Birželio 19 d. Abromiškių dvaro svirno ekspozicijoje atidaryta kilnojamoji paroda „Dvarų relikvijos pasakoja… nuo kovų iki kovų“. Šią parodą Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejui paskolino Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Dvarai siejami ir su prabanga, aukštuomene, ir europietiška kultūra. Šios kilnojamosios parodos žiūrovas devyniuose stenduose gali pamatyti autentiškus to meto eksponatus nuotraukose, susipažinti su įvairių Lietuvos dvarų žymiais savininkais ir atsekti jų indėlį į Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Parodoje supažindinama su keturiais politiniais dvarų laikotarpiais: 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimais, 1904 m. tautiniu atgimimu bei 1918–1923 m. Nepriklausomybės kovomis. Dvarai visada buvo visuomenės savimonės telkimosi centras ir juose prasidėdavo svarbios valstybei permainos.
Pirmieji parodos stendai pasakoja apie 1830–1831 m. sukilimą, kuriame aktyviai dalyvavo ir organizavo dalis dvarininkų, būtent jie turėjo patirties, įgytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Prancūzijos ar Rusijos kariuomenėje. Kelmės dvaro savininkas Julijonas Gruževskis, Raudondvario prie Vilniaus dvarininkas Konstantinas Parčevskis, Paberžės dvaro valdytojas kunigaikštis Juozapas Giedraitis, Kurtuvėnų dvaro savininkas grafas S. Tiškevičius buvo iš tų, kurie formavo būrius ir siuntė juos į sukilimą. Dvaruose buvo įkūrę parako ir amunicijos fabriką (Žadvainių palivarke, Rezgių dvare), kulkų ir patrankų sviedinių liejyklą (Montvydavos dvare), trumpai veikusią patrankų liejyklą (Rokiškio dvare) ir pan. Sukilimas buvo numalšintas, kovos dalyvių žemės, dvarai atimti, apiplėšti, dalis dvarininkų ir jų žmonių buvo paimti į rekrutus, pateko į kalėjimus, buvo ištremti ar priversti emigruoti į Vakarus. Iš viso ginkluotame pasipriešinime dalyvavo pie 40 tūkst. kovotojų iš visų socialinių sluoksnių – didikų, bajorų dvarininkų, dvasininkų, miestiečių ir valstiečių. Lietuvos teritorijoje įvyko 78 kautynės, kurių metu žuvo apie 5,5 tūkst. sukilėlių, tačiau viltys, puoselėtos sukilimo metu, nežlugo, o buvo atidėtos vėlesniam laikui.
Toliau stenduose 1863–1864 m. sukilimas – sudėtinė ilgalaikės lietuvių tautos kovos už nacionalinį išsivadavimą dalis, dar vienas bandymas atkurti sunaikintą Lietuvos valstybę. Prasidėjusi ilga, daugiau kaip pusantrų metų trukusi kova dar kartą subūrė visus neabejingus Tėvynės atkūrimo idėjai. Dvarininkai ne tik organizavo, vadovavo, bet ir patys petys petin kovėsi pėstininkų ir negausiuose raitelių daliniuose. Pavyzdžiui, Šaukoto dvaro savininkas Zigmantas Citavičius, Paežerio dvaro valdytojas Vincentas Bialozaras, Bartkūniškio dvarininkas Tomas Kušleika, Žemalės dvaro savininkas Severinas Grosas ir kiti organizavo sukilėlių būrius ir jiems vadovavo. 1863–1864 m. sukilime dvarininkų dalyvavimas buvo menkesnis, o dalis jų į pasipriešinimą žiūrėjo rezervuotai ar net priešiškai. Iš viso šio sukilimo metu įvyko apie 267 kautynės ir susirėmimai. Jų metu žuvo apie 6 tūkst. kovotojų, įkalinta apie 10 tūkst. ir ištremta į Sibirą apie 13 tūkst. žmonių, tačiau sukilimas subrandino lietuvių Tautinio atgimimo ir neginkluoto pasipriešinimo daigus.
Lietuvių tautinis atgimimas – tai XIX a. pab.–XX a. pr. visuomeninis, kultūrinis, politinis pasipriešinimas rusifikacijai ir polonizacijai, siekis ugdyti tautiškumą ir atgaivinti valstybingumą. 1864 m. buvo uždrausti lietuviški leidiniai lotyniškomis raidėmis. Lietuviško žodžio nešėjais tapo knygnešiai. Priešinantis rusifikacijai svarbiu kovos įrankiu tapo slaptų pradžios mokyklų kūrimas. Jos neretai buvo atidaromos dvarininkų ir dvarų aplinkoje, kur buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai. Nuo 1883 m. aktyviai veikė inteligentų, kilusių iš valstiečių, rečiau dvarininkų, politinė grupuotė – aušrininkai, 1889 m. susibūrė varpininkai. Tilžėje ir Ragainėje buvo leidžiami visuomeniniai politiniai laikraščiai „Aušra“ (1883–1886) ir „Varpas“ (1889–1905). Dalis dvarų ir jų šeimininkų įsitraukė į slaptą lietuvių visuomeninę ir kultūrinę veiklą, globojo knygnešius, kunigus, rašytojus, spaudos leidėjus. Teiktinas Graužikų ir Šilo Pavėžupio dvaro savininko Vlado Putvio-Putvinskio, kuris įsteigė nelegalią mokyklą, pavyzdys, jo dvare vyko literatų, pirmųjų demokratų susirinkimai. Kitas, Plembergo dvarininkas Tadas Daugirdas buvo vienas iš „Varpo“ bendraautorių. Zyplių dvare grafas Tomas Potockis puoselėjo lietuvių liaudies meną, o Plungės dvare kunigaikštis Mykolas Mikalojus Oginskis – lietuvių kultūrą. 1904 m. gegužės 7 d. žymi spaudos draudimo pabaigą ir simbolinę lietuvių tautos pergalę prieš carinę valdžią.
Parodos pabaigoje pasakojama apie tai, kad 1919–1923 m. Nepriklausomybės kovos neaplenkė ir dvarų. Juose (Taučiūnų, Kazimieriškių, Birkinėlių, Daugėlaičių, Kašonių, Šešuolėlių dvaruose) vyko kautynės, iš dvarų buvo kilę nemažai aukštųjų Lietuvos kariuomenės karininkų (generolai Leonas Radus-Zenkevičius, Antanas Martusevičius, Teodoras Daukantas, Bronius Skomskis, pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas), kurie prisidėjo prie kariuomenės organizavimo ir vystymo. Tačiau tarp dvarininkų netrūko antivalstybinės veiklos apraiškų ir atviros kovos pavyzdžių. Lietuvos Nepriklausomybės kovas užbaigia 1923 m. sausio 9–15 dienomis vykusi Klaipėdos krašto karinė akcija ir Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos.
Kviečiame apsilankyti Abromiškių dvaro svirne veikiančioje parodoje. Nuo liepos 1 d. ekspozicija bus atidaryta šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 12 iki 15 val., o darbo dienomis galima aplankyti paskambinus telefonu. Daugiau informacijos www.elektrenumuziejus.lt
Vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Irena Senulienė