Paslaptingos būtybės ir juodos knygos

Paslaptingos būtybės ir juodos knygos

 

Tęsiame seriją mitologinių pasakojimų, išgirstų iš Elektrėnų savivaldybėje gyvenančių žmonių. Šįkart – apie deives, paslaptingas būtybes, juodas knygas iš Žuvyčių, Koncepto,

Beižionių, Kazokiškių, Kareivonių, Kietaviškių, Žydiškių, Panerių, Šapinavos ir kitų kaimų gyventojų.

Pasakojo Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė iš Žuvyčių k.

Kaime seni žmonis daug visokių baikų pasakoja, buva visokių atsitikimų. Buva ir man.
Ganim karves miškuose. Viena karvi vis atsiskiria nuo visų ir aina miškan, krūmuosna, negalima jos nužiūrėt’, vis aglynan ir aglynan. Aš lakiu jai iš paskui, keikiu, ach tu rupuže, sakau. Landžioju po aglynus, keikiu. Žiūriu – stovi kokia tai boba, skara apsikėtus. Lyg isigandau, ji stovi prie didelia stora lazdyna. Žiūriu – tik triaukšt’, tų storu lazdynu nulauži ir dinga. Dairausi – nei dūka nėr.
Kap grįžau, skerdžius saka: „Nu kur tu tep ilgai buvai prapuolus, gal paklydai?“ Aš jam sakau, kas man buva. Tai jis man saka: „Tikriausiai labai keikeisi, užtat tau ir pasirodi.“ 

Pasakojo Genutė Pupalaigytė iš Koncepto k.

Kai mama buvo dar piemenaitė ir ganė po mišką, tai vis matydavo kokią tai senutę. Ji nebuvo iš mūsų kaimo, nei iš aplinkinių kaimų, nes žmonės vieni kitus pažinojo. Ir apsirengusi ji buvo įdomiai, niekas kaime taip nenešiojo,- vieną kartą ji apsitaisius baltai, baltai, kitą kartą – jau juodai, juodai. Kai praeina pro šalį, pasakojo mamytė, tai visi gyvuliukai į ją sužiuro. Nežinia, kas tai galėjo būti?

Pasakojo Andrius Petkevičius iš Mijaugonių k.

Kadaise po žemi vaikščioja dievas, apsirengis seneliu ir velnias, gražus jaunikaitis, saka, dabar jiej uždaryti 100 – tui metų.
Važiuoja žmogus namo keliu, žiūri – palei piliakalni didžiausias miestas priešais, namai dideli, šviečia, saka, čia dabar, kur aš nuvažiavau, mostełėja su botagu prieš akis, – gi krūmai, miškas. Monų akysna kas pałaida ar ko.

Pasakojo Levosė Pinelytė Kananavičienė iš Kareivonių k.

Kitoj pusėj Piliakalnia, kalne, kur raistelis, saka irgi vaidenasi. Ir miške. Buva ir Maskoliaus raistelis, dar toliau už raista buva akmuo su ožkos pėdela, ty palei Drevičius.
Kas dabar jį ras, nuveži kur tai. Kap užiaja sovietai, tai visku pertvarki, melioraciju vesdami, nelika nei sodybų, nei akmenų.
O palei Jurgeli stovieja didelis aukštas akmenas, saka ty užkeiktos vestuvės, tai palei jį vaidenasi. Jei vėlai naktį aini, tai iš jo išeina kas tai ir aina iš paskui, ale an kalna ir dingsta, jei važiuoji, tai tik strykt užšoka an drangos gaidys. Labai didelis akmuo buva, ale suskaldi jį, išveži. 

Pasakojo Ona Antanavičiūtė Lankienė iš Kareivonių k.

Netoli kelia, kur aja iš Kietaviškių an Burbiškių, gułėja didelis akmenas, palei jį vaidenasi. Vienas bernas myłėja mergų iš Kareivonių kiemavietis ir vėlai naktį aidava namo tuom keliuku, tai kap tik priaina in tų akmenu, tai išeina koks tai juodas žmogus ir seka iš paskui iki pat namų. Ne vieną kart, ale jo jis nekalbina, saka bijoja.

Pasakojo Pranas Lankas iš Kareivonių k.

Palei Jurgeli buvu akmuo, tai ty vaidenus, pasirodydavu koks tai žmogus ar velnias, vedžiodavu, žmogus namų, keliu nerasdavu.
Buvu kapai, kapčiai senobiniai, ale kai aju melioracija, juos užlyginu. Buvu pas mumį šneka, kad jaunimas kai aju an vakarielių palei Auksa kalnu, tai nakti ty šonas palei šonu praeidavu koks tai kareivis, saku, vaidenos. Vis vienas kareivis.

Pasakojo Veronika Puidokaitė iš Senųjų Kietaviškių k.

Kietaviškių laukuose, palei Spenglos krantus, kur žmonys mena žvyrduobes, ty, saka, buva senos kapinės, kapčiai. Ty rodėsi. Saka, važiuoja žmogus naktį palei tų vietų. Kad išeina iš žvyrduobių ir tiesiai in jį. Žmogus buva stiprus, neisiganda ir klausia: ”Ko tau reikia?” Tas nieka nesaka, inšoka vežiman ir puola. Imas, imas, žmogus jam trenkia, tas subyra gabalais, jau tik apsisuka važiuot’, ir vėl’ jis sveikas, puola. Tai, saka, jis tep mūčina tų žmogų, kol gaidys užgiedoja, kap tik užgiedoja, dinga viskas, lyg nieka ir nebuvį. Mana laikais žmonės ty, toj vietoj bulves žiemai kapčiava, ty geras smėlis, žvyras, tai kasi, nukasi visu šlaitu.
Mano broliui naktim rodėsi tamsus žmogus, jis vis rodi skyli tam kalne (Senųjų Kietaviškių), pradarius duris stovi lyg senoviniai aviliai pilni auksa ir kitokių turtų. Nežinia… Net 3 naktis rodėsi tas tamsus žmogus. Tada brolis nuveja pas Lanku, jis ty jau gyvena ir saka: ,,Tava kalne man sapnuojasi užkastas lobis, turtas”, ale Lankas neja kast’, gal bijoja, saka: ,,Jei tau rodasi, tai tu ir kask”. Paskui kai Lankas ari lauku, tai arklys ingriuva skylėn su viena koja, tai keli vyrai, arklį ištrauki ir łaida kartis ton skyłėn, ale nieka nepasieki.

Pasakojo Vincas Zaikauskas iš Klėriškių k.

Miške prie Kukiškio pradėjo vogti mišką, buvo kunigas, jis nuėjo saugot jau, kada naktimis atvažiuoja ir pjauna. Tai pasirodė, sako, koks tai karininkas vaikščioja. Kaip kunigas sako – negalima pasakot’. Pasiuntė kumetį, tas kumetis pamatė ką ir atbėgo nusigandęs – su kardu, sako, koks tai, nuog prancūzų, kaip buvo karas, kokia tai tokia uniforma, su kardu sako, pėsčias.

Pasakojo Jonas Brazinskas iš Beižionių k.

Šimtamečiai sakymai tai, kad buvus kiemavietė čia. Tai karai juos tokius supylė. Tikrumoj vadinosi ,,Kukiškių“ tas raistas. Sala yra, tai kaip dvi, persmaukta per pusę. Pasakų tai daug buvo – kad tai raitelis, tai joja koks kareivis, špikis ant lazdos jam. Abelnai, naktį bijodavo eiti mergos kur nors. Nu ir ty, raisti, ir ty vedžioja.
Raistas, tai buvis ežeras. Seni, tai visi in vienas kitu sakė taip – buvo ežeras, a po to jau jis užajo, užajo… Nu ir vedžioja, sako, joja kareivis kokis, špikis an lazdos.

Pasakojo Stasys Žardalevičius iš Šapinavos k.

Kur čia tas piliakalnis, tai buvo didelis miškas, buvo didelis anksčiau. Tai daug kam pasirodydavo, kad prancūzas vaikščioja – prancūzas eidavo ir nuog to kalno ir in tą kalną. Paskui čia labai dideli pelkynai yra, tam pelkyne dvi dar salos yra, Kūkiškių, kaip vadinas.
Arba eidavo tas prancūzas net per kelią, tep pasakodavo, dar aš nedidukas buvau, tai pasakoja suvėję Žydiškių vyrai, in Beižionis eidavo an vakarėlio, naktį, tai, skaitos, vidurnakty neidavo jau. Kap pasakytų – eina apsiginklavęs, su šviesa, barškydamas, su šalmu, prancūzas.

Pasakojo Bronius Aleksiūnas iš Beižionių k.

Diedukas, sako, ajo naktį, tai sutiko kareivį palei piliakalnį miškelij. Kalbėjo dar Kazlauskas, sako, raitas jojo, tai jam arklį sustabdė kareivis.

Pasakojo Pranas Černiauskas iš Žydiškių k.

Beižionyse piliakalnis, žemiau – senoviška gyvenvietė. Kai ty arė Juozas Brazinskas, tai sakė, yra anglių. Toliau miške yra kapčiai, ir akmenų, yra ir dabar. Žemės piliakalniui supilti nešė iš aplinkui ir liko induba, raistas. Palei dvaro miškelį link Piliakalnio, ajo bernai iš Žydiškių an šokių, tai, skaito, matė, kad išeina kareivis iš miškelio, raudonas, su kepure.

Pasakojo Juozas Navickas iš Žydiškių k

Palei senkapius, sako, Napoleono laikais tenai kazokai sukapojo prancūzus, prie pat Antulio sodybos, pasakojo, kad tenai vaidenasi. Sako, sutinka žmogų, kalba su juo, atsisuka – nėr, išnyko. Žmogų sutinka, kareivį.
Man irgi buvo nuotykis senkapiuose. Ainu aš pas karves, diena šveisi, graži, susitinku senuką, eina su lazda, sustojam, šnekamės, jis ir pasakoja man, kad čia kadaise gyveno ponas, užejo kariuomenė, jie tenai baliavojo, ar vestuvės ar kas, ir užejo kariuomenė. Aš vis klausau. Ir pamiršau paklaust’, ar degino numirusius ar ne, kad atsisuku – nieko nėra. Aš: ,,Ponas, ponas“, o jo nei dūko nėr, kur jis pasidėjo, nežinau. Galvoju, gal nenorėjo kalbėt’, tokis momentas, gal per daug paklausiau, bet nieko nėra… Apejau gyvulius, perrišau, reikia susitaikyt’, ba jeigu pradėsiu bijot’, tai aš vakarais ir taip bijau. Tenai tai kalba, tai vėl’ kas tai darosi. Vieną kartą vakare ainam mes abudu su Juozu ty, kad šakos tik trach, trach – jau kokis ty žvėris insimariojis. Ateinam an rytojaus – nei žolė išbraidžiota, nei šakos išlaužyta, nieko nepadaryta. Tai kaip paaiškint’ tokį dalyką? Piktų balsų, rėkimų negirdėjau. Va, kai piliakalnis, o anoj pusėj – pilkapiai, tai ty vis pasirodydavo kareivis.
Girdėjau vieną legendą, kaip pasakojo žmonės apie Beižionių piliakalnį. Tai šitas va miškelis, einant’ iš čia, tai kadaise, girdėjau dar iš jaunystės, kad vaidenasi. Sako, kareivis pasirodo ir raitas ant balto arklio, ty šone. Tai, sako, tokių vaiduoklių kaip tai rodėsi ties piliakalniu, palei šitu miškeliu. Sako, kažkas tai buvis, ar žuvis. Nuo senų laikų pasirodydavo raitelis. Kareivis.

Juodos knygos

Pasakojo Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė iš Panerių k.

Panerių dvare buvo juodos knygos. Diedukas pasakojo, kad kai jis dar buvo vaikas, juodos knygos buvo ir Kazokiškių bažnyčioj ant stogo, paskliautėj. Žmonės, kai tvarkė stogą, tai matė.
Dvare buvo ordinaristas. Jo sūnus buvo vaikas, tai abudu su dieduku žaisdavo ir vieną kart pasiėmė iš kuparo kokias tai juodas knygas. Jos buvo juodos, o raidės – visos baltos. Parvažiavo jo tėvas, greit į kufarį ir puołė jį bart’: „Kam rodei knygas?“
Diedukas pasakojo, vasarinėj virtuvėj dirbo virėjas. Jis sugalvojo nueit’ bibliotekon paskaityt’ kulinarijos knygą. Jam reikėjo petruškų, tai jis paėmė kokią tai knygą ir pradėjo skaityt’, jam mintyse vis tos petruškos. O virtuvėj tarnai žiūri, kad jau visa virtuvė užversta petruškom, tada išsigandį pasakė ponui. Ponas nułėkė bibliotekon, atėmė tą knygą iš virėjo ir sako jam: „Kad durnas, tai neimk.“ Kažką ten paskaitė, ir dingo visos petruškos.
Sako, ponai turėjo aitvarų. Gal čia ir buvo aitvaras? 

Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių

Sako, buvo Kazokiškėse juodos knygos. Kunigas Čaplikas jas buvo sudėjęs už altoriaus. Tai, jei kas nori velnią prisišaukt’, turi jas skaityt’, o paskui jau reikia mokėt’ atskaityt’ atgal’, ba velniukai neduos tau pakajaus.
Jei kas naminuką prisišaukia, tai reikia aguonų galvutes, 3 metus išlaikytas pakabyt’ ant kamino žemyn galvom, tai kaip šauna, tik bom…ir daugiau neateis.
Saka buva toks ponas, jis su velniu gyveno, turėjo kokių tai knygų. Pas jį tarnavo tarnas. Išvažiavo kur tai šeimininkas, tarnas paėmė jo knygas, jam labai įdomu buvo. Nu jis atsivertė tą knygą ir galvoja: ,,Man reikia malkų priskaldyt’, gal’ paprašysiu“. Nu paskaitė, kad atėja velniai ir sako: ,,Duok darbo“. Jis sako: ,,Aikit’, suskaldykit’ malkas“. Tik būch, būch, trach, trach ir suskaldytos. Ateina vėl’: ,,Duok darbo“. Buvo prieš Kalėdas. Tarnas sugalvojo: ,,Aikit miškan, parneškit eglutę“. Miškas toli. Tai žiūri – jau pilna pirkia tų eglučių. Tai jis :,,Išneškit’ atgal’ miškan“. Išnešė. Ir vėl’:,,Duok darbo“ jau bernui reikia galvot’ ką čia padarius. Paėmė saują aguonų, išbėrė an takų ir sako: ,,Surinkit’ aguonas“, tai žiūri, kad aguonos pačios bėga stiklainin, ty net velnių nesimato. Ir vėl’: ,,Duok darbo“. Bernas jau visai pasimetė, kad grįžta ir šeimininkas. Pamatė kas čia dedas, greit griebė tas knygas, atskaitė atgal’ ir visi velniai dingo. Ot rėkė tada šeimininkas ant berno, ojei, ojei…

Pasakojo Marijona Tamkevičiūtė Makarevičienė iš Belezų k.

Buva Meikiškių kaimas. Buva kamečiasas. Pas Eimontus, saka, buva juodos knygos, tai jas skaitė, skaitė, priskaitė, o atgal atskaityt’ nemokėja, tai, saka, paskui ty labai vaidenasi. Stuksenasi, kaulus numeta. Moteriškė kepa kiaušinienę, saka, tik švyst’ iš kur tai kaulas ir ton kiaušinienėn. Nei valgyt’, nei mest’. Vyrai kortom lošia – lempą užgesina, kap kulia spragilais, taip stuksena. Paskui atsirada žmogus, tai atskaitė atgal’. Saka palei kapus ugnys žybčioja. Nėra jau tų žmonių, išmirę.

Informaciją surinko ir paruošė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų