Radiniai

Radiniai

Žvelgiant į praeitį galime pastebėti, kad valstybės, tautos ar atskiri individai po savęs palieka tam tikrą savo gyvavimo pėdsaką.

Tai tarsi koks įrodymas apie tai, jog jie čia kažkada lankėsi, dirbo, bandė išsimaitinti ar kurti bendruomenę. Tie pėdsakai labai skirtingi – nuo akivaizdžiai matomų, kaip, pavyzdžiui, piliakalniai – iki ne taip gerai pastebimų, kaip, pavyzdžiui, prie piliakalnių esančios papėdės gyvenvietės. Tačiau, išsamiau patyrinėjus piliakalnius, prie jų esančias papėdžių gyvenvietes, stovyklavietes ar senovės gyvenvietes, pastebime, kad visur aptinkame tam tikrų, žmonių buvimą liudijančių įrodymų – archeologinių radinių. Nei šimtis ir mūsų nagrinėjamoje teritorijoje esantys paminklai. Šiame skyriuje apžvelgsime piliakalnių, prie jų esančių papėdžių gyvenviečių bei senovės gyvenviečių archeologinius radinius.

Visgi, svarbu suprasti, kas yra archeologinis radinys. Pasak „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“, archeologinis radinys arba dar kitaip artefaktas – senovės žmonių pagaminti ir naudoti daiktai ar jų dalys, rasti archeologinėse vietose ar atsitiktinai, arba iki dabar išlikę archeologijos paminkluose. Dažniausiai – tai iš įvairių medžiagų pagaminti darbo įrankiai, ginklai, papuošalai, buities reikmenys, drabužiai. Ištyrus radinius nustatomas jų naudojimo laikas, atkuriamas ikirašytinės žmonių bendruomenės gyvenimas, įvertinamas pasiektas jos raidos lygis. Po tyrimų, konservavimo ir restauravimo archeologiniai radiniai perduodami muziejams, kur eksponuojami ir saugomi[1].

Nagrinėjamuose piliakalniuose, prie jų esančiose papėdės gyvenvietėse, stovyklavietėse ir senovės gyvenvietėse archeologinių radinių rasta gana nemažai, todėl visus radinius turėtume suskirstyti į tam tikras kategorijas, kurios padėtų lengviau orentuotis ir nepasimesti tarp jų.

Pagal kategorijas, archeologiniai radiniai yra skirstomi į: architektūrinius, biologinius, buities daiktus, darbo įrankius, ginkluotę, kostiumą, muzikos instrumentus, prekybos reikmenis, religinius reikmenis, simbolinės paskirties daiktus, transporto priemones, ūkinės veiklos radinius, žaidimo priemones ir žirgo ekipuotę. Būtina paminėti, kad kiekviena iš šių kategorijų yra suskirstoma ir į mažesnius skyrius, pavyzdžiui, architektūriniai radinių kategorija išskaidoma į: dekoro elementus, konstrukcijų elementus, statybines medžiagas, sudedamąsias dalis bei tvirtinimo elementus. Panašiai yra ir su kitomis kategorijomis. Visgi, čia minėtume tik tas kategorijas, kurios bus tiesiogiai susijusios su nagrinėjamos teritorijos radiniais[2].

Architektūriniai radiniai (radiniai, susijęs su architektūra. Paprastai tai statinys, statinio dalis, jo interjero ar eksterjero konstrukcinis ar stacionarios įrangos elementas, taip pat statybinės medžiagos tvirtinimo ar puošybos elementai). Tarp mūsų aptariamoje vietovėje rastų archeologinių radinių į architektūrinių radinių kategoriją galime įrašyti akmenų grindinį (architektūriniai radiniai – statybinės medžiagos), kuris buvo rastas Balandiškių (Beižionių sen., I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst.) piliakalnyje, o taip pat perdegusius, apskaldytus bei apdegusius akmenis, kurie rasti Kloninių Mijaugonių (Kietaviškių sen., pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a.) senovės gyvenvietėje ir Toleikių (Pastrėvio sen., I tūkst.) senovės gyvenvietėje. Išsamesnės informacijos apie akmenų grindinį nepateikta. Tačiau, toje pačioje Toleikių (Pastrėvio sen., I tūkst.) senovės gyvenvietėje rasta ir molio skiedinio tinko.

Lietuvoje molio skiedinio tinkas žinomas nuo akmens amžiaus. Juo buvo uždrėbtos pirmųjų pastatų sienos, vėliau molio skiediniu būdavo tinkuojami kai kurie mediniai pastatai (Kleboniškių kaimavietė, XVI a.). Ši technologija buvo naudojama ir XX a. Kalkių skiedinio tinkas atsirado kartu su mūrine statyba (gotikai būdingas tik vidinių pastatų sienų tinkavimas). Pastatų išorės sienų tinkavimas išplito kartu su renesanso architektūra. Tinko kalkiniai skiediniai savo sudėtimi artimi arba analogiški kalkiniams mūrijimo skiediniams[3].

Buities daiktai – vieni gausesnių archeologinių radinių mūsų regione, kurie ženkliai išsiskiria savo gausa. Tiksliau būtų sakyti, kad tai – įvairaus dydžio ir būklės buitinės keramikos likučiai, kurie dėl patogumo yra skirstomi į lipdytą ir žiestą keramiką, o ši – į dar smulkesnes kategorijas. Lipdytą keramiką galime išskirti į tris grupes: keramiką brūkšniuotu paviršiumi, lygiu paviršiumi ir grublėtu paviršiumi. Apskritai, mūsų Strėvos vidurupio regione aptinkamų lipdytos keramikos šukių yra gana nemažai: Beižionių piliakalnyje (Beižionių sen., I tūkst. – II tūkst. pr.), Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietėje (Kietaviškių sen., pagal vienus radinius šią gyvenvietę galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a.), Toleikių senovės gyvenvietėje (Pastrėvio sen., I tūkst.) bei Gojaus senovės gyvenvietėje (Kietaviškių sen., I tūkst. vid. – II pusė). Tai – degti dirbiniai iš molio, kurie buvo lipdomi rankomis, be žiedžiamojo rato. Lipdyta keramika Lietuvos teritorijoje žinoma jau nuo IV tūkstantmečio pr. Kr., iki pat II tūkstantmečio po Kr.. Keramiką paprastai lipdė kiekviena šeima savam naudojimui. Indai lipdyti iš molio su įvairiomis priemaišomis (augalinėmis, organinėmis). Indai įvairių formų, dalis ornamentuoti. Jie buvo išdegami laužuose ar židiniuose[4].

Nemažai rasta ir brūkšniuotosios keramikos likučių Balandiškių piliakalnyje, Beižionių sen., I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst.) papėdės gyvenvietė,je Latvių piliakalnyje, Kazokiškių sen., I tūkst., Toleikių senovės gyvenvietėje, Pastrėvio sen., I tūkst., bei Pipiriškių piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje, Pastrėvio sen., I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst. vid. Tai – lipdyta keramika. Radiniai – lipdyto degto molio puodai, turintys vertikaliais ir įstrižais brūkšniais išbraižytą išorinių sienelių paviršių. Seniausioji keramika brūkšniuotu paviršiumi Lietuvos teritorijoje žinoma dar iš neolito (rasta Šventojoje). Itin plačiai naudota I tūkstantmetyje pr. m. e. – I m. e. tūkstantmetyje. Anksčiausiai išnyko Vakarų Lietuvoje (pirmaisiais amžiais po. Kr). Šiaurės rytų Lietuvoje išsilaikė iki III a. Panemunės piliakalniuose ir gyvenvietėse naudota tik IV–V a.[5].

Taip pat turime ir keramikos lygiu paviršiumi (Žuvyčių piliakalnis, Semeliškių sen., I tūkst. – II tūkst. pr., Kalninių–Mijaugonių piliakalnio papėdės gyvenvietė, Gilučių sen., I tūkst. vid. – II tūkst. pr., Pipiriškių piliakalnio papėdės gyvenvietė, Pastrėvio sen., I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst. vid., ir Mitkiškių senovės gyvenvietėje, Kazokiškių sen., I tūkst.). Tai – keramika, turinti gražiai nulygintą, kartais iki blizgesio nugludintą paviršių. Tokia keramika gaminta iš tankios molio masės su smėlio arba smulkiai grūsto granito priemaišomis. Lietuvos teritorijoje naudota jau I tūkstantmečio prieš Kr., antrojoje pusėje. Viduriniajame geležies amžiuje puodai lygiu paviršiumi naudoti daugelyje piliakalnių ir gyvenviečių bei pilkapynų. Lietuvoje išsilaikė iki I tūkstantmečio pabaigos[6].

Randama keramikos ir grublėtu paviršiumi (Pipiriškių piliakalnio papėdės gyvenvietė, Pastrėvio sen., I tūkst. pr. Kr. II pusė – I tūkst. vid., Kalninių–Mijaugonių piliakalnio papėdės gyvenvietė, Gilučių sen., I tūkst. vid. – II tūkst. pr., Toleikių senovės gyvenvietė, Pastrėvio sen., I tūkst., bei Mitkiškių senovės gyvenvietė, Kazokiškių sen., I tūkst.). Šios keramikos lipdyto degto molio puodai pasižymi turintys nelygų, grublėtą paviršių. Tai – vienas iš labiausiai paplitusių Lietuvoje keramikos tipų. Galėjo atsirasti dar I tūkstantmetyje prieš Kr. Plačiau naudota nuo III a. Anksčiausiai paplito vakarinėje Lietuvos dalyje ir Užnemunėje, nuo IV–V a. paplito ir Rytų Lietuvoje. Išsilaikė iki pat IX–X a.[7].

Žiestą keramiką galime išskirti į dvi grupes: gludintą ir apžiestą keramiką. Strėvos vidurupio regione pasitaikė atrasti ir vienos, ir kitos keramikos, pavyzdžiui, jau minėtoje bei gausioje Pipiriškių piliakalnio papėdės gyvenvietėje bei pačiame Pipiriškių piliakalnyje (Pastrėvio sen., II tūkst. vid.) randame juodos gludintos keramikos. Ši keramika iš kitų rūšių išsiskiria tuo, kad degimo metu, redukcinėje aplinkoje (be deguonio) tampa juodos spalvos. Redukcinis keramikos išdegimo būdas Lietuvoje pasirodė XV a., dėl užsienio šalių įtakos. Miestuose plačiausiai naudotas XV–XVI a. Vėliau, kintant puodų gamybos technologijoms, juodoji keramika įsivyravo kaimo puodininkystėje (čia gaminta net iki XX a. vidurio)[8].

Apžiestos keramikos randame: Žuvyčių piliakalnyje (Semeliškių sen., I tūkst. – II tūkst. pr.), Kalninių Mijaugonių senovės gyvenvietėje (Kietaviškių sen., II tūkst., pr.). Mikiškių senovės gyvenvietėje (Kazokiškių sen., I tūkst.) bei Gojaus senovės gyvenvietėje (Kietaviškių sen., I tūkst. vid. – II pusė). Ši keramika gaminta iš vieno molio gabalo, naudojant žiedžiamąjį ratą, o vėliau pagamintą puodą išdegant krosnyje. Pradėjus žiesti keramiką, gaminti tobulesni įvairios paskirties indai, atsirado naujų formų (pavyzdžiui, gamintos lėkštės, keptuvės, ąsočiai, gertuvės, taupyklės)[9].

Taip pat reikėtų paminėti, kad šiuose įvardytuose piliakalniuose ir prie piliakalnių esančiose papėdžių gyvenvietėse, senovės gyvenvietėse ir stovyklavietėse taip pat rasta nemažai ir pavienių, smulkių keramikos šukių, kurias sunku priskirti prie kurios nors keramikos rūšies. Taip yra todėl, kad šukės savo dydžiu ganėtinai mažos, smulkios. Sunku suprasti, kokiai keramikos rūšiai jos priklauso. Todėl apie jas informacijos nepateiksime.

Giedrius Kazlauskas

Naudota literatūra:

1. Kazakevičius, V.Archeologinis radinys. Visuotinė lietuvių enciklopedija.

2. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas. Archeologiniai radiniai.

3. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: „Mintis“, 1975, t. 2. p. 35; Kultūros vertybių registras. Beižionių piliakalnis su gyvenviete.

4. Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva II. Vilnius, 1996, p. 17-18; Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas. Lipdyta keramika.

5. Baubonis, Z., Zabiela, G. Lietuvos piliakalniai. Atlasas, Vilnius: „Mintis“, 2005, t. 1. p. 138-139, 142-143; Kultūros paminklų enciklopedija.

6. Baubonis, Z., Zabiela, G. Lietuvos piliakalniai. Atlasas, Vilnius: „Mintis“, 2005, t. 1. p. 144-145; Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas. Keramika lygiu paviršiumi.

7. Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva II. Vilnius, 1996, p. 40-41, 95; Lietuvos piliakalniai. Kalniniai Mijaugonys.

8. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: „Mintis“, 1975, t. 2, 138 p; Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas. Juoda gludinta keramika.

9. Kuncevičius, A. Lietuvos Viduramžių archeologija. Vilnius: „Versus Aureus“, 2005, p. 145; Girininkas, A. Nauji archeologiniai paminklai Kaišiadorių rajone. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius: 1993, p. 291-292; Kultūros vertybių registras. Mitkiškių senovės gyvenvietė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų