Praeitis – ateičiai

Praeitis – ateičiai

Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – šventės šurmulyje Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Šakienė Elektrėnų krašto šviesuoliams dar kartą įminė neįmenamą mįslę, kodėl maža  Lietuvėlė sunkiuose istorijos vingiuose neišnyksta nuo Pasaulio žemėlapio, kaip išnyko ne viena jos gentainė. (Video)

Julija Kirkilienė

Vasario 10 dienos pavakarę į muziejų ji sukvietė Elektrėnų krašto tautodailininkus, literatus, bendruomenės atstovus  ir draugijos „Tėvynės pažinimas“ pirmininką, tautotyros puoselėtoją, po kruopelytę renkantį paveldą į „savasties aruodus“, humanitarinių mokslų daktarą Kazimierą Račkauską. Šis šviesuolis ieško pasekėjų Elektrėnuose, norinčių ir galinčių šviestis ir šviesti.

Muziejaus salėje tėviškės pažinimo aurą pagilino Elektrėnų krašto tautodailininkų – Monikos Stančikienės, Verutės Lebednykienės, Bruno Margevičiaus, Viktorijos Paukštienės, Marijonos Vanagienės, Onos Patronaitienės, Onos Rasutės Šakienės, Onos Vadeikienės – darbų paroda. Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ kūrėjų – Onos Kulbokienės, Onos Maleravičienės, Onos Mozūraitienės, Genovaitės Žigutienės, Elenos Vidrinskienės, Vladislavos Kursevičienės, Irenos Petkevičienės, Nijolės Ustilienės  – žodžiai apie Tėvynę, tėviškę ir jos žmones K. Račkauskui įkvėpė vilties, kad jauname mieste – Elektrėnuose – iš visų Lietuvos regionų apsigyvenę žmonės į tą „savasties aruodą“ sunešė lobius, kuriuos paliks jaunosioms  kartoms, o šios – ateinančioms.
Draugija „Tėvynės pažinimas“ su jaunimu mezga labai artimus ryšius – tautotyrininkų konkursą organizavo tik jaunimui ir taip į draugiją pritraukė savą kraštą mylintį ir jo istorija besidomintį jaunimą.  
Elektrėnų krašto jaunimą domėtis kraštotyra dar reikia paraginti (arba paraginti pasigirti). Mokyklose veikia kraštotyros būreliai, bet dažniausiai tie kraštotyrininkai ir lieka žinomi tik savose mokyklose. Bet mokyklose lieka jų atlikti darbai,  praeities istorija  lieka ateičiai.
O Elektrėnų literatūros ir meno muziejuje tą vakarą susirinkusieji dalijosi prisiminimais, keitėsi patirtimi ir visus susirinkusius siejo viena – meilė savo tėviškei, savo tėvynei. Sakralinių drožinių meistras B. Margevičius negalėjo suprasti, kaip virbalais galima išmegzti raštus ar mažomis staklėmis išausti juostas, o mezgėjos ir audėjos stebėjosi Bruno sugebėjimu kaltu skulptūrose išreikšti veido bruožus.
Elektrėnietė, tarsi visų talentų dėžutė,  Ona Patronaitienė, šiais metais išrinkta  Veiverių krašto šviesuole bei gavusi nominaciją „Tautiškumo puoselėtoja“, apdovanota   Vilniaus apskrities didžiojo kunigaikščio Gedimino vardo III laipsnio nominacija  „Už vietinių senųjų amatų tradicijų puoselėjimą“,  pasidalino įspūdžiais iš Vilniaus apskrities liaudies meno parodos „Aukso vainikas“, iš kur savo parodą elektrėniečiai perkėlė į muziejų.  Šios parodos tikslas – palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias dailės tradicijas bei pagerbti talentingiausius Vilniaus apskrities liaudies kūrėjus, puoselėjančius vietinių senųjų amatų tradicijas. Ona Patronaitienė yra draugijos „Tėvynės pažinimas“ leidžiamo „Tautotyros metraščio“ pirmojo tomo herojė.  Kita talentų dėžutė – Ona Vadeikienė –  nutarė mažiau kalbėti, bet geriau padainuoti. Ir „nešė dainą dainužėlę, širdies balsą nuo manęs“, pritariant visiems vakaronės dalyviams.
Į tautotyros lobyną savo indėlį įnešė mokytoja iš Daugirdiškių Vladislava Kursevičienė. Ji surinko Daugirdiškių istoriją ir išleido knygą „Daugirdiškės“. Marijona Vanagienė, margųjų raštų mezgėja,  papasakojo ne tik apie savo pomėgius, bet ir  pasidalino prisiminimais apie pokario laikotarpį bei padeklamavo nežinomo autoriaus, tremtinio eilėraštį „Be trupinio duonos“.
K. Račkauskas stebėjosi elektrėniečių meile savo kraštui ir papasakojo apie galimybę Elektrėnuose įkurti draugijos „Tėvynės pažinimas“ filialą. Tuo susidomėjo bendruomenės „Elektrėnų kraštas“ narys Edmundas Vėželis.
Draugija „Tėvynės pažinimas“ įkurta 1919 metais Lietuvos dailininko ir archeologo, muziejininko ir tautotyrininko kauniečio Tado Daugirdo, o atkurta 1989 metais istoriko dr. Kazimiero Račkausko.  Ši draugija savo kraštotyros, vėliau tautotyros darbais buvo prie tautotyros ištakų ir skaidriausių jos versmių, du dešimtmečius leido savo mėnraštį ,,Gimtinė“, kuriame publikuota per 6 tūkstančiai straipsnių, atsiminimų, tyrimų aprašymų, literatūrinės kūrybos vaizdelių, eilėraščių, esė. „Gimtinė“ peraugo į daugiatomį, mokslinės krypties kasmetinį straipsnių rinkinį, „Tautotyros metraštį“, kuriame, pasak K. Račkausko, sudedamos ne vieną šimtmetį Lietuvos šviesuolių, kaip išmanant, po kruopelytę kauptos žinios apie tautos praeitį, taip brangiausias senolių relikvijas siekiant palikti ateities kartoms kaip unikalų savasties lobyną. Tokie lobynai ir lemia tai, kad lietuvių kalba nepaprasta  tuo, kad… išliko, nors, pasak Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros docento Antano Smetonos,  istorijos sūkuriuose ji tiek kartų galėjo visam laikui dingti nuo Europos kalbinio žemėlapio, kaip ir pati Lietuva – nuo jos geografinio, politinio paviršiaus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų