Semeliškių šaulių Ališauskų gyvenimo vingiai

Semeliškių šaulių Ališauskų gyvenimo vingiai

Daiva Červokienė

Archyvinė medžiaga byloja, kad Lietuvos šaulių sąjungos Semeliškių šaulių būryje daugiausiai buvo Ališauskų: Alfonsas, Bronius, Jonas, Juozas, Kazys, Petras, Pranas, Romualdas, visi gyvenę Semeliškių miestelyje.

Tai akivaizdžiai rodo šios pavardės populiarumą miestelyje, atskleidžia ir atskirų šeimų istoriją. Alfonsas ir Pranas buvo broliai, vadinti Bankauskais, Jonas ir Juozas taip pat buvo broliai, buvusio Semeliškių viršaičio Kazimiero Ališausko sūnūs. Pats Kazimieras (Kazys) taip pat buvo šaulys.

Šįkart pasidomėkime Semeliškių viršaičio Kazio Ališausko šeimos istorija. Jo sūnaus Jono šeimos albume sovietiniais metais išsaugota jo nuotrauka su šaulio uniforma ant dviračio. Šios giminės gyvenimo vingiai man gerai žinomi, nes Kazys Ališauskas – mano prosenelis, Juozas – senelis. Be to, šviesaus atminimo mano mama Danutė Ona Ališauskaitė-Žilienė buvo pradėjusi rinkti giminės istoriją, ją užrašė Jono Ališausko vyriausia dukra Janina Danutė Ališauskaitė-Saulėnienė ir sūnus Juozas Alšauskas, giminės suėjime pernai artimiesiems dovanoję knygelę „Ališauskų giminės takais“.

Tipiškos šeimos peripetijos

05Semeliškietis Kazys Ališauskas (1877–1926) jokių mokslų nebaigė, bet buvo gerbiamas kaip doras, rūpestingas žmogus. Nors ir beraštis, buvo išrinktas Semeliškių seniūnu. „Pasirašydavo“ ant dokumentų trimis kryžiukais. Dukra Marija besimokydama išmokė tėvą pasirašyti. Tas džiaugėsi, kad dabar jo parašo niekas nepadirbs. Sulaukęs vos 49 metų persišaldė ir mirė nuo plaučių uždegimo.

Kazys buvo vedęs Eleonorą Pranckevičaitę (1880–1968) iš Mustenių kaimo. Ši mėgo rinkti vaistažoles, mokėjo užkalbėti, gydydavo žmones. Šeimoje vienas po kito gimė: Adomas ir Stanislovas (dvyniai), Jonas, Juozas, Pranas, Marijona, Ona ir pagrandukas Motiejus, kuris būdamas pusantrų mirė nuo skarlatinos. Pirmagimis Adomas mirė septynerių nuo kokliušo, o Stasys, būdamas 28-erių, išvyko su draugu į Argentiną uždarbiauti. Buvo parašęs į namus kelis laiškus, atsiuntė dvi nuotraukas, vienoje jis su draugu, o kitoje – jo dukterys. Tų laikų emigrantams įsigyventi Argentinoje buvo sunku. Darbas tik sezoninis. Daugelis būtų grįžę atgal, bet nebuvo už ką. Stasys irgi laiške rašė, kad kol kas neranda darbo ir gyvena po tiltu. Tolimesnis jo likimas nežinomas.

Jonas Ališauskas (1904–1986) baigė Semeliškių mokyklos keturis skyrius. Mirus tėvui, buvo išrinktas seniūnu, žmonės juo pasitikėjo ir gerbė. 29-erių palaidojo savo žmoną Oną, kuri mirė gimdydama antrą dukrą. Našlavo 15 metų. Su antrąja žmona Domicele Bliujūte, už jį 18 metų jaunesne, užaugino sūnus Juozą, Antaną, Joną, Algimantą ir dukrą Laimą.

Juozas Alšauskas gimė 1949 m., baigė Semeliškių vidurinę mokyklą, Kaliningrado aukštąją jūrų karo mokyklą. Tarnavo TSRS ginkluotosiose pajėgose. Nuo 1992 m. dirbo LR Krašto apsaugos ministerijoje, tapo LR ginkluotųjų pajėgų Gynybos štabo viršininko pavaduotoju, tarptautinės eskadros „Baltron“ vadu, LR karinių jūrų pajėgų vado pavaduotoju, jūrų kapitonu, KAM Gynybos štabo viršininko pavaduotoju, leidinio „Lietuvos karinis laivynas“ atsakinguoju redaktoriumi. Sulaukęs pensinio amžiaus domisi krašto istorija, naršo archyvuose. Su žmona Asta užaugino dvi dukteris.

Antanas tapo ekskavatorininku, Jonas – kelininku, Algimantas – statybininku, sesuo Laima – sekretore mašininke.

Tų metų politikavimas ir kasdienybė

J. D. Saulėnienė prisimena, kad tėvas turėjo dviratį (šis tada buvo retenybė), prie jo pritaisė sėdynę ir ją daug kur veždavosi kartu. Pasak dukros, tėvas domėjosi krašto ir pasaulio įvykiais, gražiai bendravo su miestelėnais, ruošė gegužines mokyklos sode. Žmonės į jas rinkdavosi noriai, daug dainuodavo, alkoholio nebūdavo. Tėvas mėgo politikuoti. Prieš karą daug vyrų rinkdavosi pas radijo aparatą turėjusį semeliškietį klausytis laidų iš užsienio. Ten dažnai būdavo ir ji.

Tėtis dirbo ir teismo sargu, rašė visokius raštus, prašymus, laiškus. Žmonės į teismą atvykdavo iš vakaro su arkliais, todėl parsivesdavo juos nakvynei, paklodavo kūlį šiaudų, o močiutė virdavo „kleckučių“ sriubos, visi pavakarieniaudavo. Jų pirkioje visad būdavo daug žmonių, dažnai rinkdavosi jaunimas. Močiutė duodavo jiems plėšyti plunksnų, o po to – vakaruškos, dainos, šokiai iki paryčių.

Jonas buvo devynių amatų meistras. Siuvo drabužius tik dukrai, buvo batsiuvys, taisė laikrodžius, vėlė visiems veltinius. Pirktinių žaislų dukra neturėjo, tėvelis padarydavo įdomesnių: medinį „paspirtuką“, balandėlį su lazdele ir ratukais, kuriems riedant tas plasnodavo sparneliais. Pasiuvo ir lėlę lininiais plaukai.

1939 m. Semeliškėse įkūrė vaikų darželį. Ant sienos kabėjo šv. Marijos paveikslas, prie kurio vaikai meldėsi atėję į darželį ir eidami į namus, dėkodavo Dievui už laimingai praleistą dieną.

Dirbo ir kooperatyvo pirmininku, susikūrus kolūkiams – sandėlininku, lauko darbininku, vėliau – fermoje.

„Tėvelį menu tvirtą, jautrų ir gerą, greta jo jaučiausi saugi. Baigusi progimnaziją žinojau, kad iš namų reikės išvažiuoti. Kaip geras psichologas tėtis tam mane nuteikė. Manau, 15 metų jis nevedė antrąkart iš gailesčio man. Kai mokiausi Trakų mokytojų seminarijoje, kartą atsiuntė laišką, prašydamas „atsiprašyti“ savaitei nuo paskaitų ir grįžti namo. Tada paprašė sutvarkyti namus, supažindino su būsima pamote”, – pasakojo dukra.

J. D. Ališauskaitė-Saulėnienė (g. 1932 ) 53 metus dirbo pedagoginį darbą, 45 metus vadovavo ikimokyklinėms įstaigoms. Su vyru Vytautu išaugino dukrą Snieguolę, kuri tapo gydytoja, sūnų Algirdą, statybininką.

Tęsinys kitame numeryje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų