Deimantė Jančiūnaitė
Oro balionas – viena iš nedaugelio transporto priemonių, kurią pamatę žmonės dažniausiai pradeda džiaugsmingai šūkčioti ir fotografuoti. Jie ryškūs, keliantys nuotaiką, įvairiausių formų. Šis pramogos būdas Lietuvoje yra ypač populiarus – skraidyti galima daugelyje miestų ir miestelių. Ne vienas jau ne kartą skridęs šia transporto priemone. Žmonės, pakilę oro balionu, juos supančią aplinką pamato visai kitomis akimis – atsiskleidžia vietos reljefas, pasimato medžių viršūnės, ežerų ir marių didybė, ten esančios salos. Visa tai atima žadą. Turbūt, kad graikų filosofas Platonas yra teisus sakydamas: „Nuo gražių vaizdų pereisime prie gražių minčių, nuo gražių minčių – prie gražių darbų.“ Pakalbinau kraštietį oreivį Justiną Čižių, kuris šioje srityje yra sukaupęs ypač daug žinių ir patirties. Jis papasakojo ne tik apie oro balionus, skrydžius Lietuvoje, bet ir savo patirtį – šaltuoju sezonu dirbant oreiviu Tanzanijos Serengečio nacionaliniame parke.
Oro balionas – ne dviratis, automobilis ar motociklas. Kaip sugalvojote tapti jo pilotu?
Viskas prasidėjo nuo vieno mano draugo, kuris išsilaikė oro baliono piloto licenciją ir jam reikėjo žemės komandos. Jis mane pasikvietė į šią komandą ir taip viskas prasidėjo – labai susidomėjau oreivyste, oro balionais, dalyvavau oro balionų varžybose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, padėdavau ir komerciniuose skrydžiuose. Ir šiemet jau 13 metų kai esu oro baliono pilotas.
Ką veikėte iki tampant pilotu?
Iki tampant oro baliono pilotu aš mokiausi ir dirbau. Oro baliono pilotu tapau dvidešimt vienerių metų. Galima sakyti, kad iš karto po mokyklos ir pradėjau savo kelią oreivystėje.
Kaip vyksta pasiruošimas oro baliono piloto licencijai gauti? Kiek laiko užtrunka? Ar tai turi kokių nors panašumų su vairavimo egzminų laikymu?
Pasiruošimas labai paprastas – iš pradžių reikia tvirtai žinoti, ar tu tikrai nori būti oreivystės dalimi. Kitas žingsnis ir mano rekomendacija – būtinai bent vieną sezoną ar bent jo dalį pabūti žemės komandoje. Buvimas šioje komandoje suteikia supratimą kas yra oreivystė, kaip vyksta visas procesas, susipažįsti su kokiais iššūkiais teks susidurti. Jeigu skraidymo sezono metu tinkami orai – šilta, saulė šviečia, vėjas nepučia, teks skristi, o ne ilsėtis. Skrendant du kartus per dieną – ryte ir vakare, reiškia, kad poilsio ir miego nebus labai daug, nes ryte reikia labai anksti keltis, o vakare, po skrydžio, teks grįžti vėlai.
Oro baliono piloto licenciją gauti nėra labai sunku, tiesiog reikia noro ir užsispyrimo. Lietuvoje turime oreivių mokyklą, kurioje ruošiami pilotai. Joje kiekvieną pavasarį vyksta teorijos pamokos. Vėliau kiekvienas būsimas pilotas turi praktinius skrydžius su instruktoriumi. Išlaikomi egzaminai, išduodama licencija ir gali skraidyti.
Čia kaip ir su vairavimo egzaminų laikymu – išmoksti teoriją, įgauni praktinių įgūdžių, laikai egzaminus ir vairuotojo pažymėjimas tavo.
Tiek vairuoti automobilį (su tam tikrais apribojimais), tiek skraidyti oro balionu Lietuvoje gali nuo 16 metų.
Kaip aplinkiniai, šeima reagavo į tai, kad ši veikla pirmiausia tapo Jūsų hobiu, o paskui net ir karjeros kryptimi.
Mano šeimos nariai reagavo labai gerai, mane palaikė ir skatino siekti savo užsibrėžto tikslo. Kai turi tokį palaikymą – viskas tampa įmanoma.
Papasakokite apie savo pirmąjį savarankišką skrydį oro balionu, kai jau gavote licenciją. Kokios emocijos užplūdo?
Sunku papasakoti apie tą patį pirmą skrydį, kai jau turėjau licenciją, nes aš jau buvau skraidęs ir iki jos gavimo. Labai gerai atsimenu tą skrydį, kai krepšyje likau vienas ir instruktorius pasakė: „Dabar skrisi vienas, aš išlipu“.
Buvo labai daug reikalų. Dabar tai galima palyginti su automobiliu, kai išsilaikai vairavimo egzaminus ir pradedi važiuoti – reikia žiūrėti į veidrodėlį, rodyti posūkius, įjungti valytuvus, perjungti bėgį ir taip toliau. Labai daug reikalų, atrodo, kad nieko nespėji. Tas pats buvo ir su pirmuoju savarankišku skrydžiu oro balionu: turi skristi, kaitinti degikliais, kad kupole būtų pakankamai šilto oro, žiūrėti į žemėlapį, žiūrėti į įvairius prietaisus, kurie rodo aukštį, temperatūrą, greitį, kryptį ir t. t., per raciją pasakoti komandai, kur jiems važiuoti. Atrodo, kad tiek visko daug ir neaišku, ar viską suspėsi atlikti ir kaip čia viskas pasibaigs. Bet skrydis po skrydžio ir visi veiksmai, atrodo, kad pasidaro automatiškai, lygiai taip pat kaip vairuoti automobilį – tiesiog imi ir važiuoji, apie nieką daug negalvoji.
Skrendant oro balionu Kaune ir Vilniuje yra ribojimai dėl lėktuvų pakilimo ir nusileidimo. Ar yra kažkokių apribojimų mūsų mieste Elektrėnuose?
Elektrėnuose yra viena draudžiama zona, tai zona aplink elektrinę. Šią zoną privalu perskristi tam tikrame aukštyje arba aplink ją, negalima oro balionu įskristi į šią zoną.
Kokiame Lietuvos mieste ar miestelyje Jums labiausiai patinka skraidyti? Kodėl?
Mūsų Lietuva labai graži ir čia visur yra gražu. Jeigu yra kas dar neskridę, bet apie tai galvojate, tai tikrai rekomenduoju išbandyti skrydį oro balionu. Visur žalia, daug ežerų, miškų, mažos tvarkingos gyvenvietės ir miestai.
Galėčiau išskirti Klaipėdą, nes ten tenka skristi retai, o kai skrendu, tai vaizdai įspūdingi – matosi jūra, laivai, uostas. Tikrai verta pamatyti iš aukštai.
Oro balionas yra sezoninė transporto priemonė. Yra ir įvairių kliūčių – dažniausiai blogos oro sąlygos. Kiek maždaug skrydžių oro balionu įvykdote per sezoną?
Taip, skrydžiai oro balionu labai priklauso nuo oro sąlygų. Jeigu sezono orai prastesni – skrydžių būna apie 85, jeigu orai geri ir galima skristi – atlieku 100-120 skrydžių.
Jūsų darbas yra nenuspėjamas. Neturite tikslaus grafiko – viską lemia orų prognozės. Kaip derinate darbą su laisvalaikiu? Ar leidžiate sau turėti išeiginę esant palankiam orui?
Taip, leidžiu sau turėti laisvadienių ir geru oru, jeigu to labai reikia. Turiu kolegų – oro balionų pilotų, kurie, reikalui esant, gali skristi vietoje manęs. Tačiau tokios išimtys pasitaiko retai, nes man labai patinka skristi, bendrauti su keleiviais. Lietuvoje skraidymo sezonas nėra ilgas, tad kai tik geras oras – skrendame, o kai lyja lietus ar pučia stiprus vėjas – ilsimės.
Skraidymas oro balionu yra Jūsų pagrindinė veikla ar dar kažkuo užsiimate, kažką kitą dirbate?
Skrydžiai oro balionu šiandien yra mano pagrindinė veikla, iš kurios aš gyvenu. Šalia skrydžių turiu dar vieną nedidelį verslą.
Ši Jūsų vykdoma veikla yra komandinis darbas. Papasakokite plačiau apie savo komandą: kiek iš viso yra narių, kokias pareigas kiekvienas atlieka.
Taip, pasiruošimas skrydžiui, pats skrydis ir nusileidimas yra komandinis darbas, kur kiekvienas narys yra labai svarbus ir reikalingas.
Prieš skrydį susirinkusi komanda turi patikrinti automobilius, juos sutvarkyti, būtina patikrinti visą skrydžio įrangą – ar ji švari, tvarkinga.
Starto vietoje kiekvienas komandos narys vėl turi savo atsakomybes – vienas turi užsegti baliono kupolo parašiutą ir laikyti virvę iki kol pakils kupolas nuo žemės, kitas – turi laikyti oro baliono „gerklę“, kad ventiliatoriumi būtų galima greičiau pripūsti balioną, dar kitas narys atsakingas už ventiliatorių pastatymą ir patraukimą, kai pilotas duoda ženklą.
Žemės komandoje yra 5–7 asmenys, kurie dažniausiai keičiasi tarpusavyje, nes daugelis iš jų turi kitus darbus. Buvimas žemės komandoje jiems yra papildoma veikla.
Esu vieną kartą skridus oro balionu. Mane sužavėjo pirmą kartą skridusiųjų įšventinimas, pažymėjimų gavimas. Ar tai įprastas dalykas Lietuvoje, ar kiekvienas pilotas sugalvoja vis kažką kitaip, kad pirmasis skrydis būtų įsimintinas?
Tai vyksta ne tik Lietuvoje, taip yra visame pasaulyje. Po skrydžio oro balionu tikri oreiviai privalo skridusiuosius pavaišinti šampanu ir išrašyti pirmojo skrydžio diplomą. Tai yra tradicija visame pasaulyje, kuri yra išlikusi nuo pačio pirmojo skrydžio oro balionu, kuris įvyko Prancūzijoje 1783 metais.
Gal galite papasakoti, kokius įsimintiniausius keleivius teko skraidinti?
Visi skrydžiai yra įsiminti, nes tokio pačio skrydžio niekada nebūna.
Tačiau vieną galėčiau išskirti – įsimintiniausi keleiviai ko gero buvo prieš 6 ar 7 metus, vasarą, kai buvo labai karšta. Tą dieną turėjo skristi 4 asmenų šeima. Į skrydį jie atvyko pakankamai šiltai apsirengę – ilgos kelnės, džemperiai ir dar atsinešė striukes. Nežinau, kodėl, bet daugelis galvoja, kad skrendant balionu ir pakilus į kelis šimtus metrų bus labai šalta. Tad skrendant su minėta šeima jie skrydžio metu pradėjo prašyti: „Gal jūs galit daugiau nebekaitinti su degikliais, nes mums labai karšta.“
Šią žiemą Jūs 6 mėnesius praleidote Afrikos žemyne Tanzanijoje Serengečio nacionaliniame parke. Kaip kilo idėja ten vykti? Sugalvojote pats ar gavote pasiūlymą?
Dalis pilotų, kurie skraido Lietuvoje vasarą, atėjus žiemai išvažiuoja į užsienį, kur šilta ir gali tęsti skraidymo sezoną. Tad praėjusią vasarą garsiai sakiau visiems oreiviams, kurie dirbo užsienyje, kad norėčiau išvažiuoti kažkur pabandyti padirbti.
Vienas kolega, kuris dirba Kenijoje, paklausė ar nenorėčiau vykti į Afriką ir žiemą praleisti ten. Iš pradžių labai dvejojau, bet galiausiai nusprendžiau, kad turiu pabandyti. Tad 6 mėnesiams išvykau į Afriką.
Kaip vyko pasiruošimas prieš išvykstant į Tanzaniją?
Pasiruošimas labai paprastas – susirinkau būtiniausius daiktus, rūbus, kurie tiktų karštu oru, kelis elektronikos prietaisus, skirtus skrydžiams, ir tiek.
Nuvykus į Tanzaniją buvo būtina išlaikyti du egzaminus (teorija + praktinis skrydis su instruktoriumi) ir pereiti medicininę sveikatos patikrą. Pasirodė labai keista, bet afrikiečiams netinka europietiška medicininė sveikatos patikra, tad teko tikrintis ir pas juos. Egzaminai ir patikrinimai man užtruko 10 dienų. Sako, kad man pavyko viską greitai susitvarkyti, nes kitiems būna, kad viskas užtrunka mėnesį ir daugiau.
Kuo skiriasi skrydžiai Lietuvoje ir Tanzanijoje?
Lietuvoje sakyčiau skraidyti yra sunkiau negu ten, nes čia mes turime daug trikdžių: elektros laidai, pastatai, keliai, upės, melioracijos grioviai, pasėliai, pikti žmonės, į kurių žemę, pievą nusileidžiam. Taip pat vėjo kryptys į miestus, nuo miestų.
Tanzanijoje vienintelis dalykas, kuris yra svarbiausias, tai pakilti. Kartais labai stipriai pučia vėjas, tad startuoti būna sudėtinga. Tačiau jeigu sugebi pakilt, tai rasi vietą kažkur ir nusileisti. Skraidyti Tanzanijoje samdomu pilotu, sakyčiau, yra lengva – niekuo rūpintis nereikia. Tave atveža į starto vietą: balionas paruoštas, pradeda jį pūsti, nuskrendi, nusileidi, paguldai balioną ant šono, eini į automobilį ir išvažiuoji. Reikia tik pilotuoti oro balioną, o visu kitu pasirūpina komanda. Aš pavadinčiau, kad tai yra oreiviškos atostogos.
Televizijos laidose apie Afrikos gamtą matome dideles kaimenes laukinių gyvūnų. Ar teko Jums juos matyti? Ar netrukdydavo jie vykdyti skrydžių?
Laukiniai gyvūnai skrydžių vykdyti netrukdydavo. Kartais ryte liūtai ateidavo į starto vietą, būdavo nejauku, nes jie visgi laukiniai ir labai plėšrūs gyvūnai. Visi komandos nariai turi prožektorius, kuriais stebi aplinką, kad žmonėms būtų saugu.
Teko skraidyti virš vykstančios laukinių gyvūnų migracijos. Mačiau iš oro baliono tūkstančius antilopių gnu, zebrų – be skaičiaus, labai daug. Teko matyti dramblių kaimenes, būrius žirafų, būrius besimaudančių begemotų ir daug kitų laukinių gyvūnų.
Tai, ką esame daugelis matę per televiziją, aš mačiau gyvai savo akimis. Kažkas tikrai labai įdomaus ir nepaprasto.
Į Tanzaniją skridote vienas ar su komanda?
Skridau vienas. Tanzanijoje mane pasitiko kolega pilotas iš Lietuvos, bet vėliau jis išvyko skraidyti oro balionu į Keniją ir Tanzanijoje likau vienas.
Ko gero, pagrindiniai skrydžių dalyviai buvo užsieniečiai. Tačiau ar vietiniai gali sau leisti tokią prabangą?
Taip, visi keleiviai, kurie skrido kartu su manimi, buvo turistai iš įvairiausių pasaulio šalių.
Abejoju, ar vietiniai gali leisti sau tokią prabangą, nes Tanzanijoje skrydis oro balionu kainuoja 600 dolerių (apie 556 eurus) vienam asmeniui, o vidutinis darbo užmokestis per mėnesį ten yra vos keli šimtai dolerių.Tad, manau, kad labai nedidelis procentas vietinių galėtų leisti sau tokią pramogą.
Ar šią žiemą planuojate vėl išvykti į Afriką?
Kvietimą vėl vykti į Tanzaniją turiu ir svarstau šią galimybę. Tikėtina, kad pasinaudosiu ja ir vėl žiemą praleisiu ten, kur šilta.
Ką jums reiškia šie 6 mėnesiai, praleisti Tanzanijoje?
Tai neįkainojama patirtis, nepamirštami įspūdžiai, labai gera praktika skrydžiams oro balionu, kai pučia stiprus vėjas.
Gyvenau nacionaliniame parke, nedideliame namelyje, kur aplink laukinė gamta ir laukiniai gyvūnai, civilizacijos nėra – tai buvo pabėgimas nuo viso pasaulio, jo šurmulio ir problemų, nes tame parke problemų tiesiog nėra. Yra vienintelis svarbus dalykas – privalai būti atsargus, kad netaptum kieno nors pietumis ar vakariene.
Iš kokių šalių yra Tanzanijoje dirbantys pilotai?
Į Tanzaniją dirbti atvyksta pilotai iš viso pasaulio.
Užsieniečiai šiame parke dirba visus metus ar kaip ir Jūs tik tam tikrą laiko tarpą?
Situacijų yra labai įvairių. Yra pilotų, kurie atvyksta dirbti kelis mėnesius, yra pilotų, kurie ten dirba ištisus metus ir kas kelis mėnesius gauna atostogų, kad galėtų grįžti namo ar kažkur kitur išvykti.
Kokiose dar šalyse vykdėte skrydžius oro balionu?
Oro balionu esu skraidęs Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje, JAV, Saudo Arabijoje, Irake.
Esate sukaupęs daug patirties šioje srityje. Ar turite mokinių?
Šiuo metu dar neturiu instruktoriaus licencijos, kas man leistų mokinti kitus asmenis, tad mokinių neturiu. Tačiau jeigu matau, kad kažką nevisai tinkamai daro kitas pilotas arba jeigu manęs kažko paklausia, tai visuomet stengiuosi atsakyti, patarti ir pasidalinti savo patirtimi, kad būtų galima priimti tinkamiausią sprendimą.
Ar dalyvaujate kokiose nors Lietuvos ar užsienio šalių varžybose?
Anksčiau dalyvaudavau. Dabar truputėlį nustojau tai daryti, nes reikia įsigyti mažą oro balioną, kuris būtų pritaikytas dalyvauti varžybose. Jo dabar neturiu – tik didelius, skirtus komercijai. Planuoju grįžt į varžybas, nes jos tikrai padeda lavinti skraidymo mąstymą – galvoti apie skrydį, tikslą, kur pakilus nusileisti, kaip nuvairuoti balioną į tam tikrą pusę, ir pan. Varžybos tikrai padeda. Visiems pilotams rekomenduoju reguliariai dalyvauti varžybose ir lavinti skraidymo įgūdžius.
Įsivaizduokite, kad prieš Jus stovi skrydžių oro balionu skeptikas. Kaip jį sudomintumėte išbandyti šią avantiūrą?
Manau, kad sudominti visai paprasta – lipk į krepšį ir aš tau viską papasakosiu ir parodysiu. Oro balionas yra viena saugiausių oro transporto priemonių, nes skrenda tik tuomet, kai yra geras oras. Nors oro balionas yra iš dalies nevaldomas, nes galime keisti tik aukštį, bet pakeitus aukštį – pasikeičia ir kryptis, tad šiek tiek vairuoti galime. Taip pat man labai patinka tai, kad tu žinai, kur pakilsi, bet niekada nežinai, kur nusileisi. Tai, matyt, ir yra viso skrydžio romantika.
Manau, jus sužavėjo šis pasakojimas – galbūt ne vienas susigundys pakilti oro balionu iš Elektrėnų ar Trakų ir pamatyti Lietuvos gamtos grožį, jos išskirtinius peizažus. Džiugu, kai žmonės gyvenime daro tai, kas jiems patinka, ir suteikia džiaugsmą ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Linkiu Justinui Čižiui, kad kelionės visada būtų saugios ir malonios, su švelniu vėjeliu, palankiomis oro sąlygomis.
Asmeninio archyvo nuotraukos.