Karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, vadinamos kultūriniu paveldu. Elektrėnų savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas Kazimieras Stasiulionis, kuris rūpinasi kultūros paveldo išsaugojimu, nekilnojamųjų kultūros vertybių būkle ir tvarkymu Elektrėnų savivaldybėje, sako, kad mūsų krašte visas turtas glūdi po žeme. Jam pritaria archeologas Vykintas Vaitkevičius, tyrinėjęs Bajorų kapinynas Kietaviškėse, o jame rastų unikalių radinių reikšmę Lietuvos istorijai palygino su legendinio Trojos miesto lobiais.
Raminta ČESNAUSKAITĖ
Pasak K. Stasiulionio, registruotų kultūros paveldo objektų mūsų krašte nėra labai daug. Elektrėnų savivaldybėje yra 18 kultūros paminklų: Latvių ir Balandiškių piliakalniai, Beižionių ir Kalninių Mijaugonių piliakalniai su gyvenviete, Paaliosės, Balceriškių, Kalninių Mijaugonių, Migliniškių, Beižionių ir kiti pilkapynai, Daugirdiškių dvarvietė bei Toleikių senovės gyvenvietė. Savivaldybėje registruoti 26 valstybės saugomi paveldo objektai: Žuvyčių piliakalnis, Pipiriškių piliakalnis su gyvenviete, Žuvyčių ir Bajorų kapinynai, Vievio ir Semeliškių dvarvietės, Mitkiškių, Kloninių Mijaugonių ir Girelės senovės gyvenvietės, Abromiškų dvaro sodyba, pasieniečio J. Kybarto žuvimo vieta, Vievio geležinkelio sandėlis, Beižionių ir Eitulionių alkas, Liaukiškių alkakalnis ir keli pilkapynai. Taip pat paveldui priskiriami „Kristaus, Marijos ir avinėlio pėdos“, Migliniškių – „Nuotakos“, Jagelonių – „Gaidelio“ akmenys. Dar 24 kultūros paveldo objektai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Elektrėnų savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimais įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Tai Daugirdiškių ir Ausieniškių buvusių dvaro sodybų fragmentai, Geibonių kluonas, Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia, Panerių buvusios dvaro sodybos fragmentai, Sabališkių koplyčia, Semeliškių miestelis ir kapinės, Zabarijos senovės gyvenvietė, Paalkių piliakalnis, Grabijolų kalnas, vadinamas Cypeliu, Vieninkų kapinynas, Kragžlių pilkapynas.
K. Stasiulionis turi suradęs ir daugiau dar neregistruotų objektų: akmenų, medžių, net šaltinį, kurie ateityje gali būti paskelbti saugomais.
Griūvančios sienos
Elektrėnų krašte vyrauja archeologiniai kultūros paveldo objektai: pilkapynai, piliakalniai, yra keletas architektūrinių paminklų. Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo registruojant kultūros paveldo objektus buvo pridaryta daug žalos, daug turto sunaikinta. „Pridaryta klaidų žemę grąžinant, nebuvo atsižvelgta į kultūros paveldą, žmonės taip pat nesuinteresuoti registruoti savo žemėje kultūros paveldo objektų. Dėl akmenų, sako, krenta žemės kaina, o jei jie nesaugomi – juos tiesiog nurenka“, – aiškina K. Stasiulionis.
Elektrėnų savivaldybėje architektūriniai paminklai – dvarai – apgriuvę, geriausios būklės yra Panerių dvaras, kur įsikūrusi sanatorinė mokykla, ir Ausieniškių dvaras, Abromiškių dvaras yra apverktinos būklės, bet žadama bent jo išorę sutvarkyti, žinomos Semeliškių, Vievio dvarų dvarvietės, Daugirdiškių dvaro likę tik griuvėsiai. „Savivaldybei priklauso Abromiškių dvaro svirnas, kiti pastatai yra privatūs arba anksčiau priklausė Vilniaus apskričiai, dabar neperduoti niekam, pavyzdžiui, Sabališkių koplyčia praktiškai šeimininkų neturi“, – pasakoja K. Stasiulionis. Todėl sunku vykdyti ir tokių objektų priežiūrą. Šiemet bus atstatytas Abromiškių svirnas, planuojama sutvarkyti paminklą prieš 80 metų žuvusiam pasieniečiui J. Kybartui, yra paruoštas projektas Sabališkų koplyčios restauravimui. Savivaldybės lėšomis prie piliakalnių yra įrengtos rodyklės, stendai. Prie kitų paveldo objektų net rodyklių nėra, nei informacinių lentelių. Kartais net derinant su rodyklių pastatymu susijusius klausimus kyla problemų su kelininkais. Jei nėra privažiavimų, pavyzdžiui, prie piliakalnių, tada tos rodyklės gali klaidinti vairuotojus, nes rodyklė rodys tiesiog į laukus.
