė, miestelio biblio­tekos vedėja Irena Venskutonienė, darželio vedėja Angelė Budėnienė, Elektrėnų švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Misiūnie­nė, laikraščių „Elektrėnų žinios“, „Elektrėnų kronika“, „Gimtinė“ at­stovai, miestelio gyventojai, moky­tojai ir moksleiviai. Vyko ir vakaronė, kurioje pasidžiaugta nuveiktu darbu, vaišintasi namine gira, duona ir ­pyragais, skambėjo liaudies dainų, žaista liaudiškų žaidimų.
Pasak M. Rašimienės, tie 2001-ieji ir 2002-ieji buvo sparčiausias muziejaus augimo metas. Po to muziejaus eksponatų po truputį daugėja, bet ne taip sparčiai. Esą nuo to laiko ir žmonės tapo daug pragmatiškesni – dabar dauguma senovinių daiktų pasiūlo parduoti, o ne padovanoti.
Seniausias eksponatas – medinis noragas
Gimnazijos etnografinio muziejaus ekspozicijoje – kraštui būdingi darbo įrankiai, buities daiktai. Nemažai eksponatų – mintuvas, šukos, verpimo rateliai, bruktuvės, įrankiai siūlams vyti, audimo staklės, skietai – pasakoja apie „lino kelią“ nuo lauko iki audinio.
Dalis muziejaus skirta kambario baldams — čia stovi medinė lova, lopšys, bambuko stalelis, kraičio skrynia, didelis stalas, suolas, rankšluostinė, etažerė. Gausi bui­tinių daiktų ekspozicija: virduliai, puodai, puodynės, keptuvė, geldos, sviestmušė, lygintuvai, krepšiai, rėčiai, žibintas, lempos, lėkštės, ka­vamalė, gelda, piesta. Matome ne­mažai žemės ūkio ir amatininkų įrankių: žagrę, vežimo ratų, pjautuvų, grėblių, kurpalių, žirkles avims kirpti, sėtuvių. Muziejuje yra tarpukario metų leidinių: 1939 m. „Tautos mokykla“, 1938 m. „Jaunasis ūkininkas“, maldynėlių ir kitokių knygelių, ilgamečio Semeliškių bažnyčios klebono R. Šalčiūno šeimininkių Adu­kauskaičių atiduota senovinė spinta.
Pasak M. Rašimienės, seniausi Semeliškių gimnazijos etnografinio muziejaus eksponatai yra medinis noragas, kurio tik antgalis metalinis, ir apie 140 metų verpimo ratelis. Šis pasakoja dabartinės mokyklos muziejaus šeimininkės giminės istoriją: jos mamai jį padovanojo močiutė iš jos gimtojo Lojaus kaimo per vestuves. Tada pedagogės motinai buvo 17 metų, o močiutei buvo 80 metų, o ši verpimo ratelį sakė gavusi „pasogos“ . Apie lietuvių kalbos norminimo ir rašybos kelią byloja „kantičkos“, XIX a. giedojimo maldaknygė, kurioje surinktos liaudies pamaldumo giesmės, užrašytos lietuvių kalba su lenkišku raidynu.
Įdomu pavartyti ir gimnazijos etnokultūros muziejaus lankytojų įrašų knygą, kurioje ir muziejaus atidarymo dieną ilgamečio kunigo įrašyti R. Šalčiūno, kitų to renginio svečių linkėjimai.
Apie pačios mokyklos istoriją
Muziejuje galima sužinoti daug pačios gimnazijos istorijos detalių. Mokyklos istorijai skirtas atskiras segtuvas, jame – visų mokyklos abiturientų laidų sąrašai ir nuo­traukos, kitas segtuvas yra skirtas mo­kyklos pedagogams. Yra 1952–1953 mokslo metų dienynai, iš kurių galime sužinoti ir tų metų mokyklos mokinių ir čia dirbusių mokyto­jų pavardes. Gaila, kad nėra išliku­sių duomenų apie tuo metu buvusį reikšmingą Semeliškių mokyklos teatrinį gyvenimą. Bene 1956–1959 metais ši mokykla tuometiniame Vievio rajone ir už jo ribų garsėjo dramos spektakliais. Ir juos statė ne lietuvių kalbos ir literatūros moky­tojai, kultūros namų specialistai, o matematikas Pranas Vaičiulis. O tų spektaklių pradžia buvo matematiko išvyka su auklėjamosios klasės mokiniais į Jaunojo žiūrovo teatrą Kaune. Ten semeliškiečiai žiūrėjo pagal M. Sluckio romaną „Geri namai“ sukurtą spektaklį „Duokit jiems sparnus“. Riedėdami sunkvežimiu namo mokiniai su auklėtoju aptarinėjo spektaklį ir kažkaip išsirutuliojo mintis ir patiems pabandyti pastatyti spektaklį. Taip po pamokų ir sekmadieniais pradėjo repetuoti. Klasėje buvo 17 mokinių, vaidino bent 10, turbūt visi, kurie gyveno miestelyje, nes gyvenantiems toliau ateiti į repeticijas buvo kebliau.
Garsėjo mokinių spektakliai
P. Vaičiulis paprašė Jaunojo žiūrovo teatro režisieriaus P. Likšos pagalbos, šis neatsisakė, 3–4 kartus buvo atvykęs miestelio mokyklai padėti kurti spektaklį. Pirmiausia spektaklį parodė Semeliškių kultūros namuose, vėliau mokiniai pradėjo gastroliuoti, spektaklį rodė Vievyje, Aukštadvaryje, Jiezne, dažniausiai pedagogų konferencijose, o per Mokytojo dieną Vievyje Semeliškių mokyklos mokiniams teko vaidinti ir su 4 Jaunojo žiūrovo teatro aktoriais.
Vėliau pastatė „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, dar kitą komediją. Į šiuos spektaklius mokiniai pardavinėjo bilietus po keliolika ka­peikų. Iš paprasto mokyklinio sąsiuvinio buvo padaryti bilietai, ant­spauduoti mo­kyklos spaudu. Žiūrovų būdavo daug, tad ir pinigėlių surinkdavo. O jie būdavo skiriami mokinių ekskursijoms. Važiavo į ekskursiją po Žemaitiją ir Lietuvos pajūrį, Rygą, Leningradą, dabartinį Sankt Peterburgą. Važiuoti su kolūkio sunkvežimiu porą dienų tuomet mokiniams neatrodė vargas, o tikras malonumas. Neišdildomą įspūdį paliko ir Ermitažas, soborai, Carskoje selo ir Jekaterinos dvaras, baltosios naktys.
Vietoj užsklandos
„Mokyklos muziejus yra imlus darbo, o kiekvienas pedagogas turi daug pareigų, tad tvarkyti eksponatus, organizuoti edukacijas muziejuje mokiniams daug laiko nelieka, o tai daryti būtina. O norisi su mokiniais dalyvauti ir įvairiuose kraštotyros renginiuose, parodose-konkursuose, kasmet organizuojame Kaziuko mugę, Vėlinių minėjimą“, – sakė M. Rašimienė, pastebėdama, kad Vilniaus jaunųjų turistų centro organizuotoje parodoje-konkurse Semeliškių gimnazijos mokinių užrašyti senųjų žmonių pasakojimai apie Žuvyčių ir Šakaldonių kaimus pelnė prizinę vietą, o kraštotyrinė medžiaga apie buvusios Daugirdiš­kių mokyklos direktorę literatę Vladislavą Kursevičienę ir jos kūrybą buvo pažymėta padėkos raštu. Šiems Semeliškių gimnazijos mokinių darbams vadovavo M. Rašimienė ir tikybos mokytoja Nijolė Ustilienė.
Beje, Semeliškių gimnazija yra pačiame miestelio centre, prie senosios trikampės aikštės, 19 amžiaus pabaigoje susiformavusio miestelio gatvių tinklo „šerdies“, gretimai Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės ir tarpukariu buvusio Semeliškių valsčiaus pastato (beje, sunykusio pastaraisiais metais). Bet apie seniausio savivaldybėje Semeliškių miestelio kultūros objektus ir vertybes bei įdomybes – kitame rašinyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69