Labai dažnai patyčias vaikai patiria mokykloje ar greta mokyklos: pakeliui į ar iš mokyklos, klasėse, koridoriuose, tačiau patyčias vaikai patiria ir kiemuose, šalia namų, žaidimo aikštelėse, parkuose ir kitose vietose, kur vaikai lankosi, leidžia savo laisvalaikį.
Jeigu Jūsų vaikas grįžta namo su sugadintais daiktais, praradęs daiktą ar pinigus, turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių, pradėjo eiti kitu keliu iš namų į mokyklą, pradėjo nenorėti eiti į mokyklą be jokios aiškios priežasties, grįžęs iš mokyklos būna irzlus, nuliūdęs ar neįprastai emocingas, tai gali reikšti, kad jis patiria patyčias. Tokiu atveju labai svarbu, kad vaikas Jumis pasitikėtų ir išsipasakotų apie patirtus išgyvenimus. Būtinai pasakykite, kad jis gerai padarė, papasakodamas Jums apie tai, kadangi išsipasakodamas jis nori parodyti, kad prašo Jūsų pagalbos. Nekaltinkite vaiko dėl patiriamų patyčių, nes vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojasi.
Galbūt Jūs nujaučiate, kad Jūsų vaikas patiria patyčias, tačiau nedrįsta jums nieko pasakoti. Tuomet galite paklausti apie tai jo draugų ar mokytojų. Labai svarbu, kad Jūsų vaikas kam nors pasipasakotų apie patiriamus išgyvenimus. Jeigu jis atsisako apie tai kalbėti su Jumis, pasiūlykite jam pasikalbėti su kuo nors kitu – šeimos nariu, mokytoju arba paskambinti nemokamu pagalbos vaikams telefonu 116111.
Vaikui pasipasakojus, nereiktų pulti susitikti ir pasikalbėti su besityčiojančio vaiko tėvais. Gali būti, kad būtent tokio elgesio Jūsų vaikas ir bijo. Jis gali baimintis, kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės. Labai svarbu, kad Jūs kalbėtumėtės su mokytojais apie mokykloje vykstančius neigiamus procesus, kad jie žinotų, kas vyksta, pasitarti su jais, kaip reaguoti į situaciją ir kas bus toliau. Prisiminkite, kad sumažinti ar sustabdyti patyčias – ne vieno žmogaus jėgoms. Efektyviam šios problemos sprendimui reikalingas aktyvus mokytojų, mokyklos administracijos, tėvų ir moksleivių įsitraukimas, kadangi tokie procesai nesiliauja iš karto. Padrąsinkit savo vaiką ir toliau pasakoti Jums apie tai, kas vyksta. Labai svarbu, kad jam sakytumėte, jog jį mylite ir stengiatės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis jaustųsi saugus.
Šeimose vaikai neretai barami už netinkamą elgesį, žymiai rečiau jie sulaukia pagyrimų, pasidžiaugimų dėl gerų rezultatų, kadangi daug paprasčiau yra pastebėti, ką vaikas daro blogai, kuo nusikalto ar ko neišmoko. Vaikai augdami aplinkoje, kurioje jie sulaukia per mažai meilės, šilumos, gali pradėti naudoti patyčias kaip būdą įrodyti sau ir kitiems, kad yra kažko verti. Vaikai, kurie turi aukštesnę savivertę žymiai rečiau įsitraukia į patyčias – tie vaikai dažniau žino kitus būdus, kurie padeda kelti jų savigarbą. Vaikams, kurie jaučiasi vertingi ir mylimi, nereikia to įrodinėti sau ir kitiems. Todėl yra žymiai mažesnė tikimybė, kad jie įsitrauks į patyčias. Šeimos įtaka vaiko agresyvumui ir polinkiui tyčiotis yra labai didelė, kai šeima palankiai vertina agresyvų elgesį, ignoruojami vaiko poreikiai, trūksta suaugusiųjų priežiūros.
Jūs galite nujausti, kad Jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų, jei pastebėjote, kad jis yra linkęs su bendraamžiais elgtis agresyviai, kilusius nesutarimus ar konfliktus spręsti jėga, arba netikėtai įsigyja pinigų, namo parsineša Jums nematytų daiktų, kurių jis pats negalėtų nusipirkti. Sužinoję apie priekabiaujantį savo vaiko elgesį, Jūs galite labai nusivilti savo vaiku ar supykti ant jo. Gali kilti mintis nubausti vaiką. Tačiau geriau susilaikyti ir pamėginti suprasti, kas skatina jį taip elgtis. Kas galėtų skatinti jį tyčiotis iš kitų vaikų? Kartais vaikai pradeda tyčiotis reaguodami į kažkokius įvykius. Galbūt buvo kokių nors svarbių pasikeitimų ar įvykių šeimoje ar mokykloje? Galbūt vaikas turi sunkumų mokykloje, su kuriais jis pats nesusitvarko? Galbūt iš Jūsų vaiko taip pat kas nors tyčiojosi? Pirmiausia pamėginkite pasikalbėti apie tai. Jei nepavyksta su vaiku pasikalbėti iš pirmo karto, turėkite kantrybės. Parodykite vaikui, kad jums rūpi, kas vyksta, ir esate sunerimęs dėl jo. Siekiant sumažinti vaiko agresyvumą, gali prireikti ir kitų žmonių pagalbos: kitų šeimos narių, mokyklos psichologo, auklėtojo ar mokytojo. Nesitikėkite staigių vaiko elgesio pokyčių. Gali reikėti daug pastangų ir laiko, kad patyčios sumažėtų.
Pranešimas parengtas remiantis Vaikų linijos inf. (www.vaikulinija.lt)
Vilniaus aps. VPK Elektrėnų PK