Vasara – atostogų metas. Kelionių maršrutai driekiasi ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių miestais ir miesteliais. Kiekviena kelionė praplečia akiratį, supažindina su naujais žmonėmis, pratęsia gražią draugystę su senais bičiuliais.
Ilgametė draugystė tęsiasi tarp Semeliškių ir Lenkijos Čosnovo seniūnijų. Aplankyti čosnoviečius, reprezentuoti savo seniūniją, pristatyti koncertinę programą išsiruošė Semeliškių ansamblis ,,Svaja” su vadove Gražina Barzdaitiene bei Semeliškių seniūnijos seniūnu Vytu Barzdaičiu. Ankstų liepos 14-osios rytą autobusas pajudėjo kaimyninės Lenkijos link. Visi gėrėjosi nuostabia Lietuvos gamta, vėliau – klestinčiu Lenkijos žemės ūkiu: išpuoselėtais braškynais, agurkų, sodų, javų laukais, Daina keitė dainą, keitėsi miestų ir miestelių pavadinimai, kraštovaizdžiai, kol po 7 valandų kelionės semeliškiečiai pasiekė Plocko miestą.
Plockas – vienas seniausių Lenkijos miestų. Jis yra Mazovijos vaivadijoje, turi pavieto statusą. Karalių Vladislovo I ir Boleslovo III valdymo laikotarpiais Plockas buvo Lenkijos sostinė.
Atvykus į Plocką, pasitiko nuoširdūs ir draugiški bičiuliai: Silvija, Marekas, Zofija. Jie mus lydėjo Plocko miesto gatvėmis, supažindino su gotikiniu senamiesčiu, didingu upės Vyslos grožiu, Plocko katedros didybe. Plocko katedra – viena iš penkių seniausių Lenkijos katedrų, imponuojanti savo didybe, grožiu, estetika. 1075 m. buvo įkurta Plocko diecezija ir pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Kai ji sudegė, 1126 m. ar 1127 m. buvo pradėta naujos, akmeninės katedros statyba. Ji konsekruota 1144 m. Tai romaninio stiliaus statinys su marmuro ir alebastro altoriais. Yra gražių antkapinių paminklų, pastatytų čia dirbusių vyskupų, vaivadų ir net karalių garbei. Šioje katedroje ilsisi Lenkijos valdovų Vladislovo I ir Boleslovo III bei Mazovijos kunigaikščių palaikai.
1910 m. liepos 1-ąją popiežius Pijus X šiai katedrai suteikė Mažesniosios Bazilikos titulą. 1991 m. šią katedrą aplankė popiežius Jonas Paulius II.
Greitai prabėgo laikas Plocko mieste, neišgąsdino net smarkus lietus. Neišdildomą įspūdį paliko Plocko diecezijos muziejus, unikali sakralinio meno ekspozicija, dailininkės V. Kviatkovskos tapybos darbų paroda, skirta Švč. Mergelės Marijos garbei.
Po viešnagės tūkstantmečiame Plocko mieste, vykome į Čosnovą, esantį maždaug už 78 km. Su daina kelionė neprailgo.
Mums atvykus į Čosnovą, laukė trumpa valandėlė atokvėpiui ir įsikūrimui viešbutyje ,,Pas Vitašką“. Šeštadienio vakarą pratęsė vakaronė su Čosnovo bendruomene, senjorų klubu, Čosnovo ansambliu. Visus susirinkusius pasveikino Čosnovo seniūnas Antonijus Krenzlevičius, jo pavaduotojas Piotras Rutkovskis, Semeliškių seniūnas V. Barzdaitis. Čosnovo ansamblis užbūrė gražiomis, melodingomis dainomis, Semeliškių kolektyvo „Svaja“ dainas lenkų kalba pristatė ansamblietė Janė Rusakovienė. Skambėjo dainos lietuvių ir lenkų kalbomis, o vakarą vainikavo abiejų kolektyvų pasirodymas. Kai semeliškiečiai uždainavo lenkų kalba, nuvilnijo dviejų tautų ansamblio atliekama vieninga ir skambi daina.
Po vakaronės atvykome į viešbutį, nes laukė nauja, įdomi, įspūdžių kupina diena.
Ankstyvą rytmetį jau sėdome į autobusą, nes čosnoviečiai sako, kad išsimiegoti reikia namuose, o atvykus į svečią šalį reikia kuo daugiau pamatyti ir patirti.
Skubėjome į Palmirų memorialą, įkurtą 1948 m. Jame ilsisi 2115 masinių egzekucijų aukų, vokiečių sušaudytų Kempinoso girioje 1939 – 1943 m. Memoriale palaidoti: Janas Pohaskis – Varšuvos viceprezidentas (nuo 1934 m.), sušaudytas 1940 m. birželio 20 d., Henrikas Brunas, pramonininkas ir prekybininkas, Lenkijos Seimo narys, Prekybininkų draugijos pirmininkas, sušaudytas 1940 m. birželio 20 – 21 d., Vitoldas Hulevičius – poetas, vertėjas, publicistas, muzikologas, žymus Lenkijos literatų sąjungos veikėjas, sušaudytas 1941 m. birželio 12 d., Helena Jaroševič – politinė ir visuomenės veikėja, Seimo narė (1930 – 1935), senatorė ( 1935 – 1938). Sušaudyta 1940 m. birželio 20 – 21 d., Janušas Kusocinskis – žymus sportininkas, olimpinis čempionas, sušaudytas 1940 m. birželio 20 – 21d., Mečislovas Nedzialkovskis – žinomas socialistinis veikėjas, publicistas, Seimo narys, sušaudytas 1940 – ųjų metų birželį, palaimintasis kunigas Zigmuntas Saina – Varšuvos parapijų kunigas, dekanas ir klebonas, popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikuotas 1999 m. Varšuvoje. Palmirų memoriale amžinam poilsiui atgulė ne tik lenkų tautos iškilios asmenybės, bet ir jauni studentai, įvairių profesijų žmonės. Čia ilsisi ir žydų tautybės žmonės. Apie tai liudija paminklai su šešiakampe Dovydo žvaigžde. Apžiūrėję memorialą, aplankėme šalia esantį muziejų. Jame ypač sukrėtė filmuoti atkurtos egzekucijos vaizdai.
Mąstydami apie niūrius istorinius įvykius, važiavome toliau. Trumpam sustojome Kauflendo prekybos centre. Po to aplankėme vieną iš seniūnijos gimnazijų.
Jos teritorija, kaip ir daugelio kitų švietimo įstaigų, yra aptverta, kad nepatektų pašaliniai asmenys. Mus pasitiko maloni gimnazijos sekretorė. Ji parodė kabinetus, papasakojo apie mokyklą, atsakė į klausimus. Mus domino, kiek mokinių šiemet baigė mokyklą. Jų buvo 16, nes nustatyto skaičiaus nėra. Kiek mokinių susirenka į klasę, tiek ir mokosi. Vienais metais baigia daugiau, kitais – mažiau. Puoselėjamos tradicijos, nes mokiniai mokosi savo gimtojoje mokykloje, įsilieja į bendruomenės gyvenimą. Juokavome, kad kai Lietuvoje vykdoma švietimo politika uždarys visas mokyklas, vyksime į Lenkiją, nes daugelis ansambliečių yra mokytojai.
Pasidžiaugę kolegų mokytojų darbo sąlygomis, skubėjome į viešbutį, nes reikėjo pasiruošti Šv. Mišioms. Gretimoje Kazunės parapijoje vyko Škaplierinės atlaidai. Mus pasitiko jau pažįstami besišypsantys Čosnovo ansamblio nariai, seniūnijos vadovas.
Šv. Mišių rimtis ir susikaupimas, giesmės, procesija tarsi trumpam sugrąžino į Lietuvą ir priminė, kad Dievo žodis suprantamas visomis kalbomis. Po Šv. Mišių vyko Čosnovo ansamblio ir Semeliškių ,,Svajos“ koncertas bendruomenei.
Atsisveikinome ir skubėjome į Varšuvą. Pakerėjo vakarinės Varšuvos grožis. Smagu buvo prisėsti ant Šopeno suolelio, gėrėtis Sirenos skulptūra ir vandens purslais, pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis ir pajusti miesto dvasią.
Dėkojame Elektrėnų savivaldybės administracijai, seniūnui Vytui Barzdaičiui, šauniam vairuotojui Regimantui Kavaliauskui bei A. Bielskio įmonei. Dėkojame, kad padėjo išsipildyti svajonei ir priimti bičiulių iš Čosnovo kvietimą, kad ansamblio ,,Svaja“ dainos skambėjo Lenkijoje.
Atvykus į Plocką, pasitiko nuoširdūs ir draugiški bičiuliai: Silvija, Marekas, Zofija. Jie mus lydėjo Plocko miesto gatvėmis, supažindino su gotikiniu senamiesčiu, didingu upės Vyslos grožiu, Plocko katedros didybe. Plocko katedra – viena iš penkių seniausių Lenkijos katedrų, imponuojanti savo didybe, grožiu, estetika. 1075 m. buvo įkurta Plocko diecezija ir pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Kai ji sudegė, 1126 m. ar 1127 m. buvo pradėta naujos, akmeninės katedros statyba. Ji konsekruota 1144 m. Tai romaninio stiliaus statinys su marmuro ir alebastro altoriais. Yra gražių antkapinių paminklų, pastatytų čia dirbusių vyskupų, vaivadų ir net karalių garbei. Šioje katedroje ilsisi Lenkijos valdovų Vladislovo I ir Boleslovo III bei Mazovijos kunigaikščių palaikai.
1910 m. liepos 1-ąją popiežius Pijus X šiai katedrai suteikė Mažesniosios Bazilikos titulą. 1991 m. šią katedrą aplankė popiežius Jonas Paulius II.
Greitai prabėgo laikas Plocko mieste, neišgąsdino net smarkus lietus. Neišdildomą įspūdį paliko Plocko diecezijos muziejus, unikali sakralinio meno ekspozicija, dailininkės V. Kviatkovskos tapybos darbų paroda, skirta Švč. Mergelės Marijos garbei.
Po viešnagės tūkstantmečiame Plocko mieste, vykome į Čosnovą, esantį maždaug už 78 km. Su daina kelionė neprailgo.
Mums atvykus į Čosnovą, laukė trumpa valandėlė atokvėpiui ir įsikūrimui viešbutyje ,,Pas Vitašką“. Šeštadienio vakarą pratęsė vakaronė su Čosnovo bendruomene, senjorų klubu, Čosnovo ansambliu. Visus susirinkusius pasveikino Čosnovo seniūnas Antonijus Krenzlevičius, jo pavaduotojas Piotras Rutkovskis, Semeliškių seniūnas V. Barzdaitis. Čosnovo ansamblis užbūrė gražiomis, melodingomis dainomis, Semeliškių kolektyvo „Svaja“ dainas lenkų kalba pristatė ansamblietė Janė Rusakovienė. Skambėjo dainos lietuvių ir lenkų kalbomis, o vakarą vainikavo abiejų kolektyvų pasirodymas. Kai semeliškiečiai uždainavo lenkų kalba, nuvilnijo dviejų tautų ansamblio atliekama vieninga ir skambi daina.
Po vakaronės atvykome į viešbutį, nes laukė nauja, įdomi, įspūdžių kupina diena.
Ankstyvą rytmetį jau sėdome į autobusą, nes čosnoviečiai sako, kad išsimiegoti reikia namuose, o atvykus į svečią šalį reikia kuo daugiau pamatyti ir patirti.
Skubėjome į Palmirų memorialą, įkurtą 1948 m. Jame ilsisi 2115 masinių egzekucijų aukų, vokiečių sušaudytų Kempinoso girioje 1939 – 1943 m. Memoriale palaidoti: Janas Pohaskis – Varšuvos viceprezidentas (nuo 1934 m.), sušaudytas 1940 m. birželio 20 d., Henrikas Brunas, pramonininkas ir prekybininkas, Lenkijos Seimo narys, Prekybininkų draugijos pirmininkas, sušaudytas 1940 m. birželio 20 – 21 d., Vitoldas Hulevičius – poetas, vertėjas, publicistas, muzikologas, žymus Lenkijos literatų sąjungos veikėjas, sušaudytas 1941 m. birželio 12 d., Helena Jaroševič – politinė ir visuomenės veikėja, Seimo narė (1930 – 1935), senatorė ( 1935 – 1938). Sušaudyta 1940 m. birželio 20 – 21 d., Janušas Kusocinskis – žymus sportininkas, olimpinis čempionas, sušaudytas 1940 m. birželio 20 – 21d., Mečislovas Nedzialkovskis – žinomas socialistinis veikėjas, publicistas, Seimo narys, sušaudytas 1940 – ųjų metų birželį, palaimintasis kunigas Zigmuntas Saina – Varšuvos parapijų kunigas, dekanas ir klebonas, popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikuotas 1999 m. Varšuvoje. Palmirų memoriale amžinam poilsiui atgulė ne tik lenkų tautos iškilios asmenybės, bet ir jauni studentai, įvairių profesijų žmonės. Čia ilsisi ir žydų tautybės žmonės. Apie tai liudija paminklai su šešiakampe Dovydo žvaigžde. Apžiūrėję memorialą, aplankėme šalia esantį muziejų. Jame ypač sukrėtė filmuoti atkurtos egzekucijos vaizdai.
Mąstydami apie niūrius istorinius įvykius, važiavome toliau. Trumpam sustojome Kauflendo prekybos centre. Po to aplankėme vieną iš seniūnijos gimnazijų.
Jos teritorija, kaip ir daugelio kitų švietimo įstaigų, yra aptverta, kad nepatektų pašaliniai asmenys. Mus pasitiko maloni gimnazijos sekretorė. Ji parodė kabinetus, papasakojo apie mokyklą, atsakė į klausimus. Mus domino, kiek mokinių šiemet baigė mokyklą. Jų buvo 16, nes nustatyto skaičiaus nėra. Kiek mokinių susirenka į klasę, tiek ir mokosi. Vienais metais baigia daugiau, kitais – mažiau. Puoselėjamos tradicijos, nes mokiniai mokosi savo gimtojoje mokykloje, įsilieja į bendruomenės gyvenimą. Juokavome, kad kai Lietuvoje vykdoma švietimo politika uždarys visas mokyklas, vyksime į Lenkiją, nes daugelis ansambliečių yra mokytojai.
Pasidžiaugę kolegų mokytojų darbo sąlygomis, skubėjome į viešbutį, nes reikėjo pasiruošti Šv. Mišioms. Gretimoje Kazunės parapijoje vyko Škaplierinės atlaidai. Mus pasitiko jau pažįstami besišypsantys Čosnovo ansamblio nariai, seniūnijos vadovas.
Šv. Mišių rimtis ir susikaupimas, giesmės, procesija tarsi trumpam sugrąžino į Lietuvą ir priminė, kad Dievo žodis suprantamas visomis kalbomis. Po Šv. Mišių vyko Čosnovo ansamblio ir Semeliškių ,,Svajos“ koncertas bendruomenei.
Atsisveikinome ir skubėjome į Varšuvą. Pakerėjo vakarinės Varšuvos grožis. Smagu buvo prisėsti ant Šopeno suolelio, gėrėtis Sirenos skulptūra ir vandens purslais, pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis ir pajusti miesto dvasią.
Dėkojame Elektrėnų savivaldybės administracijai, seniūnui Vytui Barzdaičiui, šauniam vairuotojui Regimantui Kavaliauskui bei A. Bielskio įmonei. Dėkojame, kad padėjo išsipildyti svajonei ir priimti bičiulių iš Čosnovo kvietimą, kad ansamblio ,,Svaja“ dainos skambėjo Lenkijoje.
Nijolė Ustilienė