Rašytojo J. Kundroto viešnagė Tėviškėje

Rašytojo J. Kundroto viešnagė  Tėviškėje

Julija Kirkilienė

Juozas Kundrotas – rašytojas, žurnalistas, Lietuvos eruditas ir šviesuolis, vertinamas Lietuvoje ir Amerikoje, nepamirštas yra ir savo tėviškėje, Pustakiemio kaime. Paprastai į tėvų sodybą, kurią saugo ir puoselėja Aleksas Janavičius, lankydamas tėvų kapus rašytojas su žmona Regina, žurnaliste ir keletos knygelių vaikams bei prisiminimų apie tėviškę autore,  apsilanko porą kartų per metus.  Pora kartu jau šeštą dešimtį.

Su rašytojo kūryba susipažinti galėjo ir mūsų laikraščio skaitytojai. O rugsėjo 21 dieną Gilučių bibliotekos vedėja Veronika Tamošiūnienė  Pustakiemio kaime A. Janavičiaus sodyboje nuoširdžią šventę suruošė rašytojui, jo knygų herojams, savivaldybės literatams, J. Kundroto kūrybos gerbėjams, Pustakiemio giminėms  ir rašytojo draugėms, Gilučių etnografinio ansamblio dalyvėms. Rašytojas, tėviškėje sutiktas su namine duona, tautinėmis juostomis ir muzika, nesigėdydamas džiaugsmo ašarų kalbėjo: „Kai pamačiau tiek susirinkusių, graudu pasidarė“. Bet ašaras greitai pakeitė juokas ir virtinė prisiminimų. Čia senelis dainavo „Oi tu strazde, strazdeli“, todėl Pustakiemyje kartu augę penki Kundrotukai buvo pravardžiuojami strazdukais, čia per karą prasimanydavo pasidaryti parako, o išsigandę vokiečiai atskubėdavę į sodybą klausinėti, kas šaudo, čia prasimanydavo žaidimą per galvą su šalmu rykštelėmis pliekti, čia per gegužines pamaldas mergaitėms į plaukus karkvabalius sodindavo… Atrodo, viskas taip neseniai vyko, o va jau aštunta dešimtis baigiasi… Rašytojas filosofuoja gyvensiąs iki 117 metų, tad laiko kūrybai dar turi…  O kurti dar yra apie ką…
Todėl gražiame susitikime  ne tik Gilučių bibliotekos vedėja Veronika Tamošiūnienė ir mokytoja Rasutė Jarockienė J. Kundroto kūrybą skaitė. Jo prisiminimų klausėsi ir užrašinėjo „Versmės“ gimnazijos kraštotyros būrelis ir etnologė Onutė Šakienė, Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos pirmininkė dr. Irena Kubilienė romano „Sakmė apie knygnešį“ pažįstamus herojus prisiminė, bet ir priekaištaujama buvo, apie ką dar rašytojas  neparašęs.  Rašytojas papasakojo apie savo kūrybos šaltinius, iš kurių jis semiasi idėjų ir žinių. Vienas iš tokių šaltinių esą jo tėvelio pasakojimai. „Būdavo susėdame kartu pietauti, tėvelis ir pradeda kalbėti apie apylinkių įvykius su pavardėmis. Dar mama paklausinėdavo, pasitikslindavo, kokia pavardė ar iš kur koks kromelninkas ar daraktorius atvykęs“,- pasakoja rašytojas, atminty tuos pasakojimus aiškiai užsirašęs ir į savo romanus sudėjęs.
V. Tamošiūnienės idėja tokį susitikimą suruošti  pranoko lūkesčius ne tik gilutiškių, elektrėniškių, rašytojo ir jo artimųjų, sodybos savininko Alekso, bet ir seniūnijos ūkininkų, prikepusių pyragų, prispaudusių sūrių, nepagailėjusių šventei medaus ir sviesto. Tokiai nuoširdžiai ir prasmingai šventei kaimiškos gėrybės tarsi Dievams paaukotos buvo. O susitikimo dalyviai, fotografuodamiesi atminčiai, vis apie Aleksą Janavičių sukiojosi, įkalbinėdami, kad tokie susitikimai tradicija taptų. Nuoširdžiojo Alekso daug įkalbinėti ir nereikėjo. „Atvažiuokite, tik Jūs atvažiuokite, pirtelėje vietos visada  yra, – kalbėjo obuolių lauktuvėms rinkdamas. – Aš čia tik gerasis okupantas, o tėviškė tai rašytojo“.

Akrostichas

Juozui Kundrotui

Jūsų gyvenimo žodžių tėkmė
Upėmis per Lietuvą plaukia,
Ošia miškų simfonijoj švelnioj,
Zodiako ženkluose harmoniją
suranda.
Aušroj suspindi tautiškoj
trispalvėj,
Subėga į kiekvieno širdį su
palaima.

Keliais ir vieškeliais išbėgę jūsų
žodžiai
Užkloja sielą balta, šviesia
viltim,
Nelieka vietos netikrumui ir
apgaulei
Dangus giedrėja jūsų knygų
išmintim.
Rytojaus takas veda tik į šviesą,
O laimės paukštė kyla vis
aukštyn.
Toks širdžiai mielas aprašytas
jūsų kraštas
Alsuoja nuostabiai spalvinga
praeitim…
Sėkmė lai jūsų niekad
neapleidžia.

Ona Pavasarytė –
Mozūraitienė, 2012 m.

Banga negali būti
be bangos…

„Juk matome, palinkę virš
vandens,
Skubiai ar palengva jisai
srovens,
Kaip spėriai bangą vejasi banga –
Ir kur lenkčių žavingų pabaiga?
Tačiau jų žaismas vis kartojas
nuolatos –
Banga negali būti be bangos…“.
                    E. de La Boesi.

Visa tai – nuolatinis judėjimas, kuriam niekas nevadovauja ir kuris neturi jokio konkretaus tikslo. Mūsų mintys kursto viena kitą, veja viena kitą ir kyla viena iš kitos. Taip ir kūryboje – grožis bei paprastumas, savęs suvokimas, sielos troškimai, neišsemiami etnokultūros ir kalbos lobiai.
Visada žavėjausi kraštiečio rašytojo Juozo Kundroto kūryba. Pirmoji knyga, kuri nutiesė vingiuotą ir siaurą takelį į pažintį su šiuo nuostabiu, dvasingu žmogumi, buvo kūrinys „Knygnešių šventa gadynė“ (1990). Man, kaip bibliotekininkei, ji tapo stalo knyga – nepakeičiama patarėja skleidžiant žinias apie gūdų knygnešių gyvenimą ir nepaprastą pasiaukojimą. Skaitant atgyja vaizdai senos kaimo gryčios, motulės, sėdinčios prie ratelio ir balanos šviesoje vartančios lietuvišką elementorių. Kiek meilės ir gerumo įdėta į šią knygą, noro, kad kiekvienas pažintų ir suvoktų lietuviškąją dvasią, atsispindinčią mūsų kalboje, senolių išmintyje ir tautiškame pavelde. Kiek sykių beskaitytum knygą, kiekvieną kartą atrandi kažką naujo. Jo kūryba vis dar atliepia ir nūdienos aktualijas.
„Čia vienas tik šimtas įamžinta
mūsų,
Kur gimtąjį raštą gabeno iš
Prūsų.
O buvo ne šimtas, bet tūkstančiai
šimtas,
Kur knygomis gynė nuo caro
Tėvynę.
Kuklūs, atsiprašantys žodžiai, kad ne visų pavardės iškaltos, bet ar atlaidūs tiems, kurie juos pamirš?… Man dingojasi, kad šios eilutės dar ir klausia: Kas tu esi, žmogau, kai atsiduri klaidžiose gyvenimo kryžkelėse?..“. J.Kundrotas (Knygnešių šventa gadynė).
Žodžiai – sėkla, žmogaus siela – dirva. Kokias sėklas pasėsi, tokie ir vaisiai užaugs. Ko mes ieškome istorijoje? Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, „Istorijoje mes ieškome patvirtinimo, kad esam. Kad esam, o ne buvom. Kol savo istoriją žinai, tol esi, nes istorija yra atmintis“.
2004 metais pasirodė nauja rašytojo  knyga „Sakmė apie knygnešį“. Ji skiriama „visiems žinomiems ir nežinomiems knygnešiams, atlikusiems neįkainojamą žygdarbį gimtojo žodžio, lietuvybės ir Tėvynės labui“. Jos pagrindą sudaro tikros istorinės realijos. Knygnešio Jurgio Bielinio pasiaukojamas atsidavimas lietuvybei, susirūpinimas tautos ir kalbos išlikimu persipina su to laikmečio rūsčia realybe. Kova tarp gėrio ir blogio, areštai, žūtys, nuolatiniai pavojai tarsi nukelia į pavojingą ir sunkų metą.
2006 metais išleidžiama „Kryžiau, prikalęs mane: legendų romanas apie Vincą Svirskį“. Tai knyga, kurioje  atsispindi garsių asmenybių – vyskupo M.Valančiaus, dailininko M.E. Androlio, švietėjo M.Katkaus ir knygnešių – paveikslai, turėję įtakos skulptoriaus Vinco Svirskio unikalių kryžių drožybai. Rankraštis „Kryžiau, prikalęs mane“ laikraščio „Lietuvių balsas“ (Čikaga, JAV) 2005 m. literatūriniame konkurse įvertintas III premija. Už lietuvybę buvo kovojama įkirsdintais lietuviškais žodžiais į ąžuolinius kryžius, liaudies dainomis, giesmėmis…
Labiausiai sielą gildančios realybės atradau knygoje „Įskelti titnagą“. Skaitytojus ji pasiekė 2008 m. Tiems, kurie domisi ir bent kiek išmano savo krašto istoriją, ši knyga yra daugiau nei romanas. Skaitant iškyla vis nauji vaizdai su žinomais kaimais: Pustakiemio, Gilučių, Migučionių, Koncepto, Gabriliavos. Pažįstamos pavardės tarsi atveria kelius į to meto žmonių gyvenimus, jų buitį. Ten, kur rūtų darželiai, kur bijūnų galvos nusvirę prie baltų palangių. Ten, kur „visa, kas augo, derėjo, noko laukuose, jau spragilo, kultuvės ar mintuvų laukė daržuose, jaujose, pirtyse, linmarkose…“. Pagrindinė veikėja – daraktorė Austėja, kaip nepailstanti bitutė, nešė lietuvišką žodį kaimo vaikams, stiprino jų dvasią, mokė tvirtybės ir meilės tėviškės žemei, medžiui, paukščiui ir artimam savo. „Mes regime tik žmogaus išorę, jo paviršių – kevalą, po kuriuo slepiasi tikresnė realybė, ne visada pažini. Toje realybėje kaupiasi visa tiesos gyvybė, jos šviesa, kuri skleidžiasi ir sklinda su gerais darbais, ištartu gražiu ir padoriu žodžiu, gero linkėjimu“ – romano veikėjos Austėjos mintys tarsi pasiekia kiekvieną, suabejojusį savo gebėjimu prisitaikyti dabartinio gyvenimo nepaliaujamame skubėjime. Niekada nevėlu pamatyti šalia esantį, ištiesti pagalbos ranką ir pajusti žmogišką šilumą.
Trilogija parašyta istorine spaudos draudimo laikų tematika. Tai siekis gaivinti tautos atmintį, ugdant šiuolaikinį dvasingą žmogų. Nepasisėmęs patirties iš praėjusio laiko, pasmerki save nežinojimui ir klaidoms.
Visa Juozo Kundroto kūryba persismelkusi meile Lietuvai, gimtajam kraštui. Negaliu nepaminėti kraštiečio esė knygelės „Neblėstantys susitikimai“ (2005). Tai pamąstymai apie tėviškę, žmones, prasmingą būtį. Atvertus pirmąjį puslapį, skaitai „Mažaraštis buvo senelis, bet spausdintą žodį vertinęs ir kitus raginęs šviestis. Pritarus jo jaunesniam broliui Jonui, tuometiniam kaimo šviesuoliui, net nuo Kazokiškių buvo parsivežęs „daraktorką“ ir vieną savo pirkios galą užleidęs sodžiaus vaikams, kad šie bent kiek prakustų… Čia savo mokslus ėjo ir mano Tėvas (Jį mes vadinome Tėvuku), kad kaimynų prašomas galėtų Amerikon laišką parašyti. Tuomet tai buvo laikoma didele garbe. Kai „daraktorka“ mokydavo vaikus rašto, senelis su savo broliu sergėdavo, dairydavosi į vieškelį…“. Tikriausiai tai iš šitos versmės rašytojas semiasi kūrybinių jėgų, puoselėja meilę tėviškei ir žmogui, kad išliktų lietuvių kalba – taigi ir savastis.
Ar reikia gaivinti atmintį? Ar reikia pasinerti į seniai pamirštus ar primirštus laikus, kurie dvelkia patriotiškumu ir dvasingumu. Gal to nė nereikia klausti. Tiesiog išlikime savimi, semkimės ištvermės ir drąsos iš tokių šaltinių, kurie suteiktų tvirtybės, pasitikėjimo.
„Norėdamas ką nors pažinti, pabūk vienas su savimi, su savo aplinkiniu pasauliu. Tegu tas pasaulis nedidelis – kiek akis aprėpia, užtat koks jis turtingas, jeigu mokėsi įsiklausyti, jeigu sugebėsi išgirsti jo nuostabią kalbą, jeigu atmerksi sielai akis“.  Juozas Kundrotas (Neblėstantys susitikimai).    

Veronika Tamošiūnienė, Gilučių bibliotekos vedėja

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų