Pirmosios mokyklos direktorius: grafikais pavyko įtikinti, kad reikės naujos mokyklos

Pirmosios mokyklos direktorius: grafikais pavyko įtikinti, kad reikės naujos mokyklos
Be ko neįsivaizduojamas jaunas, besikuriantis miestas? Be jaunų šeimų ir vaikų juoko. Tokie prieš penkiasdešimtmetį buvo busimieji Elektrėnai: kartu su elektrine ir gyvenamaisiais namais tuometinėje Lietuvos VRE (valstybinės rajoninės elektrinės) gyvenvietėje kilo ir vaikų darželiai. O kaipgi mokyklos?

Dabartiniams mokiniams sunku įsivaizduoti, kad 1961 m. Rugsėjo pirmąją  teko sutikti Draugystės g. 4 namo 17-24 butuose, kuriuose įkurtose klasėse mokiniai ant lentos galėjo rašyti nesikeldami iš pirmojo suolo. Po metų, kol nebuvo pastatyta mokykla, mokiniai į pamokas ėjo į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato patalpas. Mokinių skaičius taip staigiai augo, kad pirmajam mokyklos direktoriui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui Antanui Rutkauskui su pavaduotoju Pranu Vaičiuliu teko skaičiuoti, kiek jau yra ir dar bus mokinių, kad tik įtikintų tuometinę valdžią, jog Elektrėnams reikės naujos mokyklos.
Siūlome paskaityti pirmosios mokyklos, prieš 50 metų davusios pradžią visoms Elektrėnų mokykloms, direktoriaus A. Rutkausko prisiminimus.
Į Elektrėnus – iš Kriūkų
„Iki 1961 m. dirbau Šakių rajone, Kriūkuose (jie kairiajame Nemuno krante, priešais Dubysos žiotis). Parduotuvėje buvo iki valiai degtinės, rūkalų ir žuvies konservų. Teko patiems laikyti karvę, paršą, dėl šieno teko važiuoti į Kaliningrado sritį, šienauti kariniame poligone. Susigalvojome su žmona ieškoti vietos kitur. 1961 m. balandžio pabaigoje žmona nuvyko į kursus Vilniuje ir užsuko į Sveikatos apsaugos ministeriją prašyti, kad būtų perkelta kitur. Kaip tik buvo prasidėjusi VRE statyba. Žmoną perkėlė į Lietuvos VRE gyvenvietę. Taip ji tapo pirmąja gydytoja Elektrėnuose.
Liepos 1 d. su dukra persikraustėme į Elektrėnus. Atsidūriau reikiamu metu reikiamoje vietoje. Iš 15 mokytojų, kurie pradėjo septynmetėje mokykloje 1961 m. mokslo metus, aš buvau vienintelis vyras, baigęs aukštąją mokyklą. Be to, turėjau administratoriaus darbo patirties kitose mokyklose.“
Mokiniai sugyveno geriau
„Pirmus metus septynmetėje mokykloje buvo I-VII klasės, dėstoma lietuvių kalba, ir I-III, II-IV ir V-VII jungtinės klasės, dėstoma rusų kalba. Mokykliniai suolai buvo atvežti iš uždarytų Peliūnų, Malavolės ir Mažiklio mokyklų. Reikėjo galvoti, kaip viską susitvarkyti. Buvo dvi pamainos, dar norėjo įsiterpti ir vakarinė. Antrais mokslo metais mokykla persikėlė į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato patalpas, o jau trečiais mokslo metais – persikėlėme į naujai pastatytą mokyklą, kurios pastate dabar įsikūrusi Jaunimo ir Meno mokyklos.
Reikėjo ieškoti „modus vivendi“ (gyvenimo būdo, red. past.). Kadangi mokykla buvo dvikalbė. Per posėdžius, pasitarimus mokykloje oficialiai šnekėti teko „na obščepaniatnom jazyke“ (visiems suprantama kalba, red. past.).“
Įtikino grafiku
„Kiekvienais mokslo metais mokinių skaičius padidėdavo nuo 80 iki 120 vaikų. Paskaičiavome, jog šitokiais tempais mokinių skaičiui augant (juk kartu augo ir miestas), atsiras dvi pamainos. Su Tarybos vykdomojo komiteto pirmininku Edvardu Paulausku ir elektrinės direktoriumi Pranu Noreika kalbėjome, kad reikia naujos mokyklos. Jie mudu su Pranu Vaičiuliu įtikinėjo, jog greitai mokinių skaičius ims mažėti.
Komunalinis ūkis leido pasinaudoti ūkinėmis knygomis. Viena knyga buvo skirta vienam namui, o knygoje – po lapą kiekvienai name gyvenančiai šeimai. Mes pervertę tuos lapus ėmėme užsirašinėti: kiek vaikų turi vyresnio amžiaus šeimos, o kiek – jaunesnio amžiaus poros. Išvedėme vidurkius, pagal kuriuos apskaičiavome, kiek vaikų turės jaunos šeimos, suskaičiavome, kiek Elektrėnuose gyvena vyrų, kurie dar gali vesti, pasižiūrėjome, kiek išduota gimimo liudijimų.
Viską sudėję į krūvą, nubraižėme grafiką, kuris rodė, kaip augs mokinių skaičius. Šiuo grafiku pavyko įtikinti P. Noreiką, kad reikės naujos mokyklos. Tada jis įsisodino mane į savo automobilį ir nusivežė į Vyriausiąją energetikos valdybą Vilniuje pas viršininką Justiną Nekrašą. Toji energetikos valdyba finansavo ne tik elektrinės statybą, bet ir viską, kas buvo statoma Elektrėnuose. Tačiau atsakymas mums buvo nemalonus: baigėsi statybos, baigėsi ir lėšos. Kreipėmės ir į Švietimo ministeriją, ten irgi gavome neigiamą atsakymą.“
Nauja mokytojų karta
„1972-1973 mokslo metais mokiniai netilpo į dvi pamainas. Elektrėniečiai įpareigojo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatą Stasį Lančinską vykti pas Švietimo ministrą prašyti, kad būtų statoma dar viena mokykla. Šis vizitas įvyko 1972 m., o po poros metų prasidėjo naujos mokyklos statyba. 1975 m. Rugsėjo pirmąją 1354 lietuviškų klasių mokiniai persikraustė į naują mokyklą, kuri buvo pavadinta Elektrėnų pirmąja vidurine (dabar „Ąžuolyno“ pagrindinė mokykla). Senojoje mokykloje liko apie 600 mokinių, kuriems dėstoma buvo rusų kalba.
Devintajame dešimtmetyje prasidėjo trečias Elektrėnų miesto plėtimosi etapas, susijęs su Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba. Buvo nuspręsta jos aptarnaujantį personalą apgyvendinti Elektrėnuose, o ten naujos gyvenvietės nestatyti. Kruonio elektrinės sąskaita ir buvo pastatyta trečioji vidurinė mokykla, ir naujas gyvenamųjų namų rajonas aplink ją.  Pradėjau dirbti joje. 2010 m. mokykloje pradirbęs 49 metus, išėjau į pensiją.“

Užrašė
Gražina Radzvilavičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų