Tai, kas eiliniam žmogui atrodo kaip pasaka, mokslininkams yra tarsi praeityje ištartų žodžių aidas. Elektrėnų krašte gimę žmonės, vaikystėje legendas ir padavimus girdėję iš savo senelių, pasakojimus apie mus supančias vietas prisimena ir mielai dalijasi jais. Pasakojimuose užfiksuotos vietos, kurių jau nebėra, – jas sunaikino melioracija, kelių tiesimas ir statybos bei istorinių įvykių atgarsiai – Napoleono kariuomenės žygis per Lietuvą, iš Maskvos grįžtančių prancūzų prislėpti lobiai…
„Elektrėnų kronikos“ skaitytojams siūlome pluoštelį etnologės Onos Rasutės Šakienės surinktos mitologijos. Skaitydami žmonių pasakojimus pažinsite juose žinomas vietas, o gal netgi ir patys prisiminsite ir skaitytojams papasakosite vaikystėje girdėtus padavimus…
Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m., Kakliniškės
Kalba netaisyta.
Mažiklė, Alinka
Prancūzai
Čia va, palei šaltinėlį, kur plente šaltinis, tai pušyne buvis kas tai. Šitam krašte iškasta žemė, kasė, kai darė kelią, tai mes vaikai matėm, atvežė vagonėliais kaulus. Ale kokį kaulai, kiek mum vaikam, gal po dešimt metų buva, tai pastatai kaulą, tai iki bambos man. Ilgi, dideli kaulai. Šnekėja, kad prancūzų tie kaulai, juos vežė ir vertė čia klony, kur plentas, kasė iš šita gala nuog šaltinėlia, kasė šitą kalną, daug kaulų, galbų nebuva, tik kaulai, buva, saka, šešiolika vagonėlių tų kaulų.
Lobiai
Kai jau traukėsi prancūzai, tai daug kur šnekėja, kad užkasdinėja lobius, sava turtu. Auseniškėse, saka, palei kryžių lyg buva užkasta kas tai. Saka, buva atvažiavį kas tai, ieškoja su žemėlapiais, planais. Kad rastui, nesakė.
Buva išplovį kokį tai lobį prie ežera, vaikai rada ir atidavė milicininkui. Paskui reikėja atiduot, tai, saka, jis atidavė žalvariniais, žmonės juokėsi, saka, ar tai gali būt teisybė? Saka, atiduos jis.
Prie Šarkinės buva tokia vieta, vadina ,,Prie skrynios“, ty gilu, važinėja žmonės žuvaut, ale mes, nei tėvas, nei aš, žvejyba neužsiėmėm, nėjam, kiek pagaudavam Kapuštėlij, ty jis buva švarus, neapaugis, kadaise niekas ty taip nemeškerioja.
Sabališkėse vaidenosi
Pas uošvį gyvenau, pas tėvu gyvenau, reikia gi pačiam gaspadoriaut, paskui nuvažiavau Čižiūnuosna, parsivežiau pirtį, perstačiau Sabališkėse ir gyvenom. Tik perėjau gyvent, atsigulėm jau pirmų nakt, kad kažkas per lubas perlėkė. Ty skudurų užklota, tik sušegždėja, išėjau, užlipau an aukšta, pažiūrėjau – nieka nėr.
Vienu vakaru girdžiu, kažkas tai užlipa per gonkas. Išėjau pažiūrėjau – nieka nėr. Kad tik parėjau, sienon stukt, stukt kas tai ty kur lova. Išsigandau lyg tai. Nu gerai. Ryte perkėliau lovų kiton vieton, atsigulėm, ir vėl beldžiasi, nu atsikėliau, kuloku lubosna stuktelėjau, garsas nuėja an visa nama, nu gerai.
O dabar tai visą laiką beldžia ir beldžia in sienu. Praeina kas tai, tik subraška sienos. Kas tai negeras. Ar kas palaidota čia, ar kas… ir dabar tas pats. Joks medis ar šaka, visi girdim naktim. Vis in sienu kas duoda. Sklepu kasim – nieka nėr.
Tik užmiengu ir pabundu – eile stovi palei lovu. Žmonės. Vienas didelis, kitas mažiukas, eile. Ateina koks vyras, stovi ir žiūri in manį, paskui supykau, sakau ,,Išeik, ko čia nori“ ir daugiau neateina
Šnekėja anksčiau, ty, kur dabar paplentėj šaltalankiai susodyti, buva kalnas, toks, kaip kapinių, tai tenai išveži žemi kai darė plentu, pyli an pievų žemai po kalnu, lygina. Ir tėvukas vežioja. Vokiečių laikais tenai an to kalna, šnekėja, vaidenasi. Dar aš vaikas buvau, tai, saka, an to kalna norėja statyt bažnyčių, jau buva suvežta medžiagų, pamatai pradėti, saka, čia kunigas užsimanė bažnyčių statyt, kiti – kad pas juos statyt, tai susiginčija ir nestatė niekur.
Tai vaidenasi pas Aliubavičių. Stovėja juodas stulpas ty, mačiau. Pas mumį tai tik beldžiasi.
Juozas Kučinskas, g. 1929 m., Alinkos k., gyv. Sabališkių k.
Girnakaliai
Girnakaliuose an kalna stovėja Pomergės akmuo, toks didelis, menu, dar mokytojas Radzevičius vedžioja. Saka, vestuvės važiava, tai per langu užkeikė pomergę, lyg motina, tai akmeniu pavirta.
Janina Jakelytė Petkevičienė, g.1925 m. Raistinės k.
Dembina tai va už miška, kap atitekėjau, tai nuveidinėjau ty, gyvena toks žmogus, ratelius darė, taisė, tai nešiojau, jei sugenda ratelis. Seniau gi labai daug verpėm, reikėja taisyt ratelis. Ty gyvena gal 5 – 6 gyventojai, dar buva likį vieta, kur stovėjis dvaras, baina, kad dvaras.
An kalna palei ežeru (Besenio) buva tokis Pomergės akmuo, tai menu. Saka, motina užkeiki, nežinau. Tų akmenu nurita kur tai, ar suskaldi. Ty buva dar pėda, matiau.
Saka, Girnakaliuose buvį girnų kalima cechai, visur dar pilna buva akmenų, dar menu. Dabar viską palaidoja šitos statybos, šitie sodai, nelika nei ženkla. Pas mumį dar yra vieta, vadinama karčma. Vis kur aini, ar ką, tai saka ,,Po karčmela“. Miškelij ty šaltinis buva, vanduo virė, buva indėtas ąžuolinis zriūbas. Neinu ty, negaliu žiūrėt, viską užvertė.
Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m. Karkučių k.
Belezų kaimas
Sakė, Belezų kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės. Stovėjo armija, jos vadas koks tai Beleš. Tai, sako, paskui tą vietovę ir užvadino taip. Čia yra daug visokių apskritų akmenų, pilni laukai buvo, dabar melioracija, akmenis rinko, tai jau netiek likę. Ir mažesnių, ir didėsnių, visokių, taip nugludinti, lyg rankom, sakytum. Labai jau apskriti. Prie Rusakalnio yra piliakalnis, va matosi iš mūs kiemo.
Seniau šitos žemės niekas nedirbo, nei kolūkiai nesėjo, raistai, akmenai stovėjo.
Danutė Makarevičiūtė Lasevičienė, g. 1963 m. Belezų k.
Kakliniškės
Mūs pievose rodėsi
Saka, jei nakčia važiuosi, tai nor ratas nusimaus, tik dar dar dar ir nusirita. Keikies ir taisai. Kol randi, sudedi. Už gelžkelia, šitam velnio raistelij visada rodėsi. Saka, ateidinėja velniai ir šokiuosna. Pažint negalima ir žinai kaip? Pasiverčia tava bernu ir padara vaiku. Tai vaikas gimsta su lanku an juosmenia. Baba baina. Saka, neatskirsi, ar Mijaugonių bernai, ar jiej atėja. Ale prisižiūrėjus galima atskirt, reikia žiūrėt ar turi nosyje dvi skylutes. Baina. Saka, ajau iš šokių, prisistatė bernas, saka, ainam kartu, bus linksmiau, aja, aja kartu ir nežinia kas ty pasidari, ryte ji pabuda inkelta pušin, saka, sėdi palei pačiu viršūni.
Man irgi buva. Šventim Damulevičienės 50-metį, ajau vėlai, jau naktį namo. Palydėjau Alkovikieni, paskui atsiskyriau an namų, palei Kumeliausku ainu, ty keliukas, šone – raistas. Viskas gerai. Perėjau revu, daveidinėju pievas, kad pasidari prieš manį kos tai miškas, čia gi nei rykštelės nerasi, o dabar prieš stovi koki tai aukšti tankūs krūmai. Garsiai šneku in savį, atsigrįžtu an Batrakų, ty šviesu, laukai, o man prieš kos miškas, praeit negalima. Ale kaip? Žengiu žingsnį – ir miškas traukiasi toliau, aš jan neinteinu, tik jis prieš manį. Tai vis kas žingsnis toliau toliau, ale prieš nieka nematyt, šuniukas va loja, aš jo nepažįstu, va kap padara. Dairausi sustojus, nu gerai ainu, kap čia dabar yra? Ale nepasimetu. Ainu ir ainu, nor prieš nieka nematyt. Daveinu iki va šita elektros stulpa, lyg tas, ale namų nematyt. Vistiek ainu. Galvoju, kur gi čia nuveisi, gelžkelis prieš, nepablūdysiu. Davėjau iki šulinia, kad ir dinga viskas, žiūriu namai stovi, ačlaimas prieš.
Vienąkart žiemu pilnatis, šviesu kaip dienu. Ėjau iš laidotuvių iš Kumeliauska. Atsiskyriau nuo žmonių, jie nuvėja kitu keliu ir ainu an namų. Šviesu kaip dienu, nusilaidau nuo kalniuka, žiūriu, kad mūs namai – ne namai. Stovi didžiausi, aukščiausi rūmai, kad kas baint, netikėčiau. Aš gi nei arielkos negėriau, nieka, mėnulis šviečia. Per revu ainu ir sakau, ot kad tokiuose rūmuose gyvent, kas ty pasidara, neįsivaizduoju. Ir vėl davėjau in šulinį ir dinga viskas.
Šita vieta kaip tai iš visų pusių grioviai, upeliai, šaltiniai. Ėja grioviai in Prakusu, kitoj pusėj ėja iki ežera, melioracija viską sujauki. Niekus pereit per šaltinius negalima buva. Kai ėja melioracija, tai kasė labai didelius storus medžius, jų visur buva pilna. O kiek kelmų buva mūs žemėj, kiek jų išrovi žemi dirbdami seniau…
Sabališkių kaime buva. Stovėja seni namai. Gyvena toki žmonės. Numirė vyrs Olesis. Lika žmona Anė ir dvi nedidelės mergaitės. Tai jom labai vaidenasi. Mana seseries anyta aja pas jas nakvot, tai kap ti sutemsta, tai ir ateina. Baladoja langan iš lauka, paskui ateina pirkion, tadu pernakt dirba. Saka, vandenį pilsta, malkas krauna, kiton vieton deda. Peržiem aja pas jas nakvot, ji bija su tom mergaitėm likt, saka, tai lempu užpučia, tai uždega, nėr ramybės, bet jo nesimata. Saka jos an lovos visos keturios susėda, užsidengia koldrom ir prasėdi nemiegojį. Paskui jau pavarga. Darė kas ką rodę, vis tiek nepadeda. Ir mišias užsakinėja, ir kunigas šventina, nieka. Tai Anė, nu žmona, vieną kart pradėja jį šnekint, saka, pasakyk, ko tau reikia, ko tu nori, ką daryt, kad padėt tau. Tai saki, kokia liepsna perėja per kambarį, pirmyn, atgal ir dinga. Paskui kastai darodė, kad tų pačių valandu laikytų 12 mišių, labai melstųsi. Nuvažiava Vilniun, sutarė su vyskupu ir padarė taip. Tada baigėsi. O vyras buva labai lėtas, tykus, ne pijokas, geras.
Paskui šnekėja vyrai, kad seniau ty, toj vietoj kas tai buvį. Ėja prancūzai, saka, veži aprištu vežimu, sustoja, ty kluonas didelis stovėja, nakvynei, sugulė tan kluonan, o koki tai Olubai pamanė, kad ty auksu jie vežą, tai užriša duris, parėmė ir padegė tą kluoną. Tai visi prancūzai ty ir sudegė, ale jokia ty auksa niekas nerada. Tai jau diedukų diedukai tep padarė, o matai, jam krita, ne jis buva kaltas. Saka, prakeikta vieta buva.