Labai džiugu, kad pristatant O. Šakienės Elektrėnų krašto tautosakinę knygą „Ar meni tų ažerų“ bibliotekos salė buvo pilna. Pagerbiant „Metų žmones“, taip pat netrūko žiūrovų. Mėgsta elektrėniečiai ir pramoginę muziką. „Saulės spindulėliai“ savo jubiliejiniame koncerte žiūrovais skųstis irgi negalėjo.
Tik kažkodėl „Pabūti su Lietuva“ sausio 13-tosios vakare norinčių buvo nedaug.
Ar minint Lietuvai svarbius sausio ir kovo įvykius, kurių liudytojais esame ir mes, bei istorinę Vasario 16-tosios datą, reikia atskirų kvietimų? „Kokia bebūtų mama, bet ji mano Mama, kokia bebūtų Lietuva, bet ji mano Lietuva“. Manau ne kartą teko girdėti panašius pasakymus. Kaip Mamą, taip ir Lietuvą mes turim tik vieną. Kaip Mama, taip ir Lietuva mums davė tai, ką galėjo. O mes?
Mes gyvenam čia ir dabar. Stiprybės semiamės iš praeities, o šiandiena pasirūpinti turime žiūrėdami ateitin. Tegul ateities kartos nevadins mūsų niurzgliais ir nevykėliais. Šiandien, kai Lietuva mini savo 20-tą atkurtos Nepriklausomybės sukaktį, o Lietuvos žmonės tiek daug paaukojo 1991 m. sausyje, negalim to pamiršti ir likti nuošaly. Norėtųsi, kad anuomet tvyrojusi sausio ir kovo dvasia mus lydėtų ir šiandien. Ukrainietis kalbininkas Nepodkupnas pamatęs Lietuvą sausio 13-tosios rytą pasakė: „Aš supratau, kad esu ne minioje, aš esu tautoje“. Te ir šiandien atvykęs pašalietis tai pakartoja. Lietuvos vardas ir dvasia mus lydėjo ir per pastaruosius du šimtmečius, iš kurių 170 metų Lietuva buvo Rusijos ir Vokietijos imperijų nelaisvėje. Bet Lietuva neprarado kalbos, papročių, kultūros, teritorijos. Tautos valios ir pastangų dėka prieš du dešimtmečius Lietuva vėl apgynė savo laisvę ir nepriklausomybę. Negaliu sutikti su teiginiu, kad LR Seimą (Aukščiausiąją Tarybą), televizijos bokštą, radijo ir televizijos pastatą, Sitkūnus bei kitus objektus gynė paprasti žmonės. Jeigu žmogus išreiškė savo pilietinę valią ir parodė drąsą atsistoti prieš agresorių veidu, tai šito piliečio negalima vadinti paprastu žmogumi.
Gaila, kad gyvosios istorijos pamokos dažnai vyksta pustuštėse salėse. Juk šiandieniniam Lietuvos piliečiui yra svarbu žinoti bei prisiminti, kokia kaina buvo pasiekta galimybė kalbėti gimtąja kalba, mokytis Lietuvos ir pasaulio universitetuose, laisvai reikšti savo mintis, nevaržomam keliauti po pasaulį, važinėti norimu automobiliu, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Istorijoje juk žmogus išlieka ne tik kaip ateities kūrėjas, bet ir praeities vertintojas.
Nors negalima teisti ir tų, kurie ateina į renginius ar minėjimus, jeigu ten yra sumuštinių ar kareiviškos košės. Tai jų teisė ir pilietinė pozicija.
Norisi, kad šiandieniniame Elektrėnų bendruomenės gyvenime aktyviau dalyvautų mokyklos. Gal vaikų dalyvavimas bendruomenės gyvenime paskatintų ir tėvelius būti aktyvesnius. Pokalbyje su mokinių iniciatyvinėmis grupėmis, kurį inicijavau 2009 m. vasario mėnesį, paaiškėjo, kad jaunoji karta nenori būti tik renginių stebėtoja, jauni žmonės nori juose būti pilnateisiai dalyviai. Tai yra sveikintina. Todėl mokytojai, kultūros ir savivaldybės administracijos darbuotojai turėtų aktyviau remti jaunimo iniciatyvas. Renginiai ir minėjimai, kurie vyksta mokyklose, galėtų būti pristatomi ir bendruomenei.
Todėl raginu Vasario 16 d. išjungti televizorius, duoti „pailsėti“ šaldytuvams, aplenkti prekybos centrus ir sutikti valstybės šventę prie vėliavos, visiems kartu sugiedoti Valstybės himną, „Lietuva brangi“, „Gražiausios spalvos“ ir kitas žinomas bei širdžiai mielas dainas.
„Pabūkim su Lietuva“.
Ar minint Lietuvai svarbius sausio ir kovo įvykius, kurių liudytojais esame ir mes, bei istorinę Vasario 16-tosios datą, reikia atskirų kvietimų? „Kokia bebūtų mama, bet ji mano Mama, kokia bebūtų Lietuva, bet ji mano Lietuva“. Manau ne kartą teko girdėti panašius pasakymus. Kaip Mamą, taip ir Lietuvą mes turim tik vieną. Kaip Mama, taip ir Lietuva mums davė tai, ką galėjo. O mes?
Mes gyvenam čia ir dabar. Stiprybės semiamės iš praeities, o šiandiena pasirūpinti turime žiūrėdami ateitin. Tegul ateities kartos nevadins mūsų niurzgliais ir nevykėliais. Šiandien, kai Lietuva mini savo 20-tą atkurtos Nepriklausomybės sukaktį, o Lietuvos žmonės tiek daug paaukojo 1991 m. sausyje, negalim to pamiršti ir likti nuošaly. Norėtųsi, kad anuomet tvyrojusi sausio ir kovo dvasia mus lydėtų ir šiandien. Ukrainietis kalbininkas Nepodkupnas pamatęs Lietuvą sausio 13-tosios rytą pasakė: „Aš supratau, kad esu ne minioje, aš esu tautoje“. Te ir šiandien atvykęs pašalietis tai pakartoja. Lietuvos vardas ir dvasia mus lydėjo ir per pastaruosius du šimtmečius, iš kurių 170 metų Lietuva buvo Rusijos ir Vokietijos imperijų nelaisvėje. Bet Lietuva neprarado kalbos, papročių, kultūros, teritorijos. Tautos valios ir pastangų dėka prieš du dešimtmečius Lietuva vėl apgynė savo laisvę ir nepriklausomybę. Negaliu sutikti su teiginiu, kad LR Seimą (Aukščiausiąją Tarybą), televizijos bokštą, radijo ir televizijos pastatą, Sitkūnus bei kitus objektus gynė paprasti žmonės. Jeigu žmogus išreiškė savo pilietinę valią ir parodė drąsą atsistoti prieš agresorių veidu, tai šito piliečio negalima vadinti paprastu žmogumi.
Gaila, kad gyvosios istorijos pamokos dažnai vyksta pustuštėse salėse. Juk šiandieniniam Lietuvos piliečiui yra svarbu žinoti bei prisiminti, kokia kaina buvo pasiekta galimybė kalbėti gimtąja kalba, mokytis Lietuvos ir pasaulio universitetuose, laisvai reikšti savo mintis, nevaržomam keliauti po pasaulį, važinėti norimu automobiliu, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Istorijoje juk žmogus išlieka ne tik kaip ateities kūrėjas, bet ir praeities vertintojas.
Nors negalima teisti ir tų, kurie ateina į renginius ar minėjimus, jeigu ten yra sumuštinių ar kareiviškos košės. Tai jų teisė ir pilietinė pozicija.
Norisi, kad šiandieniniame Elektrėnų bendruomenės gyvenime aktyviau dalyvautų mokyklos. Gal vaikų dalyvavimas bendruomenės gyvenime paskatintų ir tėvelius būti aktyvesnius. Pokalbyje su mokinių iniciatyvinėmis grupėmis, kurį inicijavau 2009 m. vasario mėnesį, paaiškėjo, kad jaunoji karta nenori būti tik renginių stebėtoja, jauni žmonės nori juose būti pilnateisiai dalyviai. Tai yra sveikintina. Todėl mokytojai, kultūros ir savivaldybės administracijos darbuotojai turėtų aktyviau remti jaunimo iniciatyvas. Renginiai ir minėjimai, kurie vyksta mokyklose, galėtų būti pristatomi ir bendruomenei.
Todėl raginu Vasario 16 d. išjungti televizorius, duoti „pailsėti“ šaldytuvams, aplenkti prekybos centrus ir sutikti valstybės šventę prie vėliavos, visiems kartu sugiedoti Valstybės himną, „Lietuva brangi“, „Gražiausios spalvos“ ir kitas žinomas bei širdžiai mielas dainas.
„Pabūkim su Lietuva“.
Algirdas Norvilas