Antradienį po šventų Velykų anksti ryte beeinant gatve, nustebino neįprasti miestui garsai – laukinių ančių kreksėjimas Trakų gatvėje. Apsidairęs pamačiau ir šmirinėjančių aplink šiukšlių konteinerius laukinių ančių pulkelį.
Laukinės antys – ne varnos, jos vengia miesto, žmonių. Tik labai didelis badas, alinantis, užsitęsęs alkio jausmas gali jas priversti taip neįprastai elgtis…
Mes jau pripratome prie poros dešimčių būrelio laukinių ančių žiemojimo mūsų mieste III-sios dambos neužšalusio vandens plotelyje prie pat Policijos komisarijato, – pakeliui į Bažnyčią. Būtų keista, jei jos ten nežiemotų.
Šiais metais, vis niekaip nesibaigiant žiemai, jų ten renkasi vis daugiau ir daugiau. Susitelkė jau nebe dešimtys, o keli šimtai laukinių antelių. Todėl pramisti mažame vandens – dumblo plote jau nebeįmanoma, ir jos patraukė prie šiukšlių konteinerių. Bet prie konteinerių ne kažin ką galima susirasti.
Aš ne už laukinių paukščių lepinimą. Tačiau šiemetinė begalinė žiema badu numarins jų ne vieną, jei Žemės „šeimininkas“ – žmogus nepagelbės. Jos gyvena taip arti – šalia mūsų, jos mūsų miesto puošmena nykoku žiemos metu, gali būti savotiška atrakcija vaikams, gyvos gamtos pamokos ne tik moksleiviams, bet ir suaugusiems. Mačiau, kaip vienas – kitas elektrėnietis retkarčiais antis pamaitina, jas atsiviliodami į krantą ant tako, einančio link Policijos komisariato pastato. Pats patyriau, kad šie išbadėję paukščiai jau nebepaklūsta baimės instinktui: lesa prie pat kojų, nelyginant išlepinti ir nebaikštūs balandžiai. Maitinant malonu jas stebėti iš taip arti, matyti, kaip rungtyniauja dėl maisto, kartais net susipešdamos, klausytis nuolatinio kvaksėjimo. Bet, pastebėjus, kad išsekę, dėl greito nuovargio daugelis vis tupiasi ant sniego, malonumo jausmą greitai pakeičia gailestis. Pasiguodžiu, kad nors truputėlį prisidedu jas gelbėdamas.
Neturėdamas supratimo, kiek dar tęsis ši žiema, kviečiu elektrėniečius dažniau gelbėti anteles nuo baltojo bado: palesinti virtomis bulvėmis, duonos, batono, košių atliekomis, grūdais, stambiomis kruopomis. Tinka ir pasmulkintos nesūdytos mėsos atliekos, kietai virtas kiaušinis. Maistą meskite ant kranto, ne į vandenį.
Žiemojančios šalia mūsų antelės jau seniai tapo mūsų miesto įvaizdžio dalimi, padėkime joms išlikti. Sunkiausia antims – patelėms: jose jau bręsta kiaušiniai, reikalaudami daugiau energijos šaltinio – maisto, kurio beveik nėra šį sniegingą pavasarį.
Vidmantas Mickevičius