Šaulių sąjunga – ne tik sukarinta organizacija, bet ir kūrybingų, motyvuotų asmenų bendruomenė

Gabrielė Orševskytė,
VU komunikacijos fakulteto
studentė, praktikantė

Šaulių sąjunga yra valstybės remiama sukarinta visuomeninė organizacija, vienijanti valstybės gyvenimui ir gynybai neabejingus žmones. Tačiau Šaulių sąjunga taip pat siekia ugdyti pasitikinčius savimi, kūrybingus, motyvuotus ir drausmingus Lietuvos Respublikos piliečius, pasirengusius ginti Tėvynę. Pokalbyje su jaunųjų šaulių vadu Mantu Lapinsku ir jaunaisiais šauliais Sandra Račkauskaite, Smilte Vaičekauskaite ir Jorūnu Kananavičiumi plačiau įsigilinsime į jų veiklas.

This slideshow requires JavaScript.

Užsiėmimai ir veiklos
Jaunuoju šauliu galima tapti nuo 11 metų. Užsiėmimai yra labiau praktiniai, jaunimas mokosi to, ko reikėtų išgyvenimui. „Einame į mišką, mokomės taktikos, mokomės, kaip susikurti laužą, pasistatyti palapinę, kaip išgyventi miške. Šioje vietoje pasireiškia kūrybingumas – ne visada šalia turi degtukų, ne visada visa įranga po ranka, tokiais atvejais tenka suktis kūrybiškai. Būna užduotys, kai mes mokomės išgyventi be degtukų, galbūt turime skeltuvą ir su juo galime susikurti ugnį, jeigu neturime kažkokio paklotuko – mąstome, ką galime panaudoti vietoj jo, kad naktį miške nesušlaptume. Dažnai reikalinga improvizacija“, – pasakoja apie veiklas Elektrėnų šaulių kuopos jaunųjų šaulių būrio vadas Mantas Lapinskas.
Pasak M. Lapinsko, yra keturi jaunųjų šaulių ugdymo lygiai, kitaip sakant, keturios pakopos: „Pradžio­je vaikai sužino, ką reikia daryti, gilinasi, sužino kaip, galų gale išmoksta paaiškinti ir kitam, kodėl to reikia. Pirmą pakopą įgauna pas mus kuopoje, lanko būrelius, išmoksta bazinių dalykų: užkurti laužą, pasistatyti palapinę, daugiau sužino teoriškai, tuomet pasibando praktiškai ir galų gale išlaiko testą bei įgauna pirmąją pakopą. O kitos pakopos įgaunamos vasaros stovyklose, ten jau intensyvesni užsiėmimai“.
„Vykstančiose vasaros stovyklose viską, ko mokeisi pirmoje pakopoje, panaudoji praktiškai. Čia jau prasideda orientaciniai bei taktiniai žygiai, šaudymas. Diena stovykloje prasideda nuo prabudimo 6 valandą ryto, pasimankštinę sugrįžtame susitvarkyti, pasikloti lovų, susidėti daiktų. Po to būna pusryčiai, pavalgius visada padarome pertraukėlę suvirškinimui. Toliau vyksta teorijos pasikartojimas: žemėlapiai, azimutas, orientavimosi dalykai. Papietaujame ir jau popiet vyksta įvairiausi užsiėmimai, pavyzdžiui, šaudymo užduotys. Vyrauja taisyklė, jog visi privalo užduotis atsiskaityti, jeigu nutinka taip, kad nespėjai, visada yra galimybė atsiskaityti po vakarienės, vietoj laisvo laiko. Turime įdomius naktinius žygius, prieš juos susiruošiame, susidedame visus reikalingus daiktus. Jeigu tai yra taktinis žygis, imituojame atakas ir rengiame pasalas“, – papildė šaulė Sandra Račkauskaitė.
Plačiau apie pratybas pasakoja jaunoji šaulė Smiltė Vaičekauskaitė: „Kūrybiškumo pratybose tikrai rei­­­­kia. Mes esame daug treniruo­ti orientuotis ir pažinoti vietas miške. Pratybos dažniausiai ir vyksta miškuose, kur mūsų topografinės ži­nios yra testuojamos. Taip pat mo­komės, kaip statyti palapines iš to, ką turi, kaip išgyventi miške. Vadai tikrai įdeda į tai daug darbo. Labai įdomu būna stovyklose, kai einame į žygį ir turime rasti tam tikras vietas miške, kuriame esame pirmą kartą. Tai iš tiesų dažnai reikia kūrybiškumo ne tik tam tikros vietos radimui, bet kaip susikalbėti su savais. Labai didelę reikšmę turi komandinis darbas, nes kitokiu atveju netoli nueisi“.
„Taktinės užduotys – rengia­me vieni kitiems pasalas, orien­tacinės – susijusios su koordinačių, žemėlapių išmanymu, palapinių pasistatymu. Visada turime galimybę teikti savo idėjas, pasitariame su vadu ir jeigu pasirodo, kad mūsų pasiūlymas yra geresnis, tai tikrai darome, kaip atrodo geriau“, – aiškina jaunasis šaulys Jorūnas Kananavičius.

Komandinis darbas, nesutarimai ir sprendimo būdai
Pasak jaunųjų šaulių, dažnas atvejis, kai užduotys yra ko­mandinės. Kaip ir tarp visų žmo­nių, kartais komandose kyla ne­­sutarimų, tačiau visada galima prieiti prie bendros nuomonės. „Kiekvienas mūsų kuopoje yra išklausomas, visada bandome „sueiti į vieną bendrą tašką“, jeigu turime skirtingų nuomonių – bandome rasti sprendimą. Kartais paimame vieną idėją, ją sujungiame su kita ir tokiu būdu gauname geriausią rezultatą“, – pasakoja Smiltė.
„Aš asmeniškai niekuomet nedarau taip, jog mano žodis paskutinis, kaip pasakiau, taip ir bus. Iš­klausai visų nuomonių ir tada bandai surasti kompromisą. Aišku, būdavo, kad kuris nors vis tiek užsispiria ir nesutinka. Tokiu atveju bandau paklausti, kodėl asmuo taip arba kitaip nenori, kas jam nepatinka ir galų gale pavyksta atrasti bendrą kalbą bei susitarti. Mano nuomone, komandinis darbas yra daug geresnis nei individualus. Esant komandoms, vaikai dažnu atveju nori pasirodyti geresni, yra sveika konkurencija ir tuo­met visi kuo kūrybingiau stengiasi atlikti paskirtas užduotis“, – dalinasi ­Sandra.

Autoritetai ir įkvėpimo šaltiniai
Kiekvienas asmuo turi savo įkvėpimo šaltinius bei autoritetus, įdomu, kokie tie šaltiniai ir autoritetai yra sukarintų organizacijų atstovams. „Vienareikšmiškai šeima, – tvirtina Jorūnas, – mano šeima labai patriotiška. Mano tėtis kartu su dėde yra kariai-savanoriai, daug kas šeimoje tarnavo ir tas mane įkvepia, todėl jie yra man autoritetai.“
Pasak jaunųjų šaulių vado Manto, išskirti kažkokių autoritetų jis negalėtų, tačiau jis klauso ir seka tuos žmones, kurie yra savo sričių specialistai, kurie turi žinių, žino, ką daro.
„Man visą gyvenimą autoritetais buvo tie, kurie gynė Lietuvą sausio 13-ąją. Čia ne tik dėl to, jog esu šaulė. Nemanau, kad dabar tiek žmonių ryžtųsi. Jie viską aukojo, kad apgintų savo šalį, lig šiol jais žaviuosi. Taip pat norėčiau išskirti žmones, kurie siekia savo tikslų neperžengdami ribų, kurie sugeba rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais“, – atsakė Sandra.
„Na, o man autoritetai yra partizanai. Mano prosenelė buvo partizanė. Jie kovojo dėl savo šalies, dėl Lietuvos, tai kodėl aš neturėčiau“, – dalinasi Smiltė.

Renginiai ir tradicijos
Jaunieji šauliai aktyviai dalyvauja ir organizuoja įvairius visuo­meninius renginius, akcijas, varžybas, dažnai padeda kitiems ir sa­vanoriauja. Jeigu vyksta renginiai Elektrėnuose, šauliai visada dalyvauja, palapinė visada stovi. „Renginiuose dalyvaujame, viešiname pačią Šaulių sąjungą ir savo veiklą, giedame himną, pagerbiame vėliavą. Kai karantino metu buvo įsigalioję apribojimai, šauliai prisidėjo ir tada: budėjo, teikė pagalbą informuojant žmones, kuo tik įmanoma padėti savivaldybei – padedame. Vasa­rą arba rudenį vyksta jaunųjų šaulių žaidynės, labiau sportinis renginys, kur iš pradžių rinktinės lygiu dalyvauja visos kuopos, būriai. Vyksta estafetės, šaudymas, įvairios sportinės rungtys. Tuomet iš visų 10 rinktinių atrenkami nugalėtojai ir Lietuvos lygiu vyksta žaidynės, kur susirenka geriausi. Organizuojami tradiciniai pažintiniai žygiai, kur praeiname partizanų kapus, partizanų keliais, kad prisimintumėme didvyrius“, – pasakoja Mantas.
„Esame kviečiami į visokias šventes, ten dažnai turime savo palapinę. Savanoriaujame, padedame senjorams, pavyzdžiui, malkas sukrauti, maistą išnešiojame. Labai daug darome, tad labai sudėtinga viską paminėti. Jeigu mūsų paprašo – mes padarome. Mes sugalvojome taškų sistemą. Kiekvieną kartą atvykdami į kuopą gauname po tašką už lankymą, o tuos taškus susirinkę galime panaudoti važiuo­dami su vadais kur nors papramogauti, pavyzdžiui, į kino teatrą, kur galėtumėme visi tiesiog kartu pabūti. Kartais susirenkame pusvalandžiu anksčiau ir paplepame apie gyvenimą, kaip sekėsi mokykloje bei ką gero nuveikėme“, – atvirauja Smiltė.

Ar verta?
Pasak Manto, jaunųjų šaulių veiklos yra aktyvios bei įdomios, ypač, jeigu yra domimasi kariuo­mene bei ginklais, nes tampant šauliu, atsiveria didesnės galimybės. Galima dalyvauti ka­riuomenės renginiuose, apžiūrėti techniką, ginklus. „Nieko neverčiame stoti į mūsų gretas, iš pradžių galima ateiti į susirinkimus, palankyti kelis mėnesius, pasižiūrėti, ką mes čia darome, kuo užsiimame, ar kiekvienam asmeniškai tinka ar ne. O jeigu jau tinka ir patinka, tuomet galima pasižadėti ir oficialiai tapti jaunuoju šauliu.“
Anot Sandros, būti bend­ruo­menės dalimi tikrai verta: „Čia per tiek laiko sutinki daug žmonių, patirties įgauni, gyvenimo pamokų. Kartais gali būti tikrai sunku, tačiau viskas yra įveikiama ir išgyvenama.“
Smiltė sako, jog kiekvienas, turintis noro padėti ir prisidėti prie šalies gerovės, yra laukiamas. „Ko laukiame iš tikro šaulio yra drąsa, supratingumas, noras padėti kitam ir patriotiškumas“.

Procesas ar rezultatas?
Į klausimą, kas svarbiau, procesas ar rezultatas, atsakymų atsirado skirtingų. Sandros nuomone, svarbesnis yra procesas: „Visa tai, kiek praeini, kiek išmoksti, išgyveni ir kiek naujų žmonių atrandi eidamas rezultato link“.
„Procesas. Svarbus yra ėjimas link kažko, nes juk per tą laikotarpį tu tobulėji, sužinai daug naujo, augi kaip žmogus“, – dalinasi mintimis Mantas.
„Man svarbiau pasiektas rezultatas, nes rezultatas yra tai, ką jau turi įgijęs. Kai pasieki rezultatą, kitaip tariant, tą savo tikslą, gali pradėti siekti kitų, gal net didesnių tikslų“, – atsakė Jorūnas.

Kokiais būdais aplinkiniai žmo­nės gali sužinoti apie jau­nuo­sius šaulius?
„Mes ir pasakojame, ir viešiname mūsų sąjungą, pavyzdžiui, miesto šventėse dažnai pasirodome, mokyklose skelbiamės, visuomet padaliname lankstinukų. Tikrai nemažai atėjusiųjų sužino apie mus per renginius“, – pasakoja Jorūnas.
Pasak Smiltės, neįmanoma kaž­ko priversti dalyvauti ten, kur asmuo nenori, turi būti bent minimalus susidomėjimas: „Taip, mes kalbame mokyklose, raginame prisijungti, dažnai pasišnekame su savo draugais ir tokiu būdu, iš lūpų į lūpas informacija pereina ir yra sužinoma, jog egzistuoja tokie šauliai“.
„Vieni sužino iš artimųjų rato, draugų. Organizuojame prisistatymo visuomenei renginius, praeitais metais tai buvo Elektrėnų šaudykloje. Mes esame kviečiami į renginius, kuriuose įrengiame savo stotelę, ten savo ekipuotę parodome, bandome rodytis visuomenėje, kad mus matytų ir žinotų, jog esame“, – teigia Mantas.