Paveldas: jį būtina pažinti ir saugoti

Paveldas: jį būtina pažinti ir saugoti

Julija Kirkilienė

1972 m. UNESCO priimtoje ­Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijoje skelbiama, kad kiekvienos tautos paveldas yra visų tautų paveldas, kurį būtina pažinti ir saugoti. Tą ir daro savivaldybės žmonės, padedant Lietuvos šviesuoliams, kantriai ir su atsidavimu ieškantiems etninių, istorinių, estetinių ar moksliniu požiūriu svarbių kultūros vertybių, juos saugo ir perduoda iš kartos į kartą. Su tokiais šviesuoliais – archeologu dr. Vykintu Vaitkevičiumi ir Kaišiadorių muziejaus direktoriumi Olijardu Luko­ševičiumi – Elektrėnų žmonės rugsėjo 14 d. susitiko Elektrėnų ­bibliotekoje.

Du šviesuoliai, garsinantys Elektrėnų kraštą – Olijardas Lukoševičius ir Vykintas Vaitkevičius

Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje visą mėnesį vyko istorinė-archeologinė paroda „Atrandant paskandas: senovės lietuvių ka­pai po vandeniu“. Susitikime ta paroda buvo pristatoma, prisimenant 13 metų ekspedicijos nuotykius, netikėtus radinius ir radinių reikšmę.

Paroda į Elektrėnus – po penkmečio
Paroda parengta ekspedicijos dešimtmečiui – 2016 m. – ir eksponuo­ta Kaišiadorių muziejuje. Savotiškas ekspedicijos 15 metų paminėjimas ­vyksta Elektrėnuose, savivaldybėje, kur ekspedicija ir buvo vykdoma. Bajorų kapinynas yra Kietaviškių seniūnijoje. Radiniais išaiškinta Ba­jorų kaimo praeitis atskleidžia ir visos Lietuvos istoriją nuo 800 m. prieš mūsų erą: senovės lietuvių laidojimo papročius, Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą ir kt. Dr. V. Vaitkevičius sako, kad Bajorų kaimas yra lietuviškosios tapatybės dalis.
Bajorų kapinynas yra Baltijos aukštumose, Dzūkų kalvyno duburyje. Kaip rašoma parodos informacijoje, remiantis dr. Rimantės Guobytės žiniomis, Bajorų duburys, kuris vietos gyventojų kalboje vadinamas klone, baigiantis paskutiniajam apledėjimui susidarė vienoje iš supleišėjusio ledyno vietų – tarp ledo luitų patvenktas telkšojo prieledyninis ežeras. Klonė prasideda Vindžiulių kaime ir šiaurės vakarų kryptimi tęsiasi daugiau kaip du kilometrus, ties Bajorų kapinynu kiek susiaurėja, bet statūs jos krantai kyla į trisdešimties metrų aukštį – ledyno pakraščiuose susidariusias morenines kalvas. Pasak dr. V. Vaitkevičiaus, Bajorų kaimas nuo Vindžiulių atskirtas galėjo būti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai didikų vardo neturėję žmonės dažnai savo gyvenamąsias vietas pavadino Bajorais. Gal todėl Bajorų kaimų ­Lietuvoje yra gausu.
Bajorų kaimo kapinynas yra Salaitė, kitaip – Maleckų Salaite vadinamoje 23 x 32 m, 1,2 m aukščio kalvelėje prie Briaunio ežero, už kelių šimtų metrų nuo Gudelių sodybos.

Kodėl Bajoruose?
Kad archeologiniai kasinėjimai buvo vykdomi Bajorų kaime, lėmė vienas atsitiktinumas.
Kolūkių metais Bajorų k. gyventoja Ona Lišauskaitė-Gudelienė (1921–2002), grįždama iš kaimynės Janinos Talačkienės, suartos dirvos pa­viršiuje rado ietigalį ir parsinešė jį į namus. 1994 metais, kai buvo pra­dėta rengti knyga apie Kietaviškes ir jų apylinkes, į Bajorų kaimą užsuko ekspedicijos dalyviai. O. Gudelienę aplankė Sigita Nistelytė ir ­vienas iš knygos „Kietaviškės“ sudarytojų Olijardas Lukoševičius, kurie knygos medžiagai rinko istorinius atsiminimus ir tautosaką. Pokalbio metu Ona prasitarė apie rastą senovės laikų durtuvą, kurį namuose net laikyti bijojusi. Paprašyta Olijardui padovanojo ietigalį ir parodė galimą radimo vietą. Tuo metu žvalgant ir kastuvu patikrinant įvairias vietas ir buvo rasta vieta, kurioje aptikta ir kitų ženklų, rodančių kapinyno požymius. Kitų metų pavasarį šią vietą žvalgė tuometinio Kaišiadorių rajono archeologinės ekspedicijos dalyviai, kuriai vadovavo archeologas dr. Algirdas Girininkas. Tais pačiais metais 1995 metais A. Girininkas ir O. Lukoševičius apie Bajorų kapinyno, kuris buvo datuojamas XII–XIII a., atradimą paskelbė žurnale Baltų archeologija. Tuo laiku rasti pavieniai radiniai (taip pat ir pirmasis radinys – ietigalis) buvo perduo­ti Vytauto Didžiojo karo muziejui. Pasak O. Lukoševičiaus, jis tą ietigalį taip ilgai nešiojęs savo kuprinėje, kad jis net nušveistas liko ir labai gailėjo jį atiduoti muziejui. Būtinybė perduoti archeologinius radinius kitiems Lietuvos muziejams buvo viena iš pa­skatų, inspiravusi siekį Kaišiadoryse įkurti vietinį istorijos muziejų, kuriame būtų kaupiami savivaldybės teritorijoje rasti archeologiniai radiniai ir kitos istorinės vertybės. Kadangi Elektrėnai neturi nei savo muziejaus, nei galimybių eksponatus saugoti, tai Kaišiadorių muziejus saugo ir Elektrėnų savivaldybėje rastus archeologinius radinius.
1996 m. spalio 4 d. Bajorų kapiny­nui buvo suteikta teisinė apsauga, o 2005 m. jis pripažintas valstybės saugoma kultūros paveldo vertybe, patikslintos kapinyno vertingosios savybės ir ribos. Saugomas plotas – 0,95 ha.

Radiniai
2006 m. rugpjūčio 3 d. prasidėjo dr. V. Vaitkevičiaus vadovaujama Klaipėdos universiteto Baltijos regio­no istorijos ir archeologijos instituto ir Kaišiadorių muziejaus archeologinė ekspedicija Bajorų kaime. Per 2006–2015 m. ištirta 304,7 m² kapinyno dalis, iš jų 24 m² – pelkėje Salaitės papėdėje.
Seniausieji Bajorų kapinyne aptikti radiniai datuojami mezolitu, arba viduriniuoju akmens amžiumi (apie VIII tūkst. pr. Kr.). Iš bronzos amžiaus kyla akmeninio gludinto kirvelio dalis ir ugnies nepaliesti žmonių kaulai su mėlyno stiklo karoliukais ir kai kuriais kitais radiniais (VI a. pr. Kr.). Viduriniajam geležies amžiui (VI–VII a.) būdingų ritinio formos molinių verstukų dalys ir lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukės rastos XIV a.–XV a. pradžios degintinių kapų sluoksnyje, kuris apima didžiąją Salaitės dalį. Šiam sluoksniui priklauso didžioji visų archeologinių radinių dalis: sudegintų žmonių ir gyvūnų kaulai, apžiestos keramikos šukės, darbo įrankiai ir buities reikmenys, ginklai, papuošalai, pakinktų dalys. 2015 m. tyrimų duomenimis, tokių pačių radinių iš degintinių kapų yra ir antrosios, už kelių dešimčių metrų esančios salos paviršiuje. Visi Bajorų kapinyno archeologinių tyrimų metu gauti radiniai perduoti saugoti Kaišiadorių muziejui. Visi radiniai yra konservuoti, o kai kuriems iš jų reikėjo ypatingo ir kruopštaus restauratorių dėmesio.
Archeologiniai tyrimai Bajoruose, pasak dr. V. Vaitkevičiaus, rodo, kad mirusiųjų palaikai – ugnies nepaliesti kaulai bronzos amžiuje ir perdegę kauliukai ankstyvaisiais viduramžiais – buvo skandinami senojo Švenčiaus ežero vandenyje. Šis ežeras, vėliau suskilęs į tris mažesnius: Švenčių, Švenčiuką ir Briaunį, plytėjo giliausioje duburio dalyje ir, priklausomai nuo vandens svyravimo, sėmė arba skalavo Bajorų kapinyno kalvą.

