Prieš keturiasdešimt metų į Semeliškes atvyko jaunutė – dvidešimties metų – tuomet dar mergautine Jurkovlianec pavarde, dabartinė Semeliškių bibliotekos vedėja Irena Venskutonienė. Ir pasiliko čia. Dabar jau neįsivaizduoja kito krašto, kito miestelio, kurį su tokia didžiule meile galėtų savuoju pavadinti. Apie vaikystę, jaunystę, knygas, kūrybą ir dar daug ką Ireną jos gražaus gyvenimo jubiliejaus dieną kalbina Silvija Bielskienė.
Papasakokite apie save ir vaikystę.
Gimiau Švenčionių rajone Karklinės kaime. Tėvai – kolūkiečiai. Nuo ryto iki vakaro dirbo kolūkio laukuose, fermose visus darbus. Aš likdavau su Baba. Nuostabi moteris, kuri padėjo man pažinti pasaulį. Mažamokslė, bet žinojo ir mokėjo labai daug. Per laidotuves eidavo šeimininkauti: kepė skanius pyragus, laidotuvių metu visiems reikėdavo prikepti. Atsimenu, kaip kartais vesdavosi mane, tai man būdavo šventė. Baba buvo užkalbėtoja. Pas ją ateidavo iš aplinkinių kaimų užkalbėti nuo gyvatės įkandimo, nuo vėjo, nuo nikstelėjimo, nuo pasiutligės ir t.t. Žinoma, aš netikėjau tuo ir visada sakydavau, kad čia grynas išmislas. Kada Baba jau paaugusiai man norėjo palikti savo užkalbėjimus, aš kategoriškai atsisakiau, o dabar gailiuosi. Su Baba pažinau ir darbo skonį. Mano tėviškėje miškai buvo ne vien grožis, bet ir pajamų šaltinis. Visas vasaras Baba vesdavosi mane į mišką uogauti, pradedant mėlynėmis ir baigiant spanguolėmis. Prisimenu, kai reikėdavo pririnkti 10 puodelių uogų, kad būtų pilna Babos kraitelė. Kas antrą dieną veždavome autobusu parduoti į Švenčionių turgų litrą už 20 kapeikų. Kaskart man nupirkdavo ledų. Man tai būdavo didžiausias skanėstas. Su Baba nudirbdavom visus ūkiškus darbus. Jinai mokėjo daug dainų. Prie stalo, atsimenu, visi prašydavo: „Marylka, padainuok“, o ji nesididžiuodavo ir dainuodavo. Taip ir bėgo mano vaikystė. Ir dar daug galiu prisiminti, bet tai jau atskiras pasakojimas.
Jūsų įdomi mergautinė pavardė, kokia jos istorija?
O mano mergautinė pavardė su priešistore. Kraštas buvo lenkų okupuotas, prosenelis, kad būtų lengvatų, užsirašė lenku. Ir iš Jurkuvėno tapo Jurkovlianec. Vėliau niekas į tai nekreipė dėmesio. Ir mano tėtis, ir aš tapau Jurkovlianec, su tokia pavarde ir atvažiavau į Semeliškes. O iki 8 klasės baigimo buvau Jurkuvėnaitė, kol prireikė metrikų.
O kur mokėtės ir kaip pasirinkote bibliotekininkės kelią?
Mokyklą lankiau Vidutinės kaime. Baigusi 8 klases, mokiausi Švenčionyse, baigiau Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą. 1971 metais įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą, o ją baigusi, 1973 metais pagal paskyrimą atvažiavau dirbti į Trakų rajoną. Buvęs kultūros skyriaus vedėjas Julius Pulauskas įkalbėjo vykti dirbti į Semeliškes, nes tuometinė bibliotekos vedėja Driaučiūnaitė norėjo išeiti kitur. Sutikau, nors pagal paskyrimą turėjau dirbti Vievyje.
Kokios Semeliškės Jums pasirodė, kai atvykote?
Važiavau į Semeliškes ir galvojau, į kokį pasaulio kraštą tas autobusėlis mane veža. Senas kelias iš Trakų į Semeliškes buvo remontuojamas ir labai vingiuotas. Miestelyje sutūpę seni namai priminė senovę, bet šiaip buvo daug žalumos, nes rugpjūtis buvo tik prasidėjęs. Apsigyvenau pas Gudelius, labai puikius žmones. Tai jie pirmus metus globojo mane ir kartais net pavaišindavo skaniu naminiu maistu. Biblioteka jau buvo naujame apylinkės pastate. Perėmiau apie 8000 knygų ir labai nykų inventorių, nors tuo metu tai buvo labai gerai. Lentynos stovėjo palei sienas ir didžiulis stalas-tribūna palei duris. Nuo ko pradėti man, jaunai specialistei, buvo visiškai neaišku. Teorinės žinios buvo, bet praktikos – ne. Bet semeliškiečiai – geri žmonės, priėmė mane į savo ratą. Labai bijojau pirmų savo skaitytojų. Galvojau, kaip jie mane priims, taip ir bus. Atsimenu, kaip atėjo Petras Sužiedelis (jau miręs), vienas iš pirmųjų, ir aš jam parinkau knygas. Atnešęs, dėkojo ir sakė, kad esu jauna, bet supratinga mergina. Labai susidraugavau su savo skaitytojais. Dar ir šiandien nuo mano pirmų darbo dienų skaito Danutė Vladimirova. Ilgamečiai skaitytojai: Juozas Virganavičius, Ona Bukinienė, Nijolė Drungilienė, Stasė Dambrauskienė, Onutė Dulkienė, Petras Kvietkauskas ir dar daug kitų. O kiek jų jau išėjo Anapilin. Tai ir Irena Černiauskienė, Pranas Jaskovikas, Domicelė Ališauskienė, Malvina Šibailienė, Ona Buivydavičienė ir dar daug kitų, neužtektų vietos popieriaus lape išvardinti. Aišku, į jų vietą atėjo kiti. Ir šiandien džiaugiuosi, sutikdama bibliotekoje Rasą Križanauskienę ir visą jos šeimą, Dianą Radvilaitę, Irmą Taraškevičienę ir jos dukrą, Stasį Žilinską, Laimą Aleškevičienę ir jos šeimynykščius, Snieguolę Klimovičienę su vaikais, Dzikevičių šeimą. Norėčiau išvardinti visus, bet pritrūks laiko. Tik noriu visiems lankytojams padėkoti, kad galiu dirbti dėl visų Jūsų ir atiduoti savo žinias Jums.
Dabar Semeliškes jau savomis vadinate?
Semeliškes pamilau ir dabar neįsivaizduoju, kur kitur galėčiau gyventi. Čia susipažinau su savo vyru, ištekėjau. Čia gimė mano visi trys vaikai. Čia mano vaikų tėviškė. Čia mano namai, kuriuos su vyru statėme ir įsikūrėme 1983 metais. Ir jiems šiais metais sukanka 30 metų. Per tuos metus puoselėjome vidų ir gražinome aplinką, kad būtų smagu sugrįžti namo vaikams, anūkams. Labai myliu gėles, jas nuo ankstyvo pavasario sėju, vėliau sodinu. Vasaromis visa šeimyna mėgstame pasibūti lauke, pasėdėti prie lauko židinio.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima knyga?
Labai mėgstu skaityti. Man knyga – ir draugė, ir patarėja, ir ramintoja. Aš jau dabar nesuskaičiuočiau, kiek perskaičiau jų. Metai bėga, o knygų vis daugėja. Dabar pasirinkimas labai didelis, bet matau ir tai, kad visų neįmanoma perskaityti. Todėl renkuosi labai atidžiai, kas man tinka ir patinka. Labai mėgstu skaityti grožinę literatūrą apie gyvenimą, žmonių psichologiją, tarpusavio santykius. Knygų įvardinčiau daug, kurias skaičiau ir jaučiau malonumą, bet kiekvienam – savo. Dirbdama bibliotekoje, supratau, kad kiekvienas žmogus yra atskiras individas. Kas patinka vienam, nebūtinai turi patikti visiems. Labai dažnai stengiuosi savo perskaitytą knygą pateikti tiems, kuriuos per daugelį metų esu perpratusi ir žinau, kad atitiks skaitytojo skonį.
Jūs pati kuriate eiles?
Bandžiau kurti eiles. Esu parašiusi nemažai, bet šiuo metu neturiu įkvėpimo. Aišku, parašau ir dabar, bet daugiausia progines eiles savo brangiems žmonėms ar širdį palietusiems įvykiams. Galų gale jau tiek visko prirašyta ir sukurta, kad tai, ką rašau, įdomu tik siauram draugų ir pažįstamų ratui.
Savo skaitytojams ko palinkėtumėte?
Myliu Semeliškes. Per 40 metų jos tapo savomis. Net nežinau, kur aš sutikčiau tiek nuostabių žmonių, kur pačios gražiausios gatvės, kur tiek daug kampelių, primenančių pačius ryškiausius gyvenimo įvykius. Čia patys gražiausi rytai ir tylios palaimos pilni vakarai.
Vaiskiam pavasario ūke
Paskendusi Strėva.
Žalia pievelė, žydinti ieva
Ir takas paupy.
Einu… Širdy ramu, ramu,
Garsai jau rytą kelia
Ir saulė kyla virš namų, Paukšteliai groja savo trelę.
Gražus kampelis Lietuvos
Vilioja mano širdį.
Paklauskit: kur čia taip gaivu?
Aš atsakysiu: Semeliškėse!
Linkiu visiems semeliškiečiams mylėti savo kraštą taip, kaip pamilau jį aš.
Dėkoju už pokalbį.
Sveikiname Jus darbo veiklos ir asmeninio gražaus 60-ojo jubiliejaus proga.
Linkime dar daug gražių gyvenimo akimirkų, šilumos, meilės, kūrybos, tegul ir toliau Jus džiugina vaiskūs vakarai Strėvos pakrantėje, šeimos apsuptyje, skambaus anūkų juoko pripildyti!