Pamaitinkime vaikų ir savo sielas

Pamaitinkime vaikų ir savo sielas

„Žmogui žūtbūt  reikia siekti savo svajonės. Normalu, kad yra sunkumų, kitaip ir būti negali. Sunkumai tobulina ir gludina, kaip akmenį vanduo,“ – sakė Valdorfo pedagogikos pradininkė Lietuvoje Danutė Žilienė, kurios kūrybos vakaras rugpjūčio 8 dieną vyko Semeliškių bendruomenės „Strėva“ namuose. D. Žilienė mielai sutiko plačiau papasakoti apie save, Valdorfo pedagogikos sklaidą Lietuvoje. Kalbėjomės jaukiuose Danutės tėvų namuose Semeliškėse.

Silvija BIELSKIENĖ

Papasakokite apie save, kur gimėte, augote, kokie ryšiai su Semeliškėmis?

Gimiau Semeliškėse, čia gyvenau iki 1941 metų. Lankiau savo dėdės Jono Ališausko, tuometinio seniūno, įkurtą darželį. Iki šiol prisimenu dainas ir šokius, išmoktus tenai. Vėliau tėvai išvyko į Žiežmarius, ten mokiausi iki septintos klasės. Grįžome į Semeliškes jau po karo, tėvai norėjo atsiimti savąjį namą, kuriame buvo įkurta ambulatorija. Tai buvo 1947-1948 metais. Palaipsniui tėvai atgavo savo namus, o aš pasimokiusi 7-8 klasėse, išvykau į Trakų mokytojų seminariją. Vėliau baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, aspirantūrą. 1980 m. apsigyniau daktaro laipsnį tema „Apsakymo mokymas vidurinėje mokykloje“. Su Semeliškėmis dabar sieja tėvų namai, kapai, dukters šeima (ji ištekėjo už semeliškiečio, čia gyvena dukters anyta), šv. Roko atlaidai, per kuriuos iki šiol pas mane susirenka apie dvidešimt draugų ir giminaičių.

Jūs esate Valdorfo pedagogikos įkūrėja, skleidėja Lietuvoje. Papasakokite plačiau apie šios pedagogikos įkūrėją Rudolfą Šteinerį ir kodėl sistema vadinama Valdorfo pavadinimu?

Rudolfas Šteineris, pirmosios Valdorfo mokyklos įkūrėjas, gimė 1861 m. Austrijoje. Anksti perskaitė Kantą, idealistų veikalus. Vienos technikos institute studijavo gamtos mokslus, klausė filosofijos, literatūros ir kitų humanitarinių mokslų paskaitų. Valdorfo pedagogika atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, įsivyravus socialiniam ir ekonominiam chaosui. Žlugus senoms santvarkoms, besirūpinantys Europos ateitimi ieškojo naujovių. Emilis Moltas, Štutgarto Valdorfo-Astorijos cigarečių fabriko direktorius, kreipėsi į R. Šteinerį, ieškantį socialinio atsinaujinimo būdų, ir paprašė įkurti fabriko dirbančiųjų vaikams mokyklą ir pedagogiškai jai vadovauti. 1919 m. buvo atidaryta pirmoji Valdorfo mokykla, kurioje dirbo 12 mokytojų, aštuoniose klasėse mokėsi 256 vaikai. R. Šteineris padėjo sukurti pedagogų kolegiją, perskaitė paskaitų ciklą, tuo paklodamas dvasinį mokyklos pamatą.

Kaip Jūs atradote Valdorfo pedagogiką, koks šios pedagogikos kūrimosi kelias Lietuvoje?

Tuo metu dirbau Mokytojų tobulinimosi institute. Pas mus lankėsi lektorė Ene Sarv iš Estijos, kuri skaitė paskaitą apie Valdorfo pedagogiką. Įstrigo perteiktos mintys, pajutau, kad šios pedagogikos ieškojau visą savo gyvenimą. Bendravome su lektore, ji pakvietė į Estiją. Po to pasiūlė lankyti dvejų metų seminarą Maskvoje. Sutikau. Tai buvo 1991 metais.

Grįžusi iš seminaro pakviečiau lektorių Jorgeną Nielseną iš Danijos pradėti ilgalaikį seminarą Vilniuje, kuris tęsėsi penkerius metus (1992-1997 m.). Tai buvo naujas seminaro etapas, pavadintas „Valdorfo pedagogikos filosofiniai, pedagoginiai ir psichologiniai pagrindai“. Į seminarą susirinko 200 klausytojų, jį baigė 80. Tai buvo žmonės, ištroškę laisvės. Šios pedagogikos idėjų sklaida sutapo su Atgimimu. Baigę seminarą klausytojai pabiro po Lietuvą, pradėjo steigti darželius, mokyklas, kiekvienas norėjo savarankiškai veikti. Daugiau nei pusė baigusių pirmąjį ilgalaikį seminarą iki šiol savo gyvenimą sieja su šia pedagogika. Vieni jų įkūrė darželius ar mokyklas ir ten dirba, kiti – taiko šios pedagogikos elementus, treti – dirba vertėjais, leidžia knygas, skaito paskaitas, dirba užsienyje ir talkina savo tautiečiams. Šie skaičiai byloja, kad pirmasis ilgalaikis seminaras atliko svarbų vaidmenį: būrė bendraminčius, teikė jiems žinių, skatino kurti, pasitikėti savo jėgomis. Reikėjo naujų struktūrų. 1993 m. įkūrėme Lietuvos Valdorfo pedagogikos centrą, kurio paskirtis buvo organizuoti seminarus, skleisti gerąją patirtį, kurti programas. Reikėjo įtikinti programų ugdymo tvirtintojus, kad šie leistų dirbti pagal Valdorfo mokyklų programas. Buvo problemų dėl patalpų. Beveik kas porą metų Kauno ir Vilniaus Valdorfo klases kilnojo iš vienos vietos į kitą. Trūko mokytojų. Turėjome mokytojų rengimo problemų, jų turime iki šiol. Nėra aukštosios mokyklos, kuri rengtų mokytojus Valdorfo mokyklai. Tik seminarai. Tad Valdorfo pedagogikos centras ir mokyklos siunčia mokytojus mokytis arba stažuotis į Daniją, Švediją, Vokietiją. Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras tapo Vidurio ir Rytų Europos šalių Valdorfo asociacijos nariu.

Šiuo metu Lietuvoje yra 40 darželių, 4 mokyklos: Vilniuje, dvi Kaune, Kazlų Rūdoje.

Dabar pakalbėkime apie Valdorfo pedagogikos idėjas.

Ši pedagogika skelbia laisvos mokyklos idėją. Tai atitiko Sąjūdžio pagrindinę mintį – tautos išsilaisvinimo siekį ir mokytojų laisvės ilgesį. Tai vaikystės pedagogika – gerbianti ir ginanti vaiką. Tai mokytojų ir tėvų saviugdos pedagogika – teigianti, kad kitame gali matyti tai, ką esi suvokęs savyje. Tai meilės pedagogika – mylinti vaiką tokį, koks jis yra, nes jis dieviškas kūrinys. Tradicinėje pedagogikoje suaugęs per daug kišasi į vaiko pasaulį, Valdorfo pedagogika byloja: stebėk vaiką, ieškok jo poelgių esmės ir padėk jam. Vaikas kaip rožė, ji žino, kada reikia pražysti. Vaikui, kaip rožei, reikia oro, saulės, meilės. Vaiko laisvės pradžia – tai mokytojo pasitikėjimas juo. Laisvą žmogų gali ugdyti tik laisva asmenybė. Todėl Valdorfo mokykloje niekas nekontroliuoja mokytojo, nelanko jo pamokų, nebara. Jis pats pasako: aš noriu, aš galiu, aš atsakau. Tokia yra humanistinės psichologijos nuostata. Tačiau tokiai laisvei reikia subręsti.

Kas būdinga ugdymo turiniui?

Ugdymo turinys pasuktas veidu į vaiką, jame svarbiausia – žmogiškosios vertybės. Čia svarbiausia ne teikti kuo daugiau žinių, o padėti mokiniui skleisti savąjį Aš, siekti gėrio ir grožio. Ugdymo turinys subtiliai suderintas su vaiko dvasinės raidos dėsniais, padeda vaikui suvokti save ir išgyventi tam tikrais amžiaus tarpsniais kylančias krizes. Pavyzdžiui, apie dešimtuosius metus vaikas atsisveikina su pasakiška vaikyste. Jis staiga praregi, kad pasaulis aplink jį pilkas, svetimas. Todėl patiria krizę ir jaučiasi vienišas, bejėgis. Sunku ir jam, ir su juo, jis pasidarė priekabesnis, grubesnis, ima klausti keistų dalykų. Tuomet į pagalbą ateina ugdymo turinys. Jis padeda pažinti aplink esantį pasaulį, paliesti jį savo rankomis, prisijaukinti darbu. Vaikai susipažįsta su gamta, mokosi senųjų amatų ir kt. Paaugliai – tai bjaurūs ančiukai. Bet šios mokyklos mokytojai stengiasi šiame ančiuke išvysti būsimą gulbę, kuri savo sparnus išskleis dvyliktoje klasėje. Stengiasi matyti ir gerbti tą – būsimą, nes tiki: paauglys jaučia mokytojo požiūrį ir tai jam padeda auginti sparnus. Svarbiausia šioje pedagogikoje – mylėti vaiką, koks jis bebūtų!

Pateikite bent keletą pavyzdžių, kuo Valdorfo mokykla  skiriasi nuo tradicinės mokyklos?

Tradicinėje mokykloje manoma, kad vaikai skirtingi, ne visi gali išmokti, Valdorfo mokykloje sakoma – visi gali išmokti: vienas lėčiau, kitas greičiau. Visiškas pasitikėjimas vaiku. Jis yra dėmesio centre. Tradicinėje mokykloje kai kurie vaikai paliekami antriems metams kartoti kurso,  Valdorfo mokykloje nėra antramečių. Mokytojo vaidmuo ne tik teikti žinių, bet padėti vaikui vystytis. Jo priedermė – tarnystė kilniąja šio žodžio prasme. Jis turi žinoti, kad jo mokiniai – kur kas intelektualesni nei jis pats.

Valdorfo mokykloje nėra baigiamųjų egzaminų, mokiniai rašo kūrybinį darbą. Pavyzdžiui, vienas parašo poezijos knygelę, kitas suprojektuoja stadioną, trečias pagamina baldus. Tai užskaitoma kaip diplominis darbas. Visi mokiniai kas mėnesį atsiskaito koncertais, deklamuodami, grodami. Valdorfo mokyklose nevertinama pažymiais, tačiau vaiko tobulėjimas, jo raida sekama. Tai mokytojas perteikia raštu – rašydamas charakteristiką arba sukurdamas eilėraštį.

Ką būtina žinoti, norint įkurti Valdorfo mokyklą?

Tai ilgas ir nelengvas kelias. Turi susiburti iniciatyvinė grupė. Ją sudaro mokytojai ir tėvai. Jie kuria mokyklos viziją ir numato jos įgyvendinimo etapus. Šios mokyklos kuriamos iš „apačios“, jos turi norėti ir mokytojų, ir tėvų bendruomenės. Šiam žingsniui reikia subręsti, įgyti žinių, ir tą norą išreikšti veikla.

Kas Jums yra Valdorfo pedagogika?

Valdorfo pedagogika yra saviugdos ir meilės pedagogika. Todėl man tai – galimybė tobulėti. Šis troškimas taip pasibeldžia į tave, kad esi priverstas keistis. Po tobulėjimo ateina noras švelniau prisiliesti prie vaiko, sekti jo likimą, suteikti vaikui skrydį.

Kokią regite Valdorfo mokyklų Lietuvoje ateitį?

Pamažu šios mokyklos stiprės, jų daugės, bet jos kol kas netaps masinėmis. Valdorfo mokykla bus viena iš humanistinių mokyklų atšakų. Viliuosi, kad tradicinės mokyklos perims kai kuriuos Valdorfo pedagogikos elementus, o valdorfiečiai mokysis iš tradicinių mokyklų. Taigi, regiu tokią ateitį – Lietuvos mokykla bus humanistinė. Joje vaikas bus mylimas ir jausis saugiai.

Ką veikiate šiuo metu?

1997 metais prie Valdorfo pedagogikos centro įkūriau leidybos grupę, kuriai vadovauju iki šiol. Šią grupę sudaro redaktorius, stilistai, maketuotojas, dailininkas. Leidykla išleidusi 50 leidinių. Tai filosofiniai Rudolfo Šteinerio leidiniai, kurie jungia gydymą ir ugdymą; pedagoginės, psichologinės knygos; grožiniai ir periodiniai leidiniai. Nuo 2002 m. kartą per metus leidžiame žurnalą „Vaiko link“.  Su dukra Daiva ruošiamės leisti elektroninį žurnalą, šiuo metu vyksta parengiamieji darbai.

Pati aš taip pat rašau – naudojuosi man suteikta galimybe būti laisvai, rašyti niekieno nevaržomai. Tas laisvės pojūtis labai malonus, bet jis įpareigoja. Esu parašiusi 8 knygas, redagavusi 40 leidinių. Darbas labai įdomus ir teikia daug dvasinių jėgų.

Stovime ant mokslo metų pradžios slenksčio. Ko palinkėsite mokytojams, tėvams ir vaikams?

Mokytojui linkiu klausytis savo širdies ir kurti tokią mokyklą, kurios ilgisi, kurioje jis galėtų laisvai dirbti ir atskleisti savo gebėjimus, būti savimi. Bet laisvė nedovanojama. Jos reikia siekti ir už ją reikia mokėti. Būti laisvam nelengva. Reikia didelės atsakomybės ir stiprybės. Būkite laisvi, jeigu jau subrendote laisvei.

Tėvai demokratinėje šalyje irgi gali rinktis mokyklą, kuri jiems artima filosofiniu, pedagoginiu, psichologiniu požiūriu. Tik dažnai tokią tenka kurti kartu su pedagogais. Tad linkiu drąsos. Bandykite. Padarykite viską, kad jūsų vaikai mokytųsi jaukioje mokykloje ir būtų laimingi.

Mokiniams linkiu pajausti bundantį savąjį Aš, klausyti Jo. Jis padės jaunuoliui ar jaunuolei ieškoti savo vietos sudėtingame šiandienos pasaulyje. Visiems linkėčiau pamąstyti – ką aš turiu dar nuveikti, kur plaukia mano laivas. Kiekvienas turi turėti savo siekį, tai teikia jėgų. Turime pajusti savo vertę.

Jei norite paveikti savo vaikus, artimuosius, grįžę, galvokite apie juos vakarais, matykite, įsivaizduokite juos, siųskite geras mintis: „Aš myliu tave, suprantu tave“. Tai galingas dalykas. Mintimis daug ką galima padaryti.

Dėkoju už prasmingą ir įdomų pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų