Profesorius etnologas Libertas Klimka apie adventą

Profesorius etnologas Libertas Klimka apie adventą

Lapkričio pabaigoje gamtos nuotaika jau liūdnoka, aukštaitiškos dainos žodžiais:

Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja,

Raiba gegutė nebekukuoja…

Dienos apniukį ir naktys šaltos,

Dažnai su gruodu šalnalos baltos…“

Pasak kaimo senolių, žiema prasidedanti nuo Šv. Andriejaus, lapkričio 30-osios. Senasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Iš senosios religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški tikėjimai ir žaismingi papročiai. Kadangi tuoj tuoj prasidės žiema, kai viską užklos sniego patalai, atsistojus ant to meto slenksčio spėjama ateitis. Kokie gi vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O jaunimui žiema – poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Štai todėl labai svarbi žiemos švenčių dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja jaunutės merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį. Pavakare temstant nubėga prie šulinio, triskart apeina jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, barstydamos paskui save kanapes. Pašnibždomis taria: „Šventas Andriau, Andriejau, kanapes sėju, kam aš patinku, tegu ateina kanapių rauti“. Nubarsto sėklelėmis kiek ir takelį nuo šulinio iki trobos, „pasėja“ taip pat ir prie lovos. Tada suvalgo ką nors labai sūraus vakarienei ir eina miegoti. Per sapną atjos raitelis prie šulinio žirgo girdyti – tai tas ir bus tikrasis. O jeigu šiandien kuri mergina juokais sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur mieste rastų šulinį? Išeitis yra, nes mistikoje daiktą atstoja jo simbolis. Tai štai, po lova, ties galva, reikia pastatyti dubenėlį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną, tariamą „tiltą“. Rankos mostu iš dešinės pusės kairėn paberti sėklelių – tris kartus. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs ves – tas bus tikrasis. Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto ir nelakuoto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai išgriebs… Šie žaismingi burtai, atėję iš gilios senovės, dar atmenami Pietryčių Lietuvos kaimuose. Visoje Lietuvoje taip pat buvo žinomas paprotys šv. Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pasimerkti ją ant palangės. Pražydės Kūčių rytmečiui – svajonė ar troškimas tikrai išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo – mitinė logika reikalauja kitos, ne namų erdvės.

Kitados buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su dvasių pasauliu. Mat mirusiųjų pasaulyje laikas sustingęs ir suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo.

Adventas – susikaupimo, dvasios ir kūno apsivalymo periodas, kuriuo prasideda bažnytinių švenčių liturginiai metai. Tautiniai papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. Mat senų senovėje žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad būtent piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją ir įkalina saulę. Tad reikia imtis maginių veiksmų – apeigomis sukurti Visatą iš naujo, ir laikas vėl pradės tekėti, vėl sugrįš saulutė ir suvešės augmenija. Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis: jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasiruošimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai. Žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių. Būdinga, kad yra draudžiamų darbų, ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis ir t. t. Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulutės grįžimą. Negalima kirpti avelių, antraip vėlesnė jų vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti. O kirpusi mergina gautų vyrą tikrą tinginį, ne kitokie būtų ir jų vaikai. Per adventą žemaičių moterys vengdavo pilti pūkines pagalves, mat vasarą varnos iškapos žąsyčius, o vanagai juos išnešios. Tuo laikotarpiu niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Manyta, kad per adventą kirstų malkų liepsna galinti su baisiausiu trenksmu išlėkti pro kaminą. Suręstą iš tokių sienojų namą lankančios dvasios; jos vaitojančios naktimis. Šiame paprotyje dvelkteli labai jau senoviškais tikėjimais apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas. Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus advento paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus  vainikėlį, kuriame  uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi, dar po kitos – trys žvakės. Suplevens keturios liepsnelės – štai ir šv. Kalėdos! Taip sukuriama nepakartojama jų laukimo nuotaika. Apskritai advento vakarai – tai kaimo žmonių pabuvimai kartu, per kuriuos dirbami nesunkūs ir neskubūs darbai: verpiama, plėšomos plunksnos, taisomi pakinktai… Ypač tam laikui pritinka megzti tinklus – bus „laimūs“, nes susideda iš kryžiukų. Su pasilinksminimais baigta; priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko.“ Bažnyčioje nebetuokiama, tad liaujasi ir piršlybos. Bedirbant būdavo giedamos advento giesmės. Dzūkuose papročiai leisdavo ir padainuoti;  čia išliko labai senoviškų advento dainų, kuriose galbūt glūdi netgi akmens amžiaus laikotarpio atmintis. Joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliumaloda“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“. Ir dainose sakoma, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios iš stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atneš elnias. Bevakarodamas jaunimas ir žaidimų pažaisdavo, ratelius eidavo; tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes. Iš didesnių darbų valstiečiams gruodį būdavo likęs linamynis; na, dar ir meitėlį reikėdavę paskersti. Skerstuvėms svarbu parinkti tinkamą metą. Geriausias – mėnulio pilnatis arba priešpilnis. Sakoma, kad tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani, o ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei darbas atliekamas penktadienį, tuomet mėsa gerai laikysis, nes ir kirmėlėms pasninkas. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima spėti, kokia bus žiema: jei kasos pradžia stora – pirmoji žiemos pusė bus rūsti. Gruodis – ir šventinių turgų metas. Įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: „šeškaturgis“, „skaistaturgis“, „saldaturgis“. Pirmajame prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, mezginiais (pirštinėmis ir šalikais), žodžiu, viskuo, kas gina nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio pavadinimas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, nenusitverdami rimto darbo, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms. Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus, o sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plešia! Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Čia buvo galima rasti visko, ko dar reiks šventiniam stalui, tarkime, Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos… Įpusėjus gruodžiui, galima pastebėti, kad tekėdama saulė jau beveik nustojo slinkti į pietryčius. O nuo Šviesos dienos, šv. Liucijos (gruodžio 13 d.), vakarai nebetrumpėja. Dabar porai savaičių ji tarsi stabtelės horizonte, paskui prasidės jos kelionė atgalios, į ilgesnįjį – šviesųjį – paros metą. Taip sulauksime žiemos saulėgrįžos; pagal astronominį kalendorių, dažniausiai tai yra gruodžio 22-oji. Tačiau kaip šventė daugelio kraštų ir tautų kalendoriuose saulėgrįža, žinia, švenčiama vėliau – gruodžio 25-ąją; tarsi įsitikinama, kad diena tikrai nebetrumpės. Krikščioniškuose kraštuose – tai šv. Kalėdos, iškiliai pažymimos nuo IV a. kaip kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Kristus krikščioniškajam  pasauliui – patekėjusi saulė. Šis palyginimas sutapdino žiemos saulėgrįžą su Išganytojo atėjimo į mūsų pasaulį data.

Paruošė etnografė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas