Režisieriaus Rimo Tumino su žmona susikurta tėvonija Prūsiškėse

Režisieriaus Rimo Tumino su žmona susikurta tėvonija Prūsiškėse

Prieš 30 metų netoli Elek­trė­nų, Semeliškių seniūnijos Prūsiškių kaime, sodybą įsigijo vienas žymiausių šalies teatro re­žisierių ir pedagogų Rimantas Tu­minas su uošviais. Joje stovi dvi trobos: greta senosios rąstinės iškilo ir naujas modernus namas su patogumais, kuriame mėgsta pabūti ir sutuoktinių vaikai, vaikaičiai. Režisierius su žmona Inga Burnei­kaite-Tuminiene nemažai lai­ko čia praleidžia ne tik vasaromis.
„Mes čia jau ir gyvename visais metų laikais“, – sakė režisierius su žmona, atsiimdami apdovanojimą kaip gražiausios seniūnijos sodybos šeimininkai. Su režisieriumi apie jo profesiją ir kelią į aukštumas kalbėjomės jo išpuoselėtoje sodyboje, rugpjūčio mėnesio viduryje. Tądien sutuoktiniai kaip tik prisikalė lentelę, bylojančią, kad jų sodyba pripažinta gražiausia seniūnijoje.

Gal pradėkime nuo vai­kystės. Kuo tada svajojote bū­ti, kuo domėjotės?
Dainininku, skulptoriumi. Aš kal­davau iš medžio, minkšto akmens, lipdžiau molį. Įvairių skulptūrėlių buvau padaręs, iš molio – ir Lenino biustą. Tada man buvo 13 metų. Gyvenom kaime, inspekcija mus tikrino, mama buvo siuvėja, dirbo namuo­se, kas buvo negalima. Inspekcija darė kratą. Gyvenome vieni – mama, aš ir broliukas, tėvas tai palikdavo mus, tai grįždavo. Aš stojau ginti mamos, inspektoriai paklausė: „O kas čia – už etažerės. Leidimą turit?“ Ne, koks ten leidimas. Paėmė ir sudaužė. Labai užpykau.
Buvo įvairių svajonių. Pradinės mokyklos mokytoja kažkada man atsiuntė mano rašinėlį tema „Kuo norite būti“, aš ten parašęs, kad būsiu aktoriumi. Ir piešinėlis buvo, teatrinė uždanga ir žmogelis. Bet kad buvau nematęs teatro… Gimiau Kelmėje, gyvenom prie Alantos, prie Užvenčio, visiškai kaime, paskui prie Šilutės kaime, tada Vydeniškėse prie Molėtų, iš ten – į Endriejavą – po 4 metus kiekviename rajone. Taip bastėmės ir bastėmės.

13-metis Rimas Tuminas Endriejave
13-metis Rimas Tuminas Endriejave

O iš kur tas susidomėjimas menu, kūryba? Ir dar režisūra?
Daugiausia iš mamos. Šiandienos terminais įvardinus ji buvo kostiumo dizainerė, madų kūrėja. Turėjo gerą ranką ir kūrybos dvasią. Buvo meistrė, dirbdavo su įkvėpimu. Kaip ji pergyvendavo, kad tiktų, patiktų, taikydavo prie figūros, kaip patarinėdavo, ar tiks fasonas. Turėjo meno, grožio pajautimą, dūšią, o aš dažnai stebėdavau tą procesą. Siūdavo dažniausiai mokytojoms, aš slapta stebėdavau, kaip jos persirenginėdavo. Mama daug ką matė dvasiškai ir nukreipė mane kūrybai. Turbūt nė to nejausdama. Trylikametis pradėjau uždarbiauti, kiną kaime demonstruoti. Buvau kino motoristas.

Kaip trylikamečiui pavyko gauti tokį įdomų darbą?
Man labai knietėjo, domėjausi. Filmai klube buvo rodomi 2 kartus per savaitę, o kino mechaniko tai nėra, tai jis girtas. O aš išmokau­ filmus sukti ir bet kuriuo metu buvau pasiruošęs tai daryti. Ir gavau Gargždų švietimo skyriaus leidimą dirbti. Sunkiai gyvenome. O toliau viskas klostėsi tarsi savaime, netyčia. Buvo meilė, pasirodžiusi Endriejave. Miestelyje pasirodė keista šeima: 3 seserys su mama, pagyveno porą metų ir išvažiavo į Vilnių. Visi mokyklos vaikinai įsimylėjo tas seseris. Aš – jauniausią. Susirašinėjom. Aš baigiau Klaipėdos vakarinę, nes teko dirbti ir mokytis. Dirbau suvirintoju, aukštą kategoriją turėjau, man gerai sekėsi. Daug avarinių situacijų teko spręsti. Kai įgriuvo Nidos kino teatro stogas, mane siuntė. Mėgau ekstremalias situacijas, dirbau ir su aukštuminiais kranais. Kartą kritau, dabar bijau aukščio.
Kai baigiau vakarinę mokyk­lą, reikėjo apsispręsti, ką darysiu toliau. Pasitaikė, kad buvo pa­skelbtas papildomas priėmimas į televizijos režisūrą Valstybinėje konservatorijoje – rinko papildomą kursą. Mama parodė skelbimą: „Žiūrėk, trūksta kino režisierių“. Pagalvojau: „Aha, gal pabandyti“. Prisiminiau tą mergaitę – bus proga aplankyti. Iš Klaipėdos skridau į Vilnių kukurūzniku. Patiko, pagalvojau, kad noriu būti lakūnu. Bet nuvažiavau į Konservatoriją, parašiau pareiškimą, ten paėmė dokumentus. Aš dar svarsčiau, ar juos palikti – ir lakūnu noriu būti… O paskui – pas tą mergaitę su rože. Bet supratau, kad ji seniai mane išdavė. Tada ryžausi: „Aš tapsiu žymiu, o ji pasigailės“. Taip ir atsitiko. Štai ką reiškia pavydas, kerštas, užsispyrimas, noras įrodyti…
Studijuoti mane priėmė kandidatu. Dėstytojai pastebėjo: „Susidarė įspūdis, kad jūs praeidamas čia užsukote“. Norėjau sakyti: „Taip, turbūt nelabai noriu“. Grįšiu ir dirbsiu toliau. Bet mamos pagailo. Nors žinojau, mama mane supras, bet kaimynės – tai ne. Kalbės – nepriėmė, neįstojo. Dėl mamos, kad jai būtų išdidu, sumelavau: „Noriu“. Mokiausi, man patiko, iš kandidato perėjau į studentus, pradėjau stipendiją gauti. O po 4 metų sugalvojau tęsti režisūros studijas Maskvoje, A. Lunačiarskio teatro meno institute GITIS‘e.

5-metis Rimas Tuminas su tėvais ir vyresniu broliu Vladu. Jie gimę tą patį mėnesį ir tą dieną
5-metis Rimas Tuminas su tėvais ir vyresniu broliu Vladu.
Jie gimę tą patį mėnesį ir tą dieną

Tada jau jautėtės savo vietoje?
Domėjausi režisūra, tas teatro, televizijos užkratas mane pagavo. Pajutau, kad augti toliau reikia kitų dėstytojų, ryškesnių asmenybių, tikros mokyklos. Konservatorijoje buvom pirmas kursas, studijos buvo technikumo lygio, norėjau daugiau. Išvažiavau į Maskvą, mokiausi GITIS‘e. O ta mergaitė, kuri mane atstūmė, jau sekė mano kelią. Viskas pažinime. Meilė – tai pažinimas. Kelias į meilę – per pažinimą, vilionę. Įsimyli ir profesiją, darbą. Nuo Maskvos ta meilė profesijai ir prasidėjo. Mane kvietė pasilikti Maskvoje, bet ne, veržiausi į Lietuvą. Ten tiek režisierių, tiek asmenybių, pasaulinio garso. Ką aš ten… Reikia namo, tiek žinių turėjau, troškau jomis pasidalinti čia. Po 40 metų vėl pakvietė į Maskvą. Net galvoti negalvojau. Į vieną didžiausių Rusijos teatrų, kur studentas būdamas tik pasiprašydavau praėjimo, aktorius mačiau kaip dievus. O dabar atvykau, jiems vadovauju. Keista buvo įprasti. Ir dabar keista.

Kuo išsiskiria režisieriaus specialybė?
Tai laboratorinis, mokslinis darbas – tyrinėti gyvenimo reiškinius, įvykius, likimus, suprasti priežastis. Man pats įdomiausias dalykas – repeticijos. Turi įdomią medžiagą, analizuoji gyvenimo reiškinius, žmones, likimus, charakterius, jų psichologiją, per aktorius įgyvendini savo matymą, pasaulio sampratą… Viskas slypi repeticijose, o spektaklis – jau rezultatas, man nelabai įdomu. Vyksta spektakliai, gerai, aš juos prižiūriu, bet man tai jau užverstas puslapis. Reikia kitos istorijos, kito pažinimo ir t t. Taip ir žingsniuoji pažindamas pasaulį. Prisimenu įdomų potyrį, kai dar dirbau Akademiniame dramos teatre. Ankstus rytas, migla, aš pas dantistą senamiestyje, kėdė su porankiais, įsikabinau pasirengęs kęsti skausmą. Pro langą matėsi gatvė, kol gydytojas rinko instrumentus jaučiausi galbūt nelaimingiausias pasaulyje. Žvilgt pro langą – moteriškė eina, pagyvenusi, palinkusia figūra, su tarbele, sustoja, pailsi, vėl eina, vėl sustoja. Žiūrėjau, žiūrėjau į ją ir kažkas įvyko. Pagalvojau: „Kas nelaimingesnis – aš ar jinai“. Kažkaip persikūnijau į jos likimą, į jos gyvenimą ir nejutau skausmo. Gręžė dantį, dar kažką darė, o skausmo nejutau. Nuo tos minutės pradėjau galvoti apie tai, kad reikia išreikšti kitą, ne save. Autorius – Šekspyras, Čechovas ar Šaltenis – reikia išreikšti jį, ne save. Kai jauni režisieriai ar aktoriai sako: „Aš noriu išreikšti save“, sakau: „O kas prašė? Tu išreikšk kitą“. Didieji menininkai išreikšdavo kitus, laikmetį, jo žmones, jų malonumus, skausmą. Ir tada pajutau didelį malonumą, interesą, kai nesidomi pats savimi, o domiesi tos epochos žmonėmis ir autoriumi. Juk jie visi mirę, bet buvo tikri. Ir tu kapstaisi po mirusiųjų gyvenimą, kartais būna bauginančių momentų. Turi tarsi atgaivinti, grąžinti iš kapų duobės ir suteikti jam šansą pamatyti šiandienos gyvenimą, pakviesti jį išgyventi savąjį dar kartą. Gal jam kažkas nepavyko, gal neišmylėta, neišsidžiaugta, per tea­trą ir režisierių tiems žmonėms suteikiama galimybė dar kartą grįžt į pasaulį. Man tai įdomiausia. Pamėgau klasiką, tai, ko nebėra.

Renkatės kone vien klasi­kinių autorių pjeses?
Taip, klasikus. Ne tiek jų daug, tų autorių. Ratas prasideda graikais: Sofokliu, Eschilu. Po to Šekspyras, Čechovas, Gogolis. Šiuolaikinę dramaturgiją seku, bet man ne taip įdomu. Plokščia, nėra žmogaus, likimų, yra tik pretenzijos socialiniam teatrui.

Per dukters Gabrielės 3 metų gimtadienį: Abukevičių, Tuminų, Dapšių ir Žebrauskų šeimos
Per dukters Gabrielės 3 metų gimtadienį:
Abukevičių, Tuminų, Dapšių ir Žebrauskų šeimos

Kai pastatai vieną autoriaus pjesę, antrą statyti – jau lengviau?..
Ne, kiekvienąkart vis sunkiau. Net patyriau tokį jausmą: premjeros finalas, aktoriai lankstosi, žiūrovų plojimai, o aš susigūžęs šypsausi: „Pavyko apgauti visus, šįkart pavyko“. Bet jausmas toks, kad mane kada nors suims ir teis už apgavystę. Buvau labai patenkintas įskaitęs tokią mintį ir žymiojo A. Čechovo laiškuose. Rašytojas, išleidęs apsakymų knygą, sakė: „Toks jausmas, kad aš apgaudinėju“. Bet tai yra didelis menas, teatras ir yra didžioji apgaulė, didžioji iliuzija, kuri kartais yra realesnė už realybę.

Kartų skirtumus matote ir teatre, ir gyvenime?
Jie yra. Neseniai aplankiau aktorių Regimantą Adomaitį. Sako: „Ai, nežinau, nepatinka man dabar teatras“. Dėl to mes sutarėme. Sakom, gal mes jau pasenę, ir mums nepatinka. Ne, mes be pretenzijų, bet vis mažiau žmogaus scenoje, likimų. Kažkas panašaus, daug imituoja. Todėl kad būti, tapti iš esmės, atskleisti žmogų, likimą, pilnavertį charakterį su psichologiniais išgyvenimais yra labai sunku. Ir aktoriui, ir režisieriui. Dabar to nelabai nori. Pakanka praeiti paviršiais, informatyviai, savęs nevarginant, kažką imituojant: „panašu į gyvenimą“. Viskas greitai: šiandien – sėkmė, rytoj – žvaigždė. Toks gyvenimas, toks ritmas. Viskas keičiasi, taip turi būti. O mes, pagyvenę, turim niurzgėti.

Koks režisieriaus ir aktorių santykis – jie kartu kuria spektaklį, bet režisierius tarsi diriguoja, nurodo?
Maskvos režisūros mokykloje, kuri buvo viena stipriausių Europoje ir pasaulyje, dėstomi dalykai buvo darbo organizavimas, disciplinos suvokimas, psichologija – kaip vadovauti žmonėms. Režisierius yra ir vadovas. Dabar šių disciplinų nėra, jos kitaip vadinasi – vadybos mokslai. Pats dėsčiau būsimiems režisieriams, ir dukra Gabrielė mokėsi mano kurse. Atskirų režisūrinių disciplinų kaip ir nėra – yra režisūros, gyvenimo pažinimo dėsniai, klausimai, kas yra dramaturgija, kas veiksmas, kokios teatro užduotys. Režisieriaus uždavinys – suvaldyti aktorius ir tapti lyderiu, vadovu, tuo pačiu – ir režisieriumi. Jei jo keliami uždaviniai yra įdomūs, žmogiški, gyvenimiškai pagrįsti (ko siekiam, ko norim, ką pasakysim, ką rodysim, ką atversim, kas mums rūpi šiandien, kokie likimai, už ką tu – už žmogų, tau jo gaila ar tu jo nekenti), aktoriai priima. Visi tie dvasiniai išgyvenimai turi savo kerteles, lentynėles, juos reikia žinoti, tinkamai išdėstyti. Kaip visur vadovui reikia ir gudrybės, ir diplomatijos, ir griežtumo, ir švelnumo. Su kiekvienu kitaip. Svarbu, ar savęs ir kitų neapgaudinėji – aktoriai tai greit pajunta. Pamato, jei dediesi menininku, kūrėju. Aš niekad nevartoju žodžių „Mano kūryba“, sakau tik „Mano spektakliai“. Kiti turi pavadinti tave kūrėju, tai yra mano darbas.

Gabrielė Tuminaitė ir Rimas Tuminas po spektaklio „Čia nebus mirties“, skirto VMT 30-mečiui ir suvaidinto buvusiame Lukiškių kalėjime. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Gabrielė Tuminaitė ir Rimas Tuminas po spektaklio „Čia nebus mirties“,
skirto VMT 30-mečiui ir suvaidinto buvusiame Lukiškių kalėjime.
Lauros Vansevičienės nuotrauka

Kokie pagrindiniai režisie­riaus uždaviniai?
Dramaturgijos ir režisieriaus uždavinys – stengtis harmonizuoti pasaulį, suvesti į kažkokią tvarką. Mūsų gyvenime pilna chaoso, svarbu priimti gyvenimą tokį, koks yra, jį analizuoti, pamatyti įvairias puses ir kaip palengva jį harmonizuoti. Tą žinojimą, informaciją per pjesę, vaidmenis reikia išsprogdinti. Ne kiekvienas būna režisieriumi, vedliu, nors ir turi tą specialybę. Kai aktorius jaučia, kad režisierius yra lyderis, neapgaudinėja nei savęs, nei jų, jam padeda – tai motyvuoja paklūsti režisieriui. Jei aktorius jaučia, kad režisierius nori parodyti tik save – ne tai. Aktorius turi įgyvendinti režisieriaus viziją, jei aktoriui ši užduotis nepriimtina, jo vizija kitokia, jis siekia ne to – tikėtinas susikirtimas. Aktorius nori atrodyti gerai ar bent padoriai.
Vis prisimenu ir primenu A. Čechovo patarimą broliui, kuris laiške taip rašė: „Neblogas tavo apsakymas, bet vis tu ir tu. Galvok apie kitą, varyk save iš apsakymo, kad nė kvapo neliktų – rašyk apie kitus, ką, kaip jie veikia, ką išgyvena. Išreikšk kitą – tai įdomiau“. Tada aktoriai suklūsta. Jie taip pat turi išreikšti kitą personažą. Taip surandam kalbą. Dažnai ne išsyk.

Spektaklius statėte bent 10 šalių teatruose, net Kinijoje, ilgai dirbote Valstybiniame akademiniame dramos teatre, įkūrėte Vilniaus mažąjį teatrą, dabar esate Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro Maskvoje meno vadovas. Darbas skirtinguose teatruose labai skiriasi?
Skiriasi. Man įdomiausia su savais, kurie buvo mokiniai, susibūrė į naują teatrą. Su jais man lengviau, jie mane supranta, aš – juos. Gal dėl to ir teko išsiskirti, tikėjausi, kad neilgam… Gal jie man atsibodo ir aš jiems – norėjosi kitų veidų, kitos patirties. Daug kur užsienyje kvietė statyti spektaklius, daug kur dirbau. Maskvos aktorinę mokyklą žinau iš jaunystės – jie stipraus buitinio-realistinio-psichologinio teatro meistrai. Tai kertiniai teatro, aktorių darbo pagrindai, juos gerbiu, priimu, bet reikėjo nelikti toje plotmėje, o atsispiriant nuo jų žengti toliau. Link siurrealizmo, fantastinio realizmo, kartais fantasmagorijos – kaip mane vadina. Kuo labiau įsigilini į žmogų, jo likimą, gyvenimą, tuo netikėtesni, paradoksalesni tavo sprendimai scenoje. Žmogus toks įdomus, netikėtas, kad analizuo­damas jo reakciją, poelgius, turi daug galvoti, kad surastum būtent jam būdingą elgseną, eiseną, mąstymo būdus. Remdamasis aktorių, savo ir autoriaus, personažų patirtimi sukuri visai nauja, nematyta, neregėta. Įvyksta stebuklėlis. Kai aktorius vaidmenyje atsiveria pilna jėga, dvasingas, įdomus, tai man didžiausias džiaugsmas. Ir aktoriaus.

Kas lėmė, kad sodybą įsigijote bū­tent greta Se­me­liškių?
Šią vietą suradom su žmonos tėvais, kurie ieškojo sodybos. Tada, sovietiniais metais nebuvo taip lengva tokią nusipirkti, reikėjo ir kolūkio pirmininko pagalbos.

Atsiimdami gražiausios so­dy­bos ženklą žadėjot seniū­nijoje deklaruoti gyvena­mąją vietą. Ką reikštų Jums gyventi 50 kilometrų nuo Vilniaus?
Čia seniūnė mus ragina deklaruoti gyvenamąją vietą. Prisiregistruoti ne taip paprasta, nors dvasiškai kaip ir prisiregistravom… Mes čia nemažai gyvenam. Nuo tada, kai pasistatėm naują namą su patogumais prieš 5 metus. Tas atstumas iki Vilniaus – vieni niekai. Nereikia į darbą 8 valandą ryto, išvažiuoji, 40 minučių – ir Vilniuje, per Vilnių tiek pravažiuoti trunka. Dažnai pagalvoju apie Džiuzepę Verdį – jis niekad nesirašė, kad yra kompozitorius, tik – sodininkas, daržininkas, nes augino vynuoges ir kt. Aš irgi galvoju – ko gero, esu sodininkas. Mėgstu sodinti, genėti, skiepyti medžius, jais rūpintis, puoselėti daržą.

To naujojo namo istorija gana komplikuota, tiesa?..
Prieš 6 metus sodyboje pastatėm naują namą su patogumais, sausio mėnesį įėjom į jį, po poros savaičių, per mano gimtadienį, sudegė. Tada stačiau operą Maskvos Didžiajame teatre, paskambino Inga, paprašė: „Jei stovi, atsisėsk“ ir verkdama pasakė, kad namas sudegė. Liepiau nustot verkti. Pasakiau: „Pastatysim naują“. Kad neliktų trauma visam gyvenimui, kad nedūsautume. Įvyko nelaimė, reikia ne verkti, o gyventi toliau. Ten gavau gerą honorarą. Pavasarį pradėjo statyti naują namą, per vasarą pastatė, ir Kalėdas šventėme jame. Ten visi patogumai, bazuojasi dukros, jaunimas. O aš daugiausia – sename name: ten mano dirbtuvės, teatrinių atsiminimų kampelis, Inga ten raugia daržoves. Teko prasiplėsti, nupirkti biliardo stalą, kad jaunimas ateitų, lankytų šitą namą, kad jis būtų gyvas. Dabar jaunimas dažnai čia vakaroja, atsineša alaus, žaidžia biliardą, senas namas džiaugiasi, kad jis gyvas, ne tik su pavydu žiūri į naują ir sensta, pūva.

Kiek laiko praleidžiate Prūsiškių kaime?
Labai daug. Šiemet visą vasarą buvau. Nuo kovo 17 dienos čia karantinavausi. Pernai rudenį stačiau spektaklį Kinijoj, gruodžio 10 d. išskridau iš Pekino į Italiją, iš ten išvykau prieš prasidedant koronaviruso pandemijai. Tada į Maskvą, ten uždarinėjo sienas, parbėgau čia. Po 40 metų pertraukos mačiau beveik visą pavasarį, vasarą praleidau sodyboje, patyriau tą patį, ką jaunystėje, vaikystėje, kol gyvenau kaime. Mačiau, kaip viskas dygsta, auga, žydi, noksta. Buvau tame gamtos sūkury, kurio ilgai nematydavau. Šiaip tik trumpam atvažiuoji, pasitvarkai ir išvažiuoji. O šiemet gyvenau sodyboje, nuosekliai mačiau visą gamtos augimo, brandos ir rudenėjimo ritmą. Ir diena dienon. Tas karantino laikas man labai patiko. Maskvoj gal būčiau gavęs prizą už pastatytą spektaklį, o čia gavau kitokį apdovanojimą.

Rimas Tuminas ir Inga Burneikaite-Tuminienė su Semeliškių seniūne Loreta Karalevičiene (viduryje) ir seniūnaitėmis Nijole Ustiliene (kairėje) ir Snieguole Karalevičiene (dešinėje) šventėje prie Nestrėvaičio ežero
Rimas Tuminas ir Inga Burneikaite-Tuminienė su Semeliškių seniūne Loreta Karalevičiene (viduryje) ir seniūnaitėmis Nijole Ustiliene (kairėje) ir Snieguole Karalevičiene (dešinėje) šventėje prie Nestrėvaičio ežero

Gal galite detalizuoti, ką veikėte sodyboje: ką pasodinot, atnaujinote ir panašiai? Skaitytojams tai turėtų būti įdomu.
Šiemet pasodinau 40 rožių krūmelių, po 30 kalninių pušaičių, gudobelių – čia gi dideli plotai, 1,5 ha. Tvarkiau tvenkinį, atnaujinau prie namo seną kryžių. Galvojau naują padaryti, bet pažiūrėjau – patvarkytas dar 20 metų prastovės. Išsikasiau, nusitempiau, išvaliau, nudažiau. Dar genėjau medžius, sėjau daržoves, rūpinausi daržu. Išeinu ryte į lauką kaip į darbą, tik vakare grįžtu. Vieną kampą traktoriuku nušienavai, po poros dienų – vėl reikia šienauti. Šiuo metu – kone stichinė nelaimė yra obuolių derlius – renkam, nešam, vežam, metam…

Kai dirbat ūkinius darbus, apie režisūrą galvojate?
Retai, nors, žinoma, pasitaiko. Senajam sode augo senovinės, didelės vyšnios. Kai ruošėmės statyti naują namą, ten ruošėm jam vietą, kirtom jas, pjovėm. Sustojau, ką aš dariau – vyšnias kertu. Kaip A. Čechovo „Vyšnių sode“. Tą pjesę statysiu?… Labai nenorėjom kirst, bet atei­na toks metas, jos peraugo, lūžinėjo, viršūnių nė su kopėčiom nepasieksi. Turi tvarkyti, o naujam namui vietos reikėjo. Žiaurus buvo momentas, buvo labai gaila. Nors kelias senas obelis gal galėjom išsaugoti. Kai tada atvažiavo Ingos sesuo, tik atsisėdo prie namo ir nieko nesakė valandą. Žiauri žemės žaizda žiojėjo. Jau tėvelių nebuvo nė vieno, mes galėjom dasipirkt žemės. Taip sutapo. Netrukus ir tvenkinį išsikasėm. Už mūsų pirtelės buvo pelkė, kaimynų žemėj. Inga – mauduolė, jai svarbu po pirties įkristi į vandens telkinį išsimaudyti. Vis žiūrėdavom į tą pelkelę ir vis svajojom apie tvenkinį. Vėliau kaimynai pradėjo dalintis žemes, susipyko, vienas po kito apsirgo, mirė. Prieš mirtį pasiūlė: „Norėjai pirkti, parduodu“. Tada nusipirkom, išsikasėm tvenkinį. Ir baudą už tai sumokėjom.

Kaip dalinatės darbus sodyboje?
Inga sukasi virtuvėje, namuose (trys pastatai – ne juokas, o aš – sode ir darže, tvarkau aplinką, ką būtina – paremontuoju. Kai ryte išeinu, tik vakare grįžtu. Neišsiverstume be talkininko. Labai džiaugiamės, kad radome talkininką Semeliškėse – Artūrą Drungilą. Dėkojome jam ir atsiimdami apdovanojimą kaip gražiausios sodybos šeimininkai.

Kaip aktoriai ir teatras gyvena šiuo koronaviruso laikotarpiu?
Kultūros žmonėms sudėtinga. Kai uždraudė renginius, menininkai pradėjo šaukt: „Mes negalim dirbt, uždirbt, pragyvent“. Leido: dirbkit, repetuokit. O kaip bus, jeigu koronavirusas užpuls – jūsų atsakomybė. Valdininkai irgi pavargę, pasimetę, nors turėtų visas situacijas smulkiai išanalizuoti ir duoti instrukcijas, kaip elgtis įvairiais atvejais.

Prie namo su žmona Inga
Prie namo su žmona Inga

Paramos teatras, aktoriai sulaukia?
Bazinę algelę, pensijos dydžio, visąlaik mokėjo. Jauni, kurie daug dirba, vaidina, neteko didžiosios pajamų dalies, o visi turi paskolų. Labai sumažėjo ir filmavimų. Visi sukasi kaip sumano, stengiasi vaidinti lauke, kiemuose. Mums sekėsi. Į Mažojo teatro sezono atidarymą rugpjūtį, performansą Lukiškių kalė­jime, kuriame rodė spektaklio „Čia nebus mirties“ naujos versijos premjeros fragmentus, labai greitai išpirko bilietus, bet kai kurie teatro festivaliai nesurenka žiūrovų. Žmonės bijo eiti į uždaras sales – kaip susodins ar bus saugus atstumas…

Kas Jums yra ši sodyba Prūsiškių kaime?
Aš kaime užaugau. Ilgėjausi kaimo, man patinka žemėje kapstytis, mano pasodinti medžiai, rožės gerai auga. O nebuvo tėvonijos. Seneliai iš mamos pusės mirė prie Kražių, kai aš vos gimiau, iš tėvo pusės irgi neturėjom tėvonijos. Pavydėjau visiems, kurie turi, dažnai važiuoja į tėvoniją, prižiūri likusius namus, tęsia jų gyvenimą. Mums teko įsigyventi, įsibūti naujoje vietoje. Kiek pastangų įdedi, tiek ta vieta, žemė tampa tavo. O vaikams tai jau bus tėvonija.

Kaip atrodytų išskirtinai mal­o­ni, džiuginanti diena kaime?
Kaip vakar. Atsibundi – šilta, saulėta. Pavėsyje gali kažką daryti ar meistrauti dirbtuvėlėj. Mėgstu ką nors atnaujinti, tarkim, langines, įgyvendinti tai, ką seniai sumanęs, pažadėjęs. Kai buvo blokada, galvojom, kaip pragyventi. Tariau, darysiu stalus, suolus. O vakarop – dar ir šventė, prizas, pagerbimas. Vakare dar prisėdęs išgeri taurę raudono vyno.

Tam visa šeima susirinkti turi?
Dažnai susirenka, atvažiuoja ir dukros su šeimomis, ilgai pabūna. Galiu tik nusiskųsti – aplink daug moterų, o jeigu pjauti šaką, iškasti griovį – tik aš, vienas vyras… Moterys tik šaką ar įrankius palaiko. Tačiau auga anūkai. Turiu vilties, kad jie susidomės šia veikla.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu mažų ir didelių pasiekimų.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas