Pastrėvys

Ona Rasutė ŠAKIENĖ

Kaimų ir viensėdžių vardai – tai ir kūryba, nusakanti senųjų bendruomenių charakterį, at­sklei­džianti buvusius kaimynys­tės santykius ir leidžianti pažinti pačius „kūrėjus“. Taigi gyvenamųjų vietovių vardai kartu su kitais vietovardžiais formuoja specifinį kultūrinį mentalinį klodą, eg­zistuojantį su visuomene ir kraštovaizdžiu neatsiejamai ir esantį ne ką mažiau reikšmingą šalies kultūriniame lauke, kaip papročiai ar tradicijos.
Prie Strėvos nuo seno virė gyvenimas. Paupio gyvenvietės buvo sujungtos senoviniais keliais. Prie Strėvos galima suskaičiuoti buvus apie dvylika vandens malūnų. Patogi geografinė padėtis uždėjo ryškų istorijos antspaudą – gyvenviečių čia būta jau akmens amžiuje, piliakalniai, kurių buvo daug įrengta prie Strėvos ir jos intakų dar I tūkstantmetyje p.m.e. regėjo genčių kovas ir susirėmimus su svetimšaliais. Pastrėviais nuvilnijo ne viena karų, mūšių, sukilimų audra.

Pastrėvys (Aleksandrovka)
Pastrėvio vardas kilęs nuo Strėvos upės.

Strėvos upės vardas atspindi vieną Lietuvos upių savybę – sraunumą (strėvus – sraunus) vidutinis jos greitis yra 1,1 – 0,3 m/ sek., žemupio rėvose siekia iki 1,0 m/ sek. Srovės greitį koreguoja ir augmenijos gausa, vasarą tankiai sužėlę vandens augalai sumažina upės tėkmę, pavasarį ir rudenį, augmenijai sumažėjus, Strėva būna sraunesnė. Labai įvairuoja upės krantai ir slėniai, jie nulemia pakrančių grožį. Krantai, išvartos kai kur siekia iki 3 metrų aukščio. Jau vidurupyje pasitaiko gana aukštų skardžių, žemupyje kai kur jie iškyla iki 30–40 metrų.Iš enciklopedijų
Pastrėvio kaimas minimas nuo to laiko, kai prie Strėvos upės įsikūrė XVII a. iš carinės Rusijos ištremti rusų sentikiai. Vadinosi Aleksandrovka.
Pirmoji įmonė kaime – vandens malūnas ant Strėvos upės, kuris buvo pastatytas, galbūt, XX amžiaus pradžioje.
Pastrėvio kaimas buvo įsikūręs abipus Srėvos upės. Kairiajame krante ir toliau į vakarų pusę tęsėsi iki Stančikų ir Pagrendos miško, pietuose tęsėsi iki Stančikų kaimo, o šiaurėje ribojosi su Peliūnų kaimu. Lebednykų šeima – totorių tautybės, dauguma – lietuviai, gyveno Kanapic­kai, Kananavičiai, bet arčiau Strė­vos gyveno apie 20 rusų tautybės šei­mų. Prisimenu Bagačionkų, Žukų, Bukinų, Lukjanienės, Jakovlevų, Šestakovų šeimas ir kt. Pasakojo, kad jie čia buvo apgyvendinti seniai – kaip tremtiniai iš carinės Rusijos ir pabėgėliai nuo karo, gal dar 18 a. Gyveno Brazauskų, Lebednykų, Stampareckų šeimos.
Pastrėvio kaimas labai pasikeitė, kai 1952 m. pastatė rajoninę hidroelektrinę. Per Strėvą kelyje į Kietaviškes buvo tiltas, čia ant Strėvos buvo suplanuota statyti hidroelektrinę, užtvenkti upę.
Mokykla buvo įsteigta 1930 m. Atskiro pastato mokykla neturėjo, tai buvo patalpos nuomojamos iš A. Kanapicko, V. Kananavičiaus.
Pirmas mokyklos direktorius buvo Dzidolikas Jurgis. Mokykloje dirbo jau atskirų dalykų mokytojai. Vaikutytė Zofija dėstė biologiją, Malūnavičienė – matematiką, Ivoška – istoriją, Ivoškienė Albina – lietuvių kalbą, Černius Aloyzas, Černiūtė Teresė, Arlauskas Jonas – rusų kalbą, Arlauskienė Danutė – vadovavo chorui, Bubnytė-Dzidolikienė ir Katinaitė – pradinių klasių moky­tojos. Ieva Burokienė

Belezai
Visi šitie gražūs kalniukai, piliakalniai, tai, saka, kareiviai kepurim prinešioja. Marijona Tamkevičiūtė Makarevičienė
Sakė, Belezų kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės. Stovėjo armija, jos vadas koks tai Beleš. Tai, sako, paskui tą vietovę ir užvadino taip. Čia yra daug visokių apskritų akmenų, pilni laukai buvo, dabar melioracija, akmenis rinko, tai jau netiek likę. Ir mažesnių, ir didesnių, visokių, taip nugludinti, lyg rankom, sakytum. Labai jau apskriti. Prie Rusakalnio yra piliakalnis, va matosi iš mūs kiemo. Danutė Makarevičiūtė Lasevičienė

Belezų piliakalnis
Piliakalnio aikštelę ratu juosia stačiašlaitis pylimas. Vidinėje pylimo pusėje iš žemės kyšo akmens dalis, su rieduliu siejamas padavimas apie kareivį–šaulį, kuris čia turėjęs sau apkasą.
Piliakalnio aikštelė lygi, ilgus metus buvo ariama. Pietvakarių pusėje pylimas apardytas duobių, papėdėje – N. Pulauskienės sodyba.
Belezų piliakalnis panašus į kitus Vidurio Dzūkijos piliakalnius, kuriems mokslinėje literatūroje yra prigijęs miniatiūrinių piliakalnių pavadinimas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jie ir papėdėje plytinčios gyvenvietės buvo naudojamos I tūkstantmečio pirmoje pusėje – viduryje. Taip pat datuojamos kitados į šiaurę nuo Belezų piliakalnio esančios Toleikių senovės gyvenvietės paviršiuje rastos lipdytos keramikos šukės. Vis dėlto Belezų piliakalnio dydis, įtvirtinimų mastas neleidžia atmesti galimybės, kad jis buvo naudojamas ir vėliau, galbūt net kovų su kryžiuočiais laikotarpiu.

Karkučiai
Vietovardžiai
Buva mus krašte aplinkui visokių vardų, visi kalneliai, šaltinėliai vardus turėja, buva Aukštujus kalnas, Bardziškė, Bal­taduonė, Dumblynas, Dubija, Graužų kalnai, Gurnia krantas, Gaubų šaltinis, Gilija, Ilgojus, Jogudėłė, Jankiškės, Kampeliai, Kamšełė, Kampeliai, Krikštenis, Kapinės, Karčiamos pieva, Kampas, Kalnagalis, Klampi bala, Kreivonis, Linmarkų, Lankełės, Loveliai, Molija, Malūna kalnelis, Moliakasai, Niūkaraistis, Pakarklinė, Sūria upełė, Prūdelia upelis, Purvynų pieva, Plytinčia, Pajuodžemis, Parudbałė, Perkasai, Pakaciškė, Puišiškė, Strėvos upė, Strėvos pieva, Stulpelia pieva, Salełės pieva, Vargasałė, Valilupė. V.Gauba
Kaime gyvena – Žiauneriūnas, Kazlauskienė, Česoniai, Šeškevičiai, Pinelis, tada tėvas Pinelis, Vėl’ Česoniai, paskui du Stančikai abiem kelia pusėm, toliau dar trys Česoniai, gale – Gauba. Jis buva bagotas, turėja pusantra valaka žemis, dar už jo dar trys Česoniai, ty jų buva labai daug. Kitoj kelia pusėj – Kazlauskas, vėl’ Česoniai ir Česoniai, net iki gala kaima. Tokių kokių pravardžių nebuva, vadina tėva vardais, buva Šimienė, Vinciukėlis, Petrukas, buva Staršina, gal seniūnas, Kazelis, Andrelis, Staselis, va kaip. Bronė Pinelytė Brazienė

Iš prisiminimų
Karkučiuose buva gatvi. 1937 metais aja an sklypų, dar menu. Kaimas aja prie kelia an Semeliškių. Trobos stovėja galais in keliu. Buva ir po vienu stogu su tvartais ir atskirai.
Kiemavietė aja in pietus palei Kalnagalia kalnu, Baltaduoniu iki Mustenių. Kaimas didelis, palei keliu apie kilometrą. Kai kaimas aja an sklypų, tai isiskirsti vienkiemiais. Šnekėja lietuviškai.
Gyvena Česoniai, Žiauneriūnas, Gauba, Kazlauskas, ale daugiausiai buva Česonių. Antanas, Stasys, prie vokiečių tarnavo policijoj, tai buva išvežtas Sibiran. Šaltinių miškas, kur Greževičius gyvena, jis žemės, miška turėja apie 80 hektarų. Juozas Kazlauskas
Kadaise kai buva gatvi ir buva tvoros, tai dar menu nakti du žmonės aja sargybu. Pernakt jiej dvieju vaikščioja gatve, nemiegoja. Iš eilės, visi aja, kasnakt’. Vadina, saki, karabolas reikia ait’.
Daug pas ką buva svirnai. Ty laikė javus, mėsu viršuj laiki, dar lovos buva, aidava miegot’, menu diedukai miegoja, mamos sesuva. Ty skrynios stovėja. Jose laiki divonus, staltieses, audinius. Bronė Pinelytė Brazienė
Kai apsivedim, tai dar gyvenam pas tėvus. Ir malūnininkas Stampareckas ateidinėja. Paskui jiej slapstėsi ir pas mumį nakvodava. Lovų nebuva, tai suolus sustata, pakloja ir miega šitaip. Jiej isislapsti pas žmones, jų neišveži. Tai tenai, tai tenai, kas tai perspėdava, kad jau ieška. Ale buva visokių, buva ir pranešinėja. Mūs kaima bernai irgi daugiausiai slapstėsi namie, tik pora išiaja tarnaut’, kiti kaip tai sukosi. Jonas Pinelis

Musteniai
Musteniai – gyvenvietė Elektrėnų savivaldybėje. Mustenių kaimo laukuose yra buvę keletas pilkapių, 1981 m. rastas lobis. Yra saugomas Mustenių akmuo.
Kaimo šiaurėje yra To­lei­kių senovės gyvenvietės ir kapinyno apsaugos zona, taip pat į kaimo teritoriją patenka didžioji Toleikių senovės gyvenvietės dalis.
Pipiriškių geomorfiniame draustinyje įrengti dideli golfo laukai.
Kaime yra Liūliakalnis, Kaukazo kalnas, Piliakalnis. Jį, sako, kareiviai kepurėm supylė.
Kaimo pavadinimas, pasakojo diedukai dar, sako, buvęs koks tai ginčas dėl žemių – vis vieni – mūs ten, kiti – mūs ten, ginčijosi, ginčijosi, va Musteniai ir liko.
Kaime buvo labai daug vienodų pavardžių: Daugsevičiai, Rakauskai, Apanavičiai, atskirt negalima, užtat daugelis turėjo pravardes. Juzginas – mano diedukas Markevičius. Naujokas – mano tėvas, nes pirmas persikėlė ir pasistatė namus. Štabiai – Suchockai, pas juos karo metu buvęs koks tai štabas. Galiniai – gyveno gale kaimo. Buvo toks Markevičius, jį vadino Kirveliu. Rožis – Pranckevičius, paskui jau Rožiukai, Rožiūtės…
Kadaise žemę dirbo šniūrais, menu dar buvo šniūrų žymės, paskui kai pradėjo art’ traktoriais, viskas susinaikino, tik dar sakydavo kieno šniūre kas yr. Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė
Musteniai – visi lietuviai. Belezai – jau gudai.
Prie Mustenių kapinių stovi didelis akmuo, saka kadaise prie to akmenia kapus padari. Kai prie Lietuvos aidava akmentašiai ir tašydava akmenis, tai kaimas nełaida jo skaldyt’, ar neperskėłi, kad jis ty ir lika. Pro Mustenių kaimą teka Sūrio upė.
Po Liūliakalniu ty šaltinis, ažeras Gilūšis. Saka, aja kelias in Trakus aukščiau už dabartinį, žvyrkelis, in ažeru buva miškas, dideli lazdinynai, ty riešutava, giliai, vadinasi Gilūšis. Ty buva Kiera žemi, dar vadina Kiera ažeras. Kur dabar golfynas an tų kalnų gyvena du broliai Pliopai – Juozas ir Andrius. Buva bagoti ūkininkai, turėja daug žemis, turieja sodų, skaitisi Bitkauščiznos kaimas.
Mana tėvai ir diedukai gyvena Mustenių kaime. Baba buva iš Toleikių.
Kaime beveik visi turieja pravardes, ba buva daug vienodų pavardžių. Buva toks baikorius, tai – Kaznačiejus, atieja vienas žentuos­na, tai – Naujokas, lenkų kareiviai stovieja, tai lika – Štabas ir dabar vaikai Štabukai, kareivis Rožys, tai visi ir dabar – Rožiai jau, gyvena Stasieni, lika Stasiukai. Stasė Pranckevičienė
Tilvikinis – ežerėlis Mus­tenių kaimo rytiniame pakraštyje. Pietinis krantas aukštas, plyti pievos, šiaurinis ir rytinis – žemi, pelkėti, apaugę medžiais ir krūmynais. Ežeras nenutekantis.
Užpurvio ežeras – ežeras 5,5 km į rytus nuo Pastrėvio. Krantai žemi, plačiai užpelkėję. Aplinkui plyti medžiais ir krūmais apaugusios pievos, dirbami laukai, į šiaurę – įrengti golfo laukai. Šiaurės rytuose įteka upeliukas iš netoliese telkšančio Pasamanės ežero, šiaurės vakaruose išteka upelis link Elektrėnų marių intako Antabrasčio.

Pakalnės k. (Gackai)
Kaimas buva Pakalnės. Ažeras Gackų tenai. Dydelis toks, ty tekieja upeliukas. Upelė Dubrava, ežeras Juodinis.  Petrutė Gackaitė Osenskienė
Juodinis – ežeras, ovalo formos. Krantai žemi, pelkėti, tik šiaurrytinis krantas aukštas. Aplinkui plyti pievos ir dirbami laukai. Ežeras nenutekantis, yra Strėvos intakas.
Gackų ežeras yra į rytus nuo kelio. Krantai vietomis žemi, pelkėti, vietomis aukštoki ir sausi. Rytinė ir pietinė pakrantės apaugę miškeliais. Pro jį iš rytų į vakarus prateka  Dubreika. Į rytus įsikūrę Pakalnių ir Bradatiškių kaimai. Pietinėje pakrantėje yra paplūdimys.

Stančikai
Laumena – ežeras, kurio krantai aukštoki, ištisai apaugę medžiais ir krūmais. Aplinkui auga miškeliai, plyti krūmynais apaugusios pievos. Pietuose išteka upeliukas link Vuolastos upelio.
Šalia įsikūręs Stančikų kaimas.

Laumeno ežeras
Čia palei mumį – Laumena ažeras. Seniau žmonės šnekėja, kad jis buva visai kitam šone miška.
Vienas žmogus ari palei mišku su jaučiais. Užiaja didelis lietus, štormas. Labai didelis debesis. Gyvuliai isiganda, žmogus jų nesuvaldi ir užrėki an to pasiutusia jaučia: „Stok, tu Laumenai!“. Tai, saka, tas debesis pradėja suktis, suktis, kap viesulas ir ait’ palei mišku žemyn, žemyn, nusiłaida an pievos ir dinga. Žmogus žiūri – ažeras ty, kur buva pieva. Kur debesis aja, ir dabar griovys stovi. Zofija Petkevičiūtė-Pinelienė
Stančikuose yra Laumena ežeras, tai, arė žmogus ir kaip tai nusikeikė, saka, pataikė in tų minutį, kai galima prakeikt’, tai tas Laumenas ir nuviaja žemyn, saka labai gilūs grioviai ir dabar tenai kalnan aina, dar yra. Janina Kananavičiūtė Kananavičienė

Mergos šaltinis
Dabar išmelioruota, ale čia in Pagrendu buva Mergos šaltinis, ty vaikai bijodavam pereit’. Ty kaip veidas – dvi akys ir burna, nu vienas didelis akivaras ir du maži, ty Kanapickų kelias aja, an Pagrendos per tą pievą važiuodava an Kietaviškių, tai saka, kas ty buva, saka, važiava vestuvės ir kas tai nenorėja tų vestuvių, nu kad ženytūs, ar kad imtų, jau nemenu, tai saka, prakeiki: „Kad tu prasmegtum skradžiai žemėn” pasaki. Tai ir sulėki tos vestuvės liūnan, paskenda, atsivėri kaip veidas toki šaltiniai. Seni žmonės pasakoja. Janina Kananavičiūtė Kananavičienė

Šakaldonys
Kaimo pavadinimo kilmė
Toj vietoj, kur dabar Šakaldonių kaimas, seniau buva dideli miškai. Kap žmonėm reikėja žemis, tai tuos miškus kirta kirviais, vali žemi ir laukuose lika labai daug šakalių. Tai tų vietu ir pramini Šakaldonim. Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė
Mūs žemi aja kampu, seniau navalnicos išgriauna revus, ty Vuolasta teka, krantai.
Audžiau šeroku, vasaru nešioja vyrai ilgus baltinius, ant kelnių viršaus usiłaidį. Drobinius, lininius plovi su šarmu, muila nenaudoja. Gal ir nebuva.Verpt’ tai aš nemylėjau, geriau man buva pas gyvulius. Zosė Radzvilaitė

Šakaldonių knygnešys

Vinco Balasevičiaus sodyba Šakaldonių kaime buvo didelė, graži, turtinga. Kai V. Balasevičius iš spaudos sužinojo, kad renkama medžiaga apie knygnešius, daraktorius, kai ėmė rodytis straipsniai apie J Bielinį, J. Milančių, Vievio miestelio vaistininką, apie P. Gudelį iš Gilučių kaimo.
1902 metais į Semeliškių parapiją buvo paskirtas kunigas Antanas Kripaitis, turėjęs ryšių su Darsūniškių, Vilūnų, Užuguosčio knygnešiais. Sužinojęs, kad V. Balasevičius moka lietuviškai skaityti ir rašyti, pasiūlė jam prisijungti prie knygnešių veiklos. Vincas mielai sutiko.
Išėjo ne vienas, o su Jurgiu Praškevičium iš Kalvių kaimo, kuris jau ne vieną kartą lankėsi Tilžėje. Iš jo atneštų elementorių kone visi parapijos daraktoriai slaptose mokyklose mokė vaikus. Žygis pavyko – Vincas grįžo su maišeliu maldaknygių, laikraščių ir juos greitai išdalino.
Sėkmė paskatino V. Balasevičių vėl ir vėl traukti į Tilžę, ant stiprių pečių nešti lietuvišką žodį. Jonas Laurinavičius
Knygnešio V. Balasevičiaus iš Šakaldonių kaimo sesuo Elena Balasevičiūtė ištekėjo už mano senelio Juozo Cibulsko, gyveno Kietaviškėse. Jie išaugino 7 sūnus – Praną, kunigą, Mykolą, agronomą, baigusį Dotnuvos žemės ūkio akademiją, Vincą, sovietų ištremtą į Sibirą ir tenai sušaudytą, Boleslovą, buvusį Vievio miesto seniūną, Joną, Vievio vidurinės mokyklos ilgametį direktorių, Juozą, buvusį Kietaviškių seniūną, Romą, kuris baigiantis karui pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno Australijoje, Sidnėjaus mieste. Visi jau mirę. J.Cibulskas

Vindžiuliai
Kapinynas
Kapinėłis mūs sklype – aja prancūzai ir sušala. Sudėja krūvon, kepurim kareiviai juos užpyłi ir lika supyltas. Už rūsų buva ty atvažiavį, prakasi, rada gelažėlių, kaulų. Norėja koplytstulpį pastatyt’, ale, saka, prižiūrėta, tai nieka. Beganskas buva (jau labai senai jo nėra). Buva jo šniūrely tos kapinėłis. Ir jis pradėja ty art’, ir, saka, jam prisisapnava, kad nerušyt’. Ir nerušina niekas.
A mes jaunos buvam, daug vaikų, tai būtumėt matį, kap mes buvam ty gražiai padarį, apsodinį ir gėlynu padarį. Ona Beganskaitė-Karandienė
Vietovardžiai – Asiūklė, Bekelnio bala, Dubė, Degėsinė, Kelnės, Kamša, Martyna raistukas, Marės kampas, Mirkyklės, Pridotkai, Paliepynas, Peliūniškės, Roduškės, Skerdimai, Trikūgis, Žydapievė. Pasakojo Vyšniauskas
Uošvis bajina, kad kadaise kaime gyvena du kriaučiai Vinciuliai.
Tai, saka, ir kaima vardas liko nuo jų – Vindziuliai. Pranas Binkulys
Mano mama Marcelė Žiau­nieriūnaitė Vindziuliuosna buva atitekėjus iš Karkučių, nemokėjo nei vienos raidės, pasirašinėdavo kryžiukais, bet dainuot’ mokėjo ir mumį mokino. Menu, visos sulipam an pečiaus ir giedam karunkas, arba susisodina mumį an suola ir saka: „Mergaitės, dainuokit, kas dainuoja, tai geri žmonys, apie pikta negalvoja.“ Ieva Karendaitė Jaruševičienė

Bajorai
Bajorais vadinamas viduramžiais susiformavęs bajorų luomas, kaimo vardas kilęs nuo bajorų Vizgirdų gyventos vietovės.

Kaimas paminėtas 1790 m., kai Kietaviškių dvaro savininkas Aleksandras Pociejus pirko iš Mykolo Korženevskio Montigailiškių dvarą su Vizgirdų kaimu. 1795 m. kaime buvo 4 sodybos, 33 gyventojai.1846 m. Bajorai (Vizgirdai) priklausė Pastrėvio dvarui. Jam buvo priskirtas, kuomet po 1831 m. sukilimo iš Pociejų buvo konfiskuotas Kietaviškių dvaras.
Bajorų kaimo kapinynas yra Salaitė, kitaip – Maleckų Salaite, vadinamoje 23 x 32 m, 1,2 m aukščio kalvelėje prie Briaunio ežero.
Bajorų kaime esantis to paties pavadinimo kapinynas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą Jis tyrinėtas 1995 m. (archeologas A. Girininkas). Rasta įvairių metalo bei keramikos dirbinių, degintinių kaulų. Tyrinėtojai kapinyną siejo su viena jotvingių genčių ir datavo XII–XIII a. Tuomet rasti pavieniai radiniai (taip pat ir pirmasis radinys – ietigalis) buvo perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui.
Nuo 2006 m. tyrinėjant Bajorų kaimo kapinyną Briauniaus apyežeryje prieita prie išvados, kad XIV–XV a. pradžioje sudegintų mirusiųjų ir paaukotų gyvulių kaulai kartu su gausiomis įkapėmis, žiestų indų šukėmis, laužavietės ang­limis ir pelenais buvo išberiami ir ant ežero seklumos, ir į pelkėjančio ežero vandenį. Reikšmingi radiniai šiandien atsidūrė tarp vandens semiamų meldų šaknų ir giliau slūgsančiame durpių sluoks­nyje. Vykintas Vaitkevičius

Iš kaimo istorijos
Bajorai… Kad būčiai žinojus, buva kokia tai šneka…Baba galėja…
Anksčiau dar tėvas saki, vadinosi ne Bajorai, o Vizgirdai. Paskui koki tai bajorai, aš nemenu.
Buva tokia vieta, Beržarage vadinama, – nuog Briaunia tekėja upelis in Švenčių. Ty vaikščioji, vaikščioji, negali išeit’. Bronislava Mikalauskaitė Lišauskienė
Saka, gyvena bajorai Vizgirdai, tai ir lika kaima pavadinimas Bajorai. Ty, palei Binkulius, kur buva jų dvarai, nelikį nei ženkla, gal kiek kokių plytgalių Binkuliai išaria.
Ty palei Binkuli buva gatvi, kiemavieti. Ty saka, prancūzų kariuomenė sušaudyta, palaidota. Mūs dar ty, tose pievose yra žemės du hektarai, pievos palei Briauni, ty mes ir dabar paėmį, kur tej kapai senobiniai. Ty upeliai teka, raistai, klampu. Daug upelių suteka Briaunin, va nuo kalna vienas, kitas, nuog Vindziulių irgi toki grioviai dideli stovi, revai koki tai, krantai, ty negalima net šienaut’. O revuose vanduo stovi, tai pievų daug, ale naudos maža. Adalia Kieraitė Maleckienė
Diedukas sakė, kad čia gyvenį ponai Vizgirdai. Palei Briauni – Dvara pieva. Cibulska kalne randasi plytų, vopnos (kalkių), gal mūrai buvį? Gyvenis kas tai ir palei Sidabra kalnu – ariant gale mūs lauka irgi teka matyt’ plytų. Išsiverčia gabalais. Pranas Binkulys
Mana jau tėvai gyvena an viena gala Bajorų, o mūs pirkia jau buva an kita gala – prie Gaidelia. Miške buva akivarų, tankumynų, raistų. Kiemavieti buva kur Mikalauskai, Bliujai, Binkulys.
Mana tėtis mama buva Grybauskaiti iš Gilūšia, jos tėtis buva knygnešys. Bronislava Mikalauskaitė Lišauskienė
Šitoj žemėj jau keli šimtai metų gyvenam, – ir diedas, ir tėvas, ir aš. Čia, palei Briaunia ežeru.
Tėvas tarnava prieg carui rūsų kariuomenėj. Buva karas su turkais, tai net Konstantinopolij buva, ty 1862 metais jį ir sužeidi, peršovi kaklu. Palaida namo, tai jis ir jaučiais važiava, ir ėja, ir joja. Petrapilij nusipirka dzvanu ir labai gražu lanku parsiveži, gražiai išpjaustytu, išdažytu. Ir dabar turiu. Brangus daiktas. Pranas Binkulys

Bajorų, Jagėlonių, Vindžiulių kaimų sandūroje telkšo ežerai:
Švenčius 
Ežero forma šakota. Krantai daugiausia žemi, pelkėti, tik šiaurės rytinis – aukštas. Pietinė ir rytinė pakrantės plačiai apaugę medžiais ir krūmynais, šiaurinėje ir šiaurrytinėje pakrantėse plyti pievos. Suteka 4 upeliai vienas jų  iš Briaunio ežero, išteka bevardis upelis į Aujėdo ežerą.

Švenčiukas 
Krantai žemi, pelkėti, tik rytinis krantas aukštesnis ir sausas. Ežerėlis telkšo ~ 5 ha dydžio medžiais ir krūmynais apaugusios pelkės rytinėje dalyje. Į rytus plyti dirbami laukai. Šalia įsikūręs Šuolių kaimas. Ežerėlis nenutekantis, užankantis.

Briaunis 

Krantai žemi, pelkėti. Piet­vakarinėje pakrantėje auga miškelis, kitose pakrantėse plyti pievos, vietomis apaugę krūmokšniais. Iš pietryčių į šiaurės vakarus ežerą prateka bevardis upelis link Švenčiaus ežero. Šalia įsikūrę Šuolių ir Bajorų kaimai.

Briauniukas 
Pietinis krantas aukštokas. Aplinkui plyti pievos, į šiaurę stūkso miškelis. Šiaurės vakaruose išteka upelis link Briaunio ežero Šalia įsikūręs Vindžiulių kaimas

Žikaronys
Kaimas 8 km į pietvakarius nuo Naujųjų Kietaviškių. Pro kaimą teka Spengla. Stūkso saugomas Žikaronių akmuo yra negyvosios­ gamtos tvarinys. Iš kur jis atkeliavo, neaišku, guli akmuo netoli Kaukinės miško Žikaronių kaimo pakraštyje. Vidmantas Malinauskas

Dvaravietė
Dvaras buvis čia. Seniai. Koks tai Zdanavičius ponas buvo, dar mano diedukas dirbo pas jį. Jis turėjo ir prie Butrimonių dvarą. Diedukui už darbą jau mokėdavo, jau baudžiavos nebuvo. Paskui dvarus naikino, žemes išdalino savanoriam, Lingių kaimas įsikūrė. Ne vietiniai, suvėjį visi. Prie Lietuvos jau. Ir mokykla buva, kur dvaras. Ratkevičius Juozas

Iš prisiminimų
Kiemavietė tenai ir buvo, palei keliu kur dabar eina. Seniau kaimas buvo didelis. Diedukas ty gyveno, aš tai jau nemenu, paskui persikėlė va čia, kur ir aš gyvenu, ėja an sklypų apie 1928 metais, kai aš tik gimis buvau. Kaime gyveno 6 Ratkevičiai, tai vadindavo tėvo vardais – mes ir dabar Jurčikai, nuo dieduko Jurgio vardo. Pas mumį ir moteris vadina pagal vyro vardą – Pranienė, Jurgienė, o vaikai – Tamošiukai, Poviliukai. Ratkevičius Juozas

Pagrenda
Sarakas – ežerėlis Peliū­nų kaime. Ežerėlis ovalo formos. Krantai žemi, pelkėti, aplinkui plyti pievos ir dirbami laukai. Pietuose išteka upeliukas link Skersės upelio. Kiek atokiau į šiaurę telkšo žuvininkystės ūkio tvenkiniai.
Kaimas prie Pagrendos miško. Per kaimą teka Skersė, yra ežeras Varliukas.
Kaimas dar vadintas Skerseninkai.
Pagrendos miške yra par­tizanų bunkeris. Jame 1945 m. sausio 10 d. NKVD kariuomenės pasienio būrio kareiviai vykdė karinę operaciją, kurios metu buvo likviduotas bunkeris. Kautynių metu žuvo 11 Didžiosios Kovos apygardos būrio partizanų. Pa­grendos miške 1945-01-13 įvyko kautynės, kurių metu žuvo septyni partizanai – tai buvo trys broliai Seliutos: Jeronimas, g. 1912 m.; Simonas, g. 1917 m. ir Albertas, g. 1919 m.; trys broliai Česoniai: Bolius, g. 1927 m., Kajetonas bei Vladas ir partizanas Vladas Juozupka. Broliai Seliutos buvo iš Pagrendos k. o broliai Česoniai ir V. Juozupka – iš Peliūnų k.
1992 m. žuvusių partizanų artimųjų rūpesčiu prie bunkerio buvo pastatytas kryžius.
Pagrendos kaime gimė poetas Vytautas Vaiciukevičius.

Pasamanė
Pasamanė yra viensėdis, esantis apie 6 km į rytus nuo Pastrėvio, apie 9 km į pietryčius nuo Elektrėnų. Viensėdžio teritorijoje yra to paties pavadinimo ežeras.
Pasamanė šiaurėje ribojasi su Pipiriškių geomorfologiniu draustiniu, taip pat visas viensėdis patenka į kultūros paveldo teritoriją, kadangi čia yra Pipiriškių, arba Juodkalnio piliakalnis su gyvenviete.
Kaime esantis Pipiriškių, Pasamanės piliakalnis (u. k. 3523) yra vienas anksčiausių piliakalnių savivaldybėje – datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse – I tūkst. viduriu. Jis dar vadinamas Juodkalniu. Piliakalnis su gyvenviete.
Pasamanė – ežeras, esantis už 6 km į rytus nuo Pastrėvio. Krantai žemi, plačiai užpelkėję, apaugę krūmais. Aplinkui plyti pievos. Į šiaurę ir vakarus nuo ežero įrengti golfo laukai, pietinėje pakrantėje stūkso Pipiriškių piliakalnis. Pietvakariuose išteka upelis link Užpurvio ežero.

Malūnai
Pastrėvio malūnas
Buva didelis, visada daug žmonių.  Ir mali, ir pikliava tas pats akmuo, tik sietai buva kitoniški. Reikia sumalt’ ir vėl’ nešt’ maišus viršun, trina per girnas ir sijoja, šitaip kelia kelis kart tą patį. Kai mala razavai, duonai ar gyvuliam, tai akmenų nespaudžia. Dar kruo­pas darė, karšė vilnas, lentpjūvė buva, lentas, gontus pjovė.
Malūnas stovėja an Strėvos upės, an Pastrėvia pusės, kur kelias, jau nieka nelikį. Užtvankai reikieja pylimų, vežė akmenis, statė stulpus, kai vandenia trūksta, uždara, kai per daug – palaidžia. Ratas buva intaisytas, an jo krinta vanduo ir suka jį, ratas suka gyrnas.  Kai nemala, vandenį palaidžia bėgt’’ laisvai. Jonas Pinelis

Gackų malūnas
Tėvas turėja malūnu. Vadina pagal pavardi – Gackų malūnas. Privažiuoja žmonių iš visur – iš Mustenių, Peliūnų, iš  kitur. Per nakt’ małi, malūnas gražiai pikliavoja,  lėtai dirba. Ty kap atimdi pirmutinius miltus, vidurinius atskirai ir paskutinius. Viduriniai būna baltesni. Atsimenu, pikliavoja, byra pirmutiniai, tada atsemia, tada jau aina geresni, juos vėl’ atsemia, tada jau paskutiniai.
Malūnan žmonės suvažiuoja ir neturi kuom sumokėt’, tai suraša sąsiuvinin, paskui jau, kai reikia rugius pjaut’, tata perjoja, suvadina visus ir suveina  kokių 15 pjovėjų, atsilygina.  Petrutė Gackaitė Osenskienė
Pastrėvio kaimai: Belezai, Jarmališkės, Karkučiai, Ka­tiliškės, Kuzmiškė, Lunkiškės, Mackūniškės, Meiciškės, Musteniai, Nuobariškės, Pagrenda, Pakalnės, Palapiškės, Pastrėvys, Peliūnai, Pipiriškės, Šaltiniai, Šeiriškės, Signalai, Stančikai, Strėvininkai, Suslonys, Toleikiai, Užupiai.
Upės: Dubreika, Vuolasta, Sūris, Skersė.