Romantiškieji filomatai dabar ir prieš 207 metus: Tėvynė, Mokslas, Dora!

Parodoje Elektrėnų krašto muziejuje. Iš kairės: L. Janulevičius, G. Saulienė, E. Budrys ir T. Petrauskas

Julija Kirkilienė

Elektrėnų literatūros ir meno muziejus pervadintas į Elektrėnų krašto muziejų. Muziejaus pag­rindinė buveinė yra Abromiškių svirne, kur bene kiekvieną savaitę organizuojami šviečiamieji renginiai, į kuriuos, kol kas, lankytojai gausiai rinktis neįprato. O vertėtų. Štai kovo 28 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka, vedėjo Tomo Petrausko prašymu, į muziejų atvežė kilnojamąją parodą „Tėvynė, Mokslas, Dora! Romantiškieji filomatai“, ją įdomiai pristatė ir išsivežė… Kas nesuspėjo pamatyti, teks laukti kito karto. O laukdami paskaitykite nors trumpą informaciją apie tai, kaip Lietuvoje nuo XIX amžiaus per mokslą vystosi moralinis tobulėjimas.

Priminimas apie laisvę
Parodos tekstų autorius Eduardas Budrys, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Informacinių išteklių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas-tyrėjas, Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas, parodą pristatė su tokiu jautrumu, tarsi pats tuo laikotarpiu gyvenęs ir filomatų archyvus būtų saugojęs.
Parodoje išryškintos aštuonių žinomų XIX a. šviesuolių, pri­klausiusių Filomatų draugijai, biografijos, tarp kurių ir Adomas Mickevičius. Pasak E. Budrio, genijaus potencialas formavosi tarp kitų di­delių žmonių, o parodos tikslas at­skleisti, kokioje aukšto lygio aplinkoje formavosi A. Mickevičiaus talentas. Parodą A. Mickevičiaus bibliotekos darbuotojai sukūrė tęsdami 225-tųjų A. Mickevičiaus gimimo metinių minėjimą ir norėdami visuomenei priminti drąsius, romantiškus ir laisvės trokštančius filomatus, kuriems šūkis „Tėvynė, Mokslas, Dora!“ nebuvo tik tušti žodžiai. Filomatus vienijo gyvenimo vertybės. „Ypač dabar mums svarbu nepamiršti, kas yra laisvė ir kokią kainą už ją sumokame“, – parodos pristatyme kalbėjo E. Budrys. Parodą Elektrėnų krašto muziejuje be E. Budrio pristatė tekstų redaktorė Giedrė Saulienė ir vyr. bibliografas Linas Janulevičius. Kiekvienas jų persmelktas A. Mickevičiaus kūrybos dvasia kalbėjo apie parodą, skaitė A. Mickevičiaus kūrybą laisvės tema.
L. Janulevičius kalbėjo, kad kiek­vieno iš parodoje pristatomų 8 filomatų biografiją jis priimantis asmeniškai. Bibliografas studijuoti į Vilniaus universitetą atvykęs iš kaimo, čia patyręs tuos nepažintus, bet gyvybiškai reikalingus filomatų intelekto nušviestus kelius. Filomatų intelekto lygis lėmė jų karjerų posūkius, jie suprato, kad kūrybos ginklo iš jų atimti net carinė Rusija negalėjo.

Archyvų detektyvas
Nors filomatų veikla vyko pieš du šimtmečius, Vilniaus universiteto bibliotekoje liko dalis filomatų archyvų, pagal juose rastas filomatų nuotraukas dailininkė Kristina Kar­velytė nupiešė portretus. O E. Bud­rys pasidalino detektyvine informacija, kaip Vilniaus universiteto bibliotekai pasisekė archyvus išsaugoti. Archyvą, kurio didžiąją dalį sudaro laiškai, iki Stalino laikų pabaigos saugojo Filomatų draugijos vieno iš įkūrėjų Anupro Petraškevičiaus (1794–1863) palikuonė Stefanija. Grąžinus Vilnių Lietuvai, ji dėl senyvo amžiaus pasilikusi gyventi Vilniuje, o archyvą testamentu užrašiusi Liublino universiteto bibliotekai. Ją prižiūrėjo slaugė, tačiau ji buvo ištremta į Sibirą. Sunkiai besivertusi Stefanija dalį archyvų pardavė Vilniaus universitetui. Kitus archyvus saugojo namuose. Stefanijai mirus, o jos slaugei grįžus iš tremties, Lenkijos mokslininkai atvažiavo į Stefanijos butą pasiimti pagal testamentą paliktų archyvų. Rado juos paslėptus palovyje, bet išvežti teko per kelis kartus ir kontrabanda. Viena dalis tos kontrabandos pasienyje buvo sulaikyta, bet sovietai kaip diplomatinį gestą tuos archyvus perdavė Varšuvos universitetui. Kitą dalį archyvų Lenkijos mokslininkas išvežė pergudravęs pasieniečius: iš Lenkijos atvykęs į Lietuvą, o atgal grįžęs per Ukrainą, todėl kontrabandinių archyvų niekas nepatikrinęs. Taip filomatų archyvai liko saugomi trijose bibliotekose: Vilniaus, Liublino ir Varšuvos universitetų. Bet norintiems tyrinėti filomatų veiklą archyvai visose bibliotekose yra prieinami.

Apie filomatus
Vilniaus universitete 1817–1823 m. veikė slapta Filomatų draugija, kurią įkūrė studentai, vadovavęsi narių etinio ir moralinio tobulėjimo, kuklumo, atvirumo, lygybės ir pa­sitikėjimo vienas kitu principais, siekę gilintis į mokslą ir šviestis. Įkūrėjai: Juozapas Ježovskis, Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Anupras Petraškevičius, Ignotas Domeika ir kt. Studentų judėjimams suaktyvėjus Europoje, carinės Rusijos pareigūnai aktyviai pradėjo sekti ir Vilniaus universiteto gyvenimą. Filomatai, nors ir persekiojami, nors ir gyvendami tremtyse, sėkmingai plėtė savo įtaką ir įkūrė dukterinių organizacijų – Bičiulių, Spindulingųjų, Filaretų – draugijas. 1823 m., įskundus vieną iš narių, prasidėjo suėmimai, kalinimai Bazilijonų vienuolyne. Po beveik metus trukusio vadinamojo „Filomatų proceso“, dalis draugijos narių buvo ištremti, kitiems tokio likimo pavyko išvengti pasiturinčių artimųjų dėka. Po kelerių metų bandyta draugiją atgaivinti, tačiau jos ir kitų slaptų organizacijų veiklą nutraukė 1831 m. sukilimas, o jam nepasisekus – buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Bet, kaip parodoje kalbėjo L. Janulevičius, intelektualūs filomatai patrauklūs ir reikalingi buvo net tremtyje. Jie buvo kviečiami į susitikimus, jiems buvo skiriami net aukšti postai universitetuose, o patys filomatai toliau studijavo, leido knygas, vykdė tyrinėjimus.

Žavimės ir ilgimės
Filomatų draugija vėl veikia Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Vilniaus universi­tetas 2017-uosius buvo paskel­bęs Filomatų metais, taip pa­žymėdamas iškilią 200 metų draugijos įkūrimo sukaktį. Ta proga Vilniaus universiteto bend­ruomenės reikalų prorektorė doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė pasidalijo mintimi, kodėl net ir po tiek metų minime filomatus, kodėl jie yra mums svarbūs. „Du dalykai: žavesys ir ilgesys. Mes žavimės drąsiais ir pasiaukojančiais žmonėmis. Tokiais, kurie imasi atsakomybės už bendrus reikalus ne todėl, kad jiems tai pri­klauso pagal pareigas, o todėl, kad kitaip negali. Ypač žavimės, kai tai daro visai jauni žmonės – kai pagalvoji, Adomui Mickevičiui tuo­met buvo tik devyniolika, tad, galima sakyti, vaikas dar. Ir mes tokiais poelgiais ne tik žavimės, bet ir jų ilgimės. Ilgimės žygdarbių ir įkvepiančių pavyzdžių, net ir gyvendami, atrodytų, ramiausiais ir saugiausiais laikais, kokius Lietuva tik kada turėjo“.
Filomatai šiuo metu yra aka­deminė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto ir Vilniaus uni­versiteto Studentų atstovybės Fi­­lo­­logijos fakultete organizacija. Tai savanoriška, savarankiška ir vi­suo­meniniu pagrindu veikianti mokslinė draugija, vienijanti Vilniaus universiteto studentus, pedagogus, mokslo darbuotojus, alumnus bei visus, siekiančius išsaugoti ir plėtoti humanitarinių studijų tradicijas Lietuvoje. Filomatai ir šiandien, minėdami 207 metų tradiciją, vadovaujasi senuoju šūkiu – tėvynė, moks­las, dora! O Elektrėnų krašto muziejus ir vedėjas T. Petrauskas prie Vilniaus universiteto ir A. Mickevičiaus bibliotekos siekio priminti žmonėms apie XIX amžiaus šviesuolius, prie filomatų veiklos prisideda organizuodami parodas ir paskaitas.