Kalnai ir maži kalneliai
Elektrėnų savivaldybėje yra įregistruoti septyni piliakalniai. „Jie pas mus mažiau žinomi, yra miškuose, kur nėra privažiavimo, sunku surasti, kai kurie apsupti privačios žemės“, – sako K. Stasiulionis. Daugiausiai jie išsibarstę savivaldybės pakraščiuose: du yra Kazokiškių seniūnijoje, du – Beižionių. Kareivonyse vienas vadinamas Piliakalniu dar neregistruotas, netyrinėtas ir Giedraitiškių piliakalnis. Elektrėnų savivaldybėje piliakalniai nėra tokie žymūs, kaip, pavyzdžiui, Kernavėje. Lengviausiai pasiekiamas – Beižionių piliakalnis, kurį galima pasiekti šiokiu tokiu keliuku. Jis dar vadinamas Birutės kalnu, yra įrengtas atskiroje kalvoje. Netoli piliakalnio yra IV–VII a. pilkapynas, tyrinėtas 1939 m., jame rasta lygios ir grublėtos keramikos. Iš septynių piliakalnių, žinomų Elektrėnų savivaldybėje, šis mūsų dienas pasiekė geriausiai išsilaikęs.
Vaizdingiausiais piliakalniais, pasak K. Stasiulionio, galima laikyti Paalkių, Pipiriškių, Balandiškių piliakalnius. Balandiškių piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, yra šiauriniame Juodžio ežero krante. Į rytus nuo piliakalnio yra gyvenvietė, kurioje rasti brūkšniuotos keramikos, akmeninis kirvis su skyle kotui, geležinis pentinis, siauraašmenis kirvis. Latvių piliakalnis įrengtas Sukros dešiniojo bevardžio intako krante, yra apsuptas gilių bevardžių upelių. Paalkių piliakalnis įrengtas bevardžio upelio santakoje su Nerimi susiformavusiame kranto kyšulyje. Jis yra Neries krante augančiame lapuočių miške, tad nuo jo atsiveria puikūs vaizdai į upę. Pipiriškių piliakalnis, dar vadinamas Pasamanės, įrengtas slėnyje tarp Pasamanės ir Purvio ežerų esančioje atskiroje kalvoje, kurią tyrinėjant rasta brūkšniuotos, grublėtos ir gludintos keramikos, Djakovo tipo svorelis, kelerios trinamosios girnos. Piliakalnį apardė arimai, dabar jis dirvonuoja. Panašios būklės yra ir Žuvyčių piliakalnis, įrengtas Vuolastos upelio kairiajame krante esančios aukštumos pakraštyje. Jis taip pat suardytas arimų, dirvonuoja, jo aikštelė ir šlaitai apaugę alksniais. Piliakalniai Elektrėnų savivaldybėje datuojami I tūkst. – II tūkst. pradžia. Istoriniuose šaltiniuose pažymima, kad piliakalniai, atsiradę apie I tūkst. m. pr. m. e., yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas.
Lietuviška Troja
Elektrėnų savivaldybė gali pasigirti išskirtine vieta – Bajorų pilkapinynu Kietaviškių seniūnijoje, kuriame atlikus archeologinius tyrinėjimus rasta daug itin svarbių ir unikalių radinių. Kitur įvairūs „lobių ieškotojai“ yra ne kartą aplenkę archeologus ir nuniokoję ne vieną istorijos paminklą, o šią vietą išgelbėjo jos nuošalumas. 2006 m. buvo pradėti Bajorų kapinyno tyrinėjimai. Kasinėjimus atliko archeologas Vykintas Vaitkevičius su kelių Lietuvos universitetų studentais. Vietovė yra labai turtinga, ją sudaro viduramžių kapinynas ir aukojimo vieta, geležies amžiaus gyvenvietė bei akmens amžiaus stovyklavietė. Čia rasta virš 3000 vienetų keramikos šukių, daugiau kaip 200 titnago radinių, siejamų su mezolito-ankstyvojo neolito laikotarpio stovyklaviete, rasta degintinių žmonių ir gyvulių kaulų. Vietovė atsispindi krikščionybės ir pagonybės sankirtą. Anksčiau vieta, kur vykdyti kasinėjimai, buvo ežero sala, ir žmonės atplukdydavo į ją sudegintų mirusiųjų palaikus. Mūsų protėvių pagonių paprotys kremuoti mirusiuosius gyvavo iki krikščionybės. Šioje vietoje mirusių didikų garbei buvo aukojami ir jų ginklai. Tai pirmoji Lietuvoje geležies amžiaus ir viduramžių laikotarpio paaukotų ginklų radimvietė.
Pasak K. Stasiulionio, archeologas V. Vaitkevičius rastus retus radinius palygino su legendinio Trojos miesto lobiais, o Bajorų pilkapyną pavadino kiekvieno archeologo svajonių vieta.