Antrą kartą su tėvu Venjaminu susitikome Vievio stačiatikių kapinėse. Kai į jas atvažiavau, šventikas jau laukė. Šiek tiek nesmagu, kad teko priversti jį luktelėti, tačiau laiko Venjaminas veltui neleido. Pasiėmęs šluotą čia pat esančioje Visų šventųjų koplyčioje šlavė grindis. Padėjėjų jis nesamdo – padeda tie, kas gali. „Po žiemos čia prisirenka nešvarumų. Drėgna, todėl byra tinkas. Norėjau šiek tiek apsitvarkyti“, – pasisveikinęs kalbą pratęsė šventikas.
Koplyčia išplėšta
Koplyčia – lyg maža cerkvė: lygiai taip pat čia erdvė atskirta ikonostasu, ant sienų kabo ikonos, yra altorius, žvakidės. Tačiau čia ne taip jauku kaip visai šalia stovinčioje Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvėje. Ir tikrai ne dėl nešvarių grindų.
Kaip ir cerkvės, taip ir koplyčios neaplenkė negandos. Cerkvė labiausiai kentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, o tarpukariu pastatyta koplyčia – nuo ilgapirščių. Visai neseniai – 2009 m. pavasarį – Venjaminas, atvažiavęs į koplyčią, pamatė, kad dingo 6 ikonos. Iki dabar jos nerastos ir jų vietoje šviečia sužymėtos medinės lentos. „Gal per šiuos metus ant tuščių vietų naujas ikonas pakabinsime. Greičiausiai ši vagystė buvo pagal užsakymą. Išvogtos tik vertingesnės ikonos, tapytos seniau nei prieš 70 metų. Anksčiau, kai daug lengviau buvo į koplyčią patekti, niekam iš čia nieko nereikėjo“, – pasakojo šventikas. Koplyčia išplėšta buvo atrakinus duris. Ikonos buvo nežinomų autorių.
Šis įvykis popą liūdina. Liūdina jį ir dabartinės aktualijos. Susitikome tą dieną, kai Rusija aneksavo Krymą. „Negerai, kai brolis prieš brolį eina“, – sakė šventikas. Labai svarbi vertybė jam – meilė: Dievo meilė, mamos meilė, artimo meilė, todėl jis jaučiasi blogai, kai ši vertybė pamirštama.
Sudegino cerkvę, bet pradėjo kapines
Napoleono kariuomenė, į Rusiją keliaujanti per Vievį, čia pridarė daug žalos. Didžiausias smūgis klestinčiam Vieviui – kariai apiplėšė ir sudegino svarbiausius miestelio pastatus: vienuolyną, spaustuvę ir cerkvę. Tačiau stačiatikių kapinės prasidėjo būtent nuo Napoleono karių. Jie palaidoti visai šalia įėjimo į kapines ir kapas pavadintas brolių kapu (rus. „Bratskaja magila“). Tad ir skaičiuoja Vievio stačiatikių amžinojo atilsio vieta jau daugiau nei du šimtus metų.
Kai į šią vietą buvo pradėti laidoti stačiatikiai, Vievyje nebuvo nei cerkvės, nei koplyčios. Cerkvė iškilo po trisdešimties metų, koplyčia – po daugiau nei šimto metų. Iki sudeginimo cerkvė buvo kitoje vietoje nei stovi dabar. O dabartinė vieta, gali būti, pasirinkta būtent dėl netoliese pradėtų plėsti kapinių. Dabar cerkvę nuo kapinių skiria magistralinis kelias ir norint iš vieno patekti į kitą, reikia apvažiuoti arba apeiti didelį ratą, nors tiesioginis atstumas nesudaro nė pusės kilometro.
Vaikščiojome su Venjaminu po kapines ir tyrinėjome seniausius antkapius. Akmenyje įspaustos buvo XIX a. datos: 1833 m., 1864 m., kituose jau nebebuvo įmanoma nei pavardės, nei metų įžiūrėti. Prie įėjimo į koplyčią guli du seni paminkliniai akmenys – šventikui ir karininkui. Tačiau kad ir kaip atidžiai tyrinėjome vieną akmenį, užrašo įskaityti nesugebėjome. Venjaminas pasakojo, kad užrašas jame pasimato po lietaus – į antkapio griovelius priteka vandens, akmuo patamsėja ir tada jau tampa įmanoma įžiūrėti, kas išraižyta.
Taip pat bevaikštant pastebėjau, kad ne visi kryžiai yra stačiatikiški. Rusų stačiatikių kryžius – aštuonšonis. Prie tradicinio krikščioniško kryžiaus viršuje ir apačioje pridedamos dvi linijos – viršutinė, vaizduojanti nuosprendžio lentelę, apatinė, vaizduojanti kojų laikiklį.
Venjaminas pasakojo, kad lotyniškų kryžių čia yra dėl kelių priežasčių. Kapinėse yra palaidotų ir katalikų. Dažnai šeimos būna mišrios ir laidojant jų nariai nenori išsiskirti, todėl leidžiama šeimos narius laidoti kartu. Taip pat kartais kapaviete besirūpinantys giminaičiai pastato tokį kryžių, kokio jiems labiau norisi. Pavyzdžiui, netgi ant koplyčios statytojo šventiko Aleksandro Nedveckio giminaičių kapavietės stovi ne stačiatikiškas kryžius. „Tiesiog tokį kryžių vėliau sugalvojo pastatyti kapu besirūpinantys giminaičiai“, – paaiškino Venjaminas.
Nori laidotis ir katalikai
Visų šventųjų koplyčią savomis lėšomis ant žmonos ir mažo mirusio sūnaus kapo 1936 m. pastatė klebonas Aleksandras Nedveckis, Vievio parapijai vadovavęs tarpukariu. Jo brolis tuo pat metu buvo klebonas Klaipėdoje. 1948 m. Visų šventųjų koplyčia buvo įregistruota kaip veikianti cerkvė, tačiau 1959 m. ji išregistruota. Apie 60 metų koplyčia buvo neremontuota, papilkėjusi ir kiauru stogu, tačiau panašiu laiku kaip ir Vievio Dievo Motino Ėmimo į dangų cerkve, koplyčia pasirūpino tėvas Venjaminas. Ji su bendruomenės pagalba buvo restauruota ir dabar tiesiog spindėte spindi savo baltumu. Apie koplyčią, pasak šventiko, augo krūmynai, buvo suverstos žemės. Šią problemą padėjo sutvarkyti VĮ „Automagistralės“ direktorius Vladimiras Molis. Taip pat daug prie stačiatikiško sakralinio paveldo prisideda ir savivaldybės tarybos narys Nikolaj Melnikov.
Kapus Vievio apylinkių stačiatikiai bene aktyviausiai lanko šeštadienį prieš Sekmines – per „Troicą“. Tada atidaryta būna ir koplyčia. „Iš esmės ši koplyčia – kaip maža cerkvė. Čia galima daryti viską tą patį, ką ir cerkvėje, bet nėra poreikio, – sako šventikas, – dažniausiai čia kapų lankytojai užeina pasislėpti nuo lietaus“.
Kadangi tik per kelią esančios katalikų kapinės yra perpildytos ir mirusieji jau laidojami Kurkliškių kapinėse, daugelis prašo, kad galima būtų katalikus laidoti stačiatikių kapinėse – arčiau bus lankyti. Bet popas nesutinka. Jei čia nėra palaidotų šeimos stačiatikių narių, katalikams amžino atilsio šiose kapinėse atgulti negalima.
Stačiatikių kapinės taip pat yra ir Semeliškėse, daug šios religijos žmonių palaidota ir Elektrėnų kapinėse. Čia atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netgi svarstyta padaryti atskiras stačiatikių kapines, bet Venjaminas nematė tam reikalo – įvairių tautybių žmonės kaip ir gyvenime taip ir mirę gali vienas šalia kito būti.
Pilti degtinę – ne tradicija
Per metus šventikas palaidoja apie 30 – 50 žmonių. Tačiau ne visus Vievyje ir Semeliškėse. Laidoja jis ir Kaišiadoryse, ir Grigiškėse, ir Elektrėnuose, ir kitose kapinėse. Nors Vievio kapinėse yra ir šviežiai supiltų kapų, jų planavimas netaisyklingas, kaip ir būdinga senoms kapinėms. „Kai pusė kapų išdėstyta bet kaip, sunku vėliau kažkokią tvarką įvesti“, – pasakojo Venjaminas.
Laidojami stačiatikiai labai panašiai kaip ir katalikai. Kai kurie papročiai pasikeitė, adaptavosi, bet kai kurie vis dar liko. Plačiau apie juos sužinosite perskaitę Polinos Borisovos pasakojimą.
„Turbūt didžiausias skirtumas – tai, kad mes laidojame žmones galvūgaliu į rytus, o katalikai – į vakarus. Atrodo, kad tai nereikšminga smulkmena, tačiau nesklandumų iškyla kai viename kape laidojami mišrios šeimos nariai – stačiatikis, ir katalikas. „Nelaidosi gi taip, kad vienas į vakarus, kitas į rytus atsisukęs būtų. Tokiu atveju pusę pasirenkam pagal tai, kaip kape palaidotas anksčiau miręs žmogus.
Rusijoje, kur stačiatikybė yra valstybinė religija, laidojimo namai atrodo šiek tiek kitaip. Ten mirusysis karste guli ne atsisukęs į žmones, o nuo jų nusisukęs, veidu į ikonas. Tačiau Lietuvoje laidojimo namai pritaikyti katalikams ir stačiatikiams teko pritapti. Nors išskirtinių bruožų stačiatikiškos laidotuvės turi, pavyzdžiui, jie nepripažįsta kremavimo. „Kapinėse daug vietos. Kam deginti? Suprantu, jei žmogus žūsta gaisre ir apdega – tada jau kita situacija. Nors teko kartą laidoti kremuotą žmogų. Bet jis mirė užsienyje, o šeima neturėjo pinigų atsivežti kūno, tad kremavo jį ir taip išėjo pigiau. Šeima tiesiog neturėjo kitos išeities“, – pasakojo popas.
Ant stačiatikių kapų kartais galima rasti maisto, pamatyti, kaip ant kapo pilama degtinė. „Taip, kai kurie taip daro, tačiau tai nėra iš senovės atėjusi tradicija. Taip elgtis žmonės pradėjo po XX a. revoliucijos Rusijoje, kai pradėjo smarkiai plisti alkoholizmas“, – paaiškino popas.
Polina Borisova, išpažįstanti stačiatikybę, papasakojo, kaip laidojo savo tėtį:
1) Nuėjome į cerkvę, užsakėme maldą, uždegėme žvakutes ir nupirkome komplektą laidojimui (ypatingas šventintas laidojimo apklotas su pavaizduotais kryžiumi, šventųjų vaizdais ir maldų žodžiais; kryžius (kūno kryžiukas, tėtis jau jį turėjo), didelės žvakės).
2) Nuvežėme į morgą visus drabužius ir komplektą laidojimui.
3) Užsakėme cerkvėje patalpas gedulingoms pamaldoms. Už jas atsiskaitoma aukojimu cerkvei pagal galimybes, jei jos yra, jei ne, tada nemokamai.
4) Kitą dieną iš morgo karstą atvežė į užsakytas patalpas, išnešė kojomis į priekį, užnešė ir pastatė karstą galva į šventųjų atvaizdus, uždegėm žvakutes 4 karsto kampuose ir vieną prie nuotraukos ant palangės.
5) Vakare prasidėjo gedulingos pamaldos (ateina visi norintys, kaip per katalikišką šarvojimą), po pamaldų visi liko tiesiog pabūti.
6) Nakčiai budėti nelikome.
7) Kitą dieną po pietų atėjo laikas išnešti karstą. Atėjo popas, skaitė gedulingas pamaldas, po kurių visi atsisveikino ir karstą uždarė. Išnešė kojomis į priekį, popas karstą į mašiną išlydėjo irgi su maldomis.
8) Kapinėse karstą įleido į duobę. Pagal tradicijas kryžius statomas kojūgalyje, kad veidas būtų nukreiptas į kryžių.
9) Paskui visi keliavo į gedulingus pietus, kur niekas neverkė ir visi prisiminėm maloniausius, smagiausius ir juokingiausius atsitikimus ir akimirkas (tai visai neatitinka tradicijų, nes pagal tradicijas per gedulingus pietus niekas nekalba, visi turi tylėti)
10) Užsakinėjome mišias po 3, 9 ir 40 dienų po mirties.