Mėlyno stiklo karoliukai
Lietuvių kalba išsaugojo žodį pa­skandos – pomirtinio, povandeninio pasaulio pavadinimą. Įvedus krikščionybę juo imtas vadinti pragaras. Pasakos atskleidžia gilias mitologines laidojimo į vandenį priežastis. Tikėta, kad sudeginto mirusiojo vėlė persikūnija tuomet, kai jos palaikus paliečia nors vienas vandens lašas.
Kertinis Bajorų ekspedicijos akmuo, teigia ekspedicijos vadovas dr. V. Vaitkevičius, – vertybės, kurios kyla iš mokslo tiesos ir gyvenimo patirties. Archeologas sako, kad Bajoruose rasti mėlyno stiklo karoliukai su bangele, į Lietuvą kažkokiais keliais patekę per Lenkiją, tikriausiai, nuo Adrijos jūros krantų, Elektrėnų savivaldybėje galėtų tapti reikšmingu ženklu. Iš mėlyno stiklo su bangele galima būtų pagaminti reikšmingų suvenyrų. V. Vaitkevičius iš radinių išskyrė blindės lazdą su įrėžomis, galbūt simboli­zuojančiomis mūsų krašte gyvenusių žmonių raštą ar ženklus.

Šaulių istorijos vienoje knygoje
Susirinkę į parodos pristatymą elektrėniškiai turėjo ir galimybę susipažinti su O. Lukoševičiaus išleis­ta nauja knyga „Trakų penktoji­ rinktinė“. Trakų rinktinė todėl, kad Trakų ­apskričiai priklausė ir Kaišiadorys. Trakų apskritis 1920 m. atsidūrė pasienyje su Lenkija ir šiame regione dalis Trakų apskrities priklausė Lenkijai, kita – Lietuvai. Penktoji Trakų rinktinė veikė Trakų (Kaišiadorių) apskrityje, kuri apėmė dalį seno­sios Trakų apskrities, nors pats Trakų miestas liko Lenkijos kontroliuojamoje dalyje. Todėl Trakų apskrities centru liko Kaišiadorys. Regione buvo nuolatinė karinė padėtis, o šauliams teko kovoti su vidaus priešais.
Knygos įžangoje rašoma, kad tarp šaulių tuo metu populiari buvo teatrinė, muzikinė ir sportinė veikla, buvo skatinamas lietuviškų bei patriotinių knygynėlių kaupimas, periodinių spaudos leidinių platinimas, o renginių organizavimas buvo visuomeninio gyvenimo kasdienybe. O. Lukoševičius pasakojo,­ kad archyvuose ieškodami policijos kriminalinių įvykių suvestinių ir vartydami tuometinę spaudą, surado įvairių pikantiškų nutikimų, kuriuos ne visus galėjo sudėti į leidinį. Knygoje surinkta daug neskelbtos medžiagos, nepublikuotų nuotraukų, todėl ir elektrėniškiams verta dar kartą pasigilinti į mūsų apylinkių istoriją. Knygą skaitytojai pasiskolinti gali visose savivaldybės bibliotekose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų