Semeliškių šaulių Ališauskų gyvenimo vingiai (tęsinys)

Semeliškių šaulių Ališauskų gyvenimo vingiai (tęsinys)

Pabaiga.Pradžia Nr. 42

Daiva Červokienė

Šaulių gyvenimas ir buitis

Ališauskų sodyba išliko iki dabar, tik praėjusio šimtmečio pradžioje pastatų stogus dengė šiaudai. Namas ilgas, dviejų galų, galu į gatvę. Pirkioje, pasieniuose, kampu stovėjo platūs, ilgi, stori suolai, didžiulis stalas, virš jo kabėjo žibalinė lempa su „abažūru“. Stalą per šventes užtiesdavo balta drobine staltiese su kutais, išsiuvinėta tulpėmis. Kambaryje stovėjo pasoginė skrynia, spinta, dvi lovos su šiaudų čiužiniais, sienas puošė šventi paveikslai. Etažerėje (retas kaime baldas) stovėjo šv. Marijos paveikslas, puoštas gėlėmis. Prie jo melsdavosi per „mojavas“– gegužines pamaldas. Virš etažerės kabojo veidrodis, šalia – sieninis laikrodis. Lubos buvo su įleistais į vidų balkiais, už kurių tėvelis užkišdavo dokumentus. Durų niekada nerakindavo. Valgydavo virtuvėje, kurią nuo kambario skyrė lentų siena. Ten stovėjo didelė krosnis ir viryklė, joje dideliuose „sagonuose“ (ketiniai puodai) virdavo bulves kiaulių ėdalui. Dar iš vakaro močiutė pakraudavo krosnį malkų, kurios per naktį pradžiūdavo. 4 valandą ryto ji kūrė ugnį, ruošė valgį. Ant sienos kabojo „šaukštinė“, kiekvienas turėjo savo medinį šaukštą.

Žiemos vakarais visi imdavosi darbų. Tėvelis drožė šaukštus, močiutė verpė. Šeštadieniais tėvelis traukdavo iš savo raudonos spintelės (ji buvo rakinama) skustuvą bei „penzelį“ ir, stovėdamas prieš veidrodį, gramdė barzdą. Ateidavo kaimynų pasikirpti plaukų. Šurmulys kildavo, kai kieme pasirodydavo „karabelnikai“, smulkūs prekiautojai, daugiausia žydai. Akys raibdavo, kai jie atverdavo skrynutes su įvairiausiais kaspinais, karoliais, sagėmis, skarelėmis…

Šeima buvo tikinti. Sekmadieniais visi eidavo į bažnyčią, močiutė tądien nieko nedirbdavo ir neleisdavo kitiems. Prieš Velykas – septynių savaičių sausas pasninkas. Net vaikams neleisdavo valgyti nei sūrio, nei kiaušinių, mėsos, riebalų! Tėvelis mamai sakydavo, kad vaikui reikia valgyti. Nusivesdavo dukrą į kamarą ir duodavo draudžiamų valgių.

Pirmoji karo diena

Ryškiausias Janinos vaikystės įspūdis – pirmoji karo diena, 1941 m. birželio 22 d. rytas. Vos švintant, iš miego pažadino riedančių tankų bei bombų sprogimų gausmas. Pro miestelį link Trakų bėgo basi vienmarškiniai rusų kareiviai. Matėsi gaisrų pašvaistės. Tėvelis „kamaroj“, kitame pirkios gale, iškasė duobę, į „misinginius“ kubilus sudėjo mūsų turtą ir užkasė, sakydamas, kad jei namai sudegs, tai drabužiai saugiai gulės. Dukrai ant kaklo užkabino kryželį ir tarbelę, kurioje buvo pinigų, jos vardas ir gimimo metai. Ėjo pas brolį Praną, gyvenusį pamiškėje. Nešėsi duonos džiūvėsėlių, cukraus gabalėlių ir sesers iškeptas bandeles. Rugių lauke rado brydę, ten gulėjo miręs rusų kareivėlis.

Tėvelis suorganizavo vyrus, iškasė slėptuvę tokioj vietoj, iš kurios geriausiai matėsi miestelis. Ten moterys sunešė pagalves ir susodino vaikus. Po kelių savaičių, praūžus frontui, su tėveliu grįžo į miestelį namų pažiūrėti. Buvo tylu, mažai žmonių. Rusų jau nebebuvo, gatvėmis vaikščiojo vokiečių kareiviai, važinėjo motociklininkai, padangėje retsykiais pasirodydavo vokiečių lėktuvai. Labiausia nukentėjo žydai.

Karui tęsiantis padangėje vis dažniau pasirodydavo lėktuvai su raudonom žvaigždėm. Kartą buvo paskelbta, kad nuo Baušos miško naktį puls partizanai ir Semeliškes išlaisvins nuo rusų. Kilo sąmyšis, žmonės ėjo slėptis su šeimomis į mokyklos pastatą ir kitur. Jie liko savo namuose. Tėvelis malkinėje buvo iškasęs slėptuvę su gultais ir išėjimu į sodą, o iš ten bėgi, kur saugiau. Ten abu ir tūnojo. Močiutė liko namuose. Nebuvo jokio puolimo, šaudymo.

Kito brolio ir sesers likimai

Seneliu seima 2Juozas Ališauskas (1907–1996) baigęs Semeliškių pradinę mokyklą mokėsi Aukštadvaryje, bet staiga mirus tėvui grįžo dirbti ūkio darbų. Lietuvos kariuomenėje pastebėjo jo gražią rašyseną, todėl tarnavo pulko raštininku, vėliau dirbo Semeliškių valsčiaus sekretoriumi.

Vedė Stefaniją Pulauskaitę iš Mustenių kaimo, netrukus pasistatė savo namą kone prieš pat tėvų. Karo metais gyveno Žiežmariuose, dirbo valsčiaus sekretoriumi. Po karo 1947–1948 m. šeima grįžo į Semeliškes, jų namas buvo nacionalizuotas, jame įkurta ambulatorija. Dėjo daug pastangų, kol jį atgavo.

Močiutė, sugrįžusi su trimis vaikais, apsigyveno svirne. Tik išsikėlus medicinos felčerei, užėmė vieną kambarį, o išvykus gydytojui – antrąjį ir t.t. Močiutė pasakojo, kad sugrįžusi į Semeliškes dėl namo grąžinimo ėjo kalbėtis su miestelio saugumo vadu. Išgirdo klausimą, kas gali patvirtinti, kad tai jų namas. Impulsyviai atsakė: „Paklauskit gatvėje bet kurio praeivio, visi patvirtins“. Tas ištarė: „Tada gyvenkit jame“.

Sovietiniais metais senelis dirbo Semeliškių parduotuvėse, o išėjęs į pensiją – Daugirdiškių poilsio namuose, močiutė siuvo. Užaugino tris vaikus: dukrą Danutę Oną (1936–2013), sūnų Algimantą (1938– 2003) ir Vytautą (g. 1942 m.). Sūnūs tapo inžinieriais, dukra – pedagoge, apgynė mokslinį darbą tema: „Apsakymo mokymas vidurinėje mokykloje“, dirbo Pedagogų kvalifikacijos institute, Vilniaus dailės akademijoje, įkūrė Lietuvos Valdorfo pedagogikos centro leidyklos grupę ir jai vadovavo, išleido apie 40 pedagoginių leidinių.

Marijona Ališauskaitė (1912-2007) mokėsi Semeliškių mokykloje, lankė kulinarijos kursus, dirbo visus ūkio darbus, mėgo megzti, siuvinėti, tai darė ir kitiems. Ištekėjo už Prano Ališausko (Bankausko), taip pat šaulio. Kurį laiką abu gyveno Trakuose, kur vyras dirbo policininku, vėliau pasistatė namus Semeliškėse. Vaikų neturėjo.

Kaip išvengė tremties?

Kaip Ališauskai išvengė tremties? J. D. Saulėnienė teigė, kad jų šeima tikėjosi tokio likimo, močiutė džiovino duoną. Laimė, to nepatyrė, duonelę suvalgė pavilgę į vandenį ir užsibarstę cukrumi.

Juozas Ališauskas pasakojo, kad sužinojęs apie gresiančią tremtį tėvas nuvyko į Vilnių ir atsigulė į Raudonojo kryžiaus ligoninę. Jį stribai, lydimi vieno semeliškiečio, surado ir ten. Bet jis pritrynė temperatūrą iki 41C, sužinoję, kad ši tokia aukšta, stribai ištarė: „Kur mes jį vešime, pats numirs“. O kai deportacijų banga praėjo, buvo ramu. Beje, tas stribus į Vilnių atlydėjęs žmogus vėliau ateidavo pas Ališauskus pasikalbėti. Jam išėjus motina porąkart ištarė; „Turi kiaulės akis“, kartą brolis pradėjo dėl to priekaištauti, vos nesusimušė…

Mano senelis Juozas sakė, kad jei nebūtų perkeltas dirbti į Žiežmarius, vargu ar būtų išvengęs tremties. Tam padėjo ir aukštas pareigas turėjusios seserys Orlovos, kurių šeimai senelis perdavė į Rusiją pasitraukusio jų tėvo duotus pinigus.

Beje, net du Kazio Ališausko vaikaičiai: sūnaus Jono vyriausiasis sūnus Juozas ir dukros Onos Kazlauskienės (1917–2001) sūnus Leonas Kazlauskas (g. 1943 m.) pasirinko kariškio profesiją ir nemažai pasiekė. Kas tai lėmė? To pasiteiravau J. Ališausko. Šis sakė, kad tai įvyko atsitiktinai. Jis trejus metus tarnavo laivyne šauktiniu, grįžęs namo pajuto: pinigų mokytis nėra, šaltkalviu būti nenori, juto pavojų prasigerti. Realiausias kelias lavintis – kariniai mokslai. Juo ir pasuko.

Ką išsinešė iš tėvų namų? „Anksti išmokau ūkio darbų: būdamas dešimties metų iš laukų parvesdavau arklį, šeštokas jau ardavau, aštuntokas šienaudavau kolūkyje. Bet tai „neprisigadino“. Būti kolūkiečiu nenorėjau. O noras kažko siekti – vienas iš giminės bruožų“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų