Ona MALERAVIČIENĖ: Mano angelai

Ona MALERAVIČIENĖ: Mano angelai

išaugo nedideliame Jiezno miestelyje, esančiame Prienų rajone. Didžiosios vertybės, kurias ji išsinešė į gyvenimą, – meilė knygai, žmogui, darbui, gamtai.

Visa, kuo gyveno savo tėvų šeimoje, tapo įkvėpimo ir džiaugsmo šaltiniu. Besimokydama vidurinėje mokykloje, Onutė parašė pirmuosius poezijos posmus, pirmąsias prozos eilutes. Vaikystės ir jaunystės prisiminimai dabar jau sumišę su šviesiausiomis svajonėmis, fantazijomis, mintimis apie ateitį. „Vartau ir vartau Atsiminimų knygą. Jos puslapiai – mano gyvenimas – buvęs, prabėgęs. Tačiau jis manyje, sugrįžtantis sapnais, atskirais vaizdais, sakinių nuotrupomis. Nešuosi savo jaunystės šviesą per pilkšvą gyvenimo rudenį,“- sako Onutė Maleravičienė.
Ona Gražina Maleravičienė baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Ji studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Nuo 1966 metų dirbo Elektrėnuose mokytoja, direktoriaus pavaduotoja. Ji puiki žmona, mama, išauginusi tris sūnus ąžuolus, draugė, mokytoja, išleidusi į gyvenimą ne vieną mokinių laidą. Visą laiką siekusi tobulėti, pažinti, pamatyti, ji mėgo keliones, pažintines išvykas, pasivaikščiojimus gamtoje, bendravimą su nuoširdžiais žmonėmis.
Šiandien Onutė daug laiko skiria knygoms, siekia dvasinio tobulėjimo, atidžiai stebi pasaulį ir savo aplinką. Turbūt iš to ir gimsta prasmingos eilės, nuoširdūs žodžiai apie gyvenimą, artimuosius, draugus. Smagu, kad garbaus amžiaus moteris yra dažna viešnia bibliotekoje, kartu su literatų klubu „Strėva“, kurio narė yra jau daugelį metų, dalyvauja literatūriniuose renginiuose, „Poezijos pavasariuose“, vyksta į literatūrinius vakarus ir poezijos šventes kituose rajonuose.
Ant kūrybinio aukuro Onutė Maleravičienė jau padėjo dvi savo originaliosios kūrybos knygas – „Iš visos širdies“ ir „Gyvenimo margi skiautiniai“. Tai šviesūs pasakojimai apie Elektrėnų miesto žmones, išmintingi pastebėjimai apie gyvenimą ir jo vingius, apie brangius šeimos žmones. Ieškodama gražios formos, taiklaus žodžio, prasmingos minties, autorė prabyla skambiu sodriu lietuvišku žodžiu, kviečia savo skaitytojus eiti doros, sąžinės, mokslo keliu.

Vilija Dobrovolskienė

NORIU ĮMINTI POEZIJOS MĮSLĘ
Miela bičiule,
Šiandien kalbėsimės apie poeziją. Pokalbio pradžioje pateikiu jaunesniosios filosofų kartos atstovo Andriaus Konickio mintis. Jis rašo: „…iš eilėdarių Senovės Graikijoje buvo smagiai juokiamasi, o Platonas apskritai norėjo juos išvaryti velniop, tad ar nejuokinga šiandien būti poetu, ar nepasibaigė poezija po Dantės, Gėtės ir Puškino, ar netgi anksčiau – po Homero ir Vergilijaus ?“. Geras klausimas. Sutinki?
Mano galva, nereikia būti filosofu, jog galėtumei pasakyti, kad poezija nei pasibaigė, nei pasibaigs. Ji taurina mūsų be galo sudėtingą gyvenimą, atraizgo susvetimėjimo mazgus, mažina agresijos užuomazgas žmoguje, sėja gėrį jo sieloje. Radikaliai pakeisti gyvenimo ar išnaikinti negerovių, be abejo, poetai negali. O kaip tu manai?
Tiktai poezija poezijai, poetas poetui nelygu. XXI a. pabaigoje į eiliadarių gretas įsiveržė tikri barbarai, lietuvių kalbos šiukšlintojai. Šitiek vulgarumo, iš pirštų laužtų palyginimų, dirbtinai sukurtų metaforų, literatūrinės kalbos taisyklių nepaisymo dar niekada nebuvo. Tai ne eilėraščiai, bet galvosūkiai, atsitiktinai surinktų žodžių kratiniai. Bet prisiminkime išminčiaus žodžius: „Viskas praeina“. Tikėkimės, kad poezija kaip literatūros žanras išliks nesužalota, nepaskęs šių nesąmonių liūne, neliks bejausmiu žaidimu žodžiais.
Aš esu prieš sąstingį ir gyvenime, ir mene. Esu naujovių šalininkė. Tačiau nauja- tai dar nereiškia pažangu, tobula, gera. Antai modernioji poezija sunkiai prieinama skaitytojui.
Man labai patinka japonų poezija. Puikūs yra jau amžinybėn išėjusio Valdemaro Kukulo vertimai. Keliose eilutėse –  gili filosofinė mintis, tampri žmogaus ir pasaulio tarpusavio sąveika. Anot Ferminé, japonų eilėraštis – tekantis vanduo. Jis keičiasi be perstogės… Tai šokis… Tai muzika. Tai pati trapiausia tapyba. Tad ir skaitau japonų poeziją, nes joje plazdena jausmas it žvakės liepsnelė ir gali pats išsišnekėti su savimi.
Turiu daug mėgstamų lietuvių poetų. Kiekvieną vakarą, prieš eidama į Morfėjaus karalystę,  paskaitau posmelį kitą. Mėgstu gerą rusų poeziją, ypač intymiąją lyriką. Gilinuosi į poetų kūrybos gelmes. Ar kuriantys intymiąją lyriką galėjo būti iki galo atviri? Ar galima būti atviram, kai šiandien jausmai yra paminami?
Aš dar vis ieškau atsakymo, kaip ir kada poetui ateina įkvėpimas. Ar eilėraštis diktuojamas „iš ten“- iš Dievo dangaus ? Ar sukurti eikėraštį reikia ir sunkaus, kruopštaus darbo? Poetas Antanas A. Jonynas sako, jog „…būna, kad eilėraštis atsiranda iš patirčių apmąstymo, užmirštų prisiminimų, šiokios tokios „racionalios“ veiklos… Ateina  nuotaika, toks jutimas…“
Be abejonės, kiekvieną kūrėją mūza aplanko skirtingu laiku. Mūza labai įnoringa. Ją tikriausiai reikia prisijaukinti.
Atrodytų, kad radome daug atsakymų. Deja, tai tik apgaulinga aliuzija į poezijos paslapčių įminimą. Ar tu sutinki su manimi?
… Gyvenimas be mįslių būtų prėskas, juk jis yra lyg ta nesibaigiančių pokyčių virtinė. Kiekviena diena vis kitokia, vis mįslingesnė…
***
Gyvenime, pakelk mane ant rankų (Jonas Mačiukevičius)
Rodės, neseniai man buvo skirtas visas Žemės laikas. Žavėjaus gyvenimu tarsi apkvaitus. Buvo be galo ilgos dienos. Metai ėjo lėtai lėtai. Džiaugsmo kupinas buvo žingsnis mano kiekvienas: mokslas, darbas, gimę vaikai…
Ir vieną sykį pajutau – gyvenimas žiemop.
Po trumpo svarstymo tariau: „Gyvenime, aš dar skolinga tau. Nenoriu smilkt ir nuožulniu šlaitu  stačiagalviais lėkti žemyn lig lemiamos ribos…“
Esu dar pasirengus vėl praeiti devynis pragaro ratus: ieškot ir rast, mylėt, nekęst. Kentėti už save ir už kitus. Tik duok dar vieną progą surinkti išbarstytus džiaugsmo trupinius, suverti juos į vėrinį – netrumpą, dailų, tik neblankų.
Gyvenime, ištiesk man ranką.
***
Žmogus it spindulys,
Pasiųstas Vilties
Iš vakar į Rytdieną.
***
LAIMĖS VEIDAS

Ar bandėte nupiešti Laimės veidą?
Kiekvienas žmogus mato jį kitokį.
Gal nupiešiu taip, kaip Amadeo Modiljanis nupiešė poetę Aną Achmatovą?
Brūkšnys, brūkšnelis, lakoniška plastiška trapi pilkšva linija – ir karalienės poza. Toks iš nuotraukų pažįstamas išdidžios moters profilis. Deja, laimė ją dažnai aplenkdavo.
O gal Laimės veidas – tai Stasio Krasausko „Jaunystė“?
Grakšti merginos kaklo linija, plaukai – beržo lapeliai, išraiškingos akys. Tik kelios baltos vingiuotos linijos juodame fone. Fantastiškas žavesys!
Yra žmonių, kuriems duok, nupiešk ryškius Laimės bruožus. Duok, ir likimas duoda. Viską…
Svajojantys išvysti Laimės veidą bent iš tolo, lyg miražą dykumoje, dažniausiai jo nepamato.
Dar kiti nesugeba suvokti, jog jau žiūrėjo į besišypsantį Laimės veidą. Dabar – viskas praeityje. Nesugrįš.
Labiausiai kamuojasi viską suprantantys, bet nesugebantys nieko pakeisti. Žino, kad Laimės veidą matys tik spalvotuose sapnuose.
Tad ar verta jį piešti?
***

NORIU KAIMAN SUGRĮŽTI (Humoreska)
Labas, Antosėla!
Dėkavoju už gromatėlą. Dar negaliu pavieryt, kad tavo žmogus jau ilsis žemela užsiklojęs. Ogi buvo jis graitas, in mergas akvatnas. Kap per spaviedy tau dabartės pasakysiu – jisai ir many buvo incikliopinys. Ale aš in meiles nesileidau. Kap vienas didelis žmogus sakė, kad viskas praaina. Tai pravdyvi žodžiai.
Parašysiu, kap man sekasi gyvent Alektrėnuose pas dukterį ir žentą.
Jiej turi trijų kambarių palocius. Man davė tokią tamsią kamariukę. Jon lovelą let inbruko. Nakčia dūstu, trūksta voro. Maniau, galėsiu maudytis vonioj. Kur tau! Vanduo brangiai kainuoja, tai kolei kas tik bliūde nusimazgoju kojas. O kaime turėjom pirtelą, prausėmės kada norėjom.
Čia man viskas neinprasta, navatna. Pranutės šeimyna nesišneka su susiedais. Ar meni, kap mes aidavomvieni pas kitus druskos pasiskolyt ar ištikus bėdai?
Žentas politikon pasinėrys. Grįžta namo pablūdys, loc dvikolkės kožną dieną išgėrys. Su manim neturi noro šnekėtis, o su Pranute ima rietis.
Anūkas (vardo neištariu teisingai, ba tokis ilgas, sako, kad madingas) auga vienturtis kap bajoras. Tėvai pildo jo norus. Gryžys namo jisai ilgai naršo po internatą ir muziką garsiai laidžia. Aš ausis užsikemšu kaiščiais.
Jisai jau pirmą dieną kap kare paskelbė ultimatumą: jiezniška tarme nė žodžio, turiu keistis be dvejonių, ba mano plaukai nekvarbavoti, nagai nelakuoti, drapanos iš Gumanos. O aš mintyse sakau: „Kodėl pinigai mano, katruos tau duodu visada madingi? Skubinies juos pakavot, kad kas neatimtų.“
Betgi, Antosėla, jam ir tėvai kasdien duoda tų pinigų kišeninių. Ale vis maža ir maža.
Apie Pranutę nerašysiu. Tik pabainsiu tokį atsitikimą. Reikia jų šuniuką išlaist in gatvę palakstyt. Įsėdom tą dieną in liptą. Spaudeu spaudeu visas knopkutes. Liptas – nė krypt. Ilgai laukėm pagalbos. Dikas ėmė lot, paskum staugt. Kap atsidarė durys, jis laukan nėrė ir dvi paras kažin kur prabuvo nė ėdys, nė gėrys.
Nok tos dienos aš pasidariau žentui didžiausiu priešu. Tik šnypščia many pamatys kap gyvatinas.
Antosėla, patark iš dūšios – ar man mūčytis mieste, toj gerovėj, ar grįžt in savo pirkelą ir miegot savo lovoj? Ar rinkt pavasarį rūčkas ir sūdyt žiemai, augint gėlas darželyje ir nupenėt paršelį, ar čia kentėt nuo anūko karaliaus?
Laukiu graito atsakymo.
Kaip patarsi, tep ir bus.
Tavo Ievuka
***
Ech, ta velniava! (Humoreska)
Sapnavau sapną košmarą.
Rodės, prie Aukštadvario į Velnio duobę renkasi raganos ir velniai seminaran.
Ketina kelti kvalifikaciją tema „Būdai, kaip sunaikinti žmonių civilizaciją“.
Kiek snukių nematytų, ragų įmantriai raitytų, kanopų lakuotų, uodegų natūralių spalvų ir perdažytų! Raganaitės nelyg šou mergaitės- madingai nuogos. Manikiūras, pedikiūras, Šanel kvepalais atsiduoda. Vyresnės raganos sumetė šluotas į duobės kampą, kažką murma ir už kudlų, tarsi žvaigždūnės, viena kitą tampo.
Staiga visų žvilgsniai nukrypo į Vadą Vyriausiąjį – Liuciferį. Jis apsidairė. Žvilgsnis apsiblausęs, narkotikų jis prisirijęs ar „žolės“ prisirūkęs tikriausiai. Apsivilkęs smokingą, lazdele pasiramščiuodamas dairosi, kažko ieškodamas.
Prišoko velniūkštis, klapčiukas. Pristūmė minkštą krėsliuką:
– Sėskit, pone Vyriausias, būkit!
Tas pats žvitrus velniukas ima į rankas smuiką ir griežia smagią šėtonišką polkutę.
Velniai su raganom šoka it pasiutę. Pakilo dulkių, dūmų kamuoliai. Duobės dugnas ėmė smegti, dubti.
Pasklido aitrūs sieros garai. Visi šoko, dūko, kol pavargo.
Pagaliau ėmėsi darbo. Už ilgo stalo susėdo svarbiausi – Liuciferis ir jo pakalikai artimiausi, kai kas jau stipriai įkaušęs. Velniai teikė pasiūlymus, ginčijosi, pyko. Ilgai nesutarė, kokiu būdu greičiau žmogaus dūšią peklon uždaryti. Liuciferio pasiūlymas buvo pats geriausias:
-Ir toliau gundykime žmones auksu. Mums sielas lengvai parduoda, kas minta valdžios aruode. Jie greit paranda žmogiškas savybes. Viens, du ir turime jų sumautas dorybes, aukso puodus. O seksas, karai, vagystės!
– Pritariame!- sustaugė velnija choru.
Negi prieštarausi. Nusuks ragą arba amžių porą katile pavirins nabagą. Gali nepatikti žvilgsnis arba kvapas. Taip bus, kaip Vadas pasakė.
Šūkauja velniai, kol gaidys pragysta. Kyla sumaištis neregėta. Raganos neranda šluotų. Visi skuba į pragarą sugrįžti, kuris nespėja – pasiverčia žmogumi ir lėtai eina namo, tarsi iš gegužinės grįžtų.
Nuo tol ir sunku atskirti, kuris žmogus nuo prigimimo ir kuris nelabasis iš Velnių duobės pasitarimo…
MANO ANGELAI
Vieniša šviesa
tylos migloje
paskendus.
Angelas budi.

Kur vedi mane,
Angele sarge?
Neatsakai, tyli.
Aš tavim pasitikiu,
Nes tu Šviesa, Viltis.
Nes tu – tikrasis kelias.
Juo einam  kartu
Tik aš ir tu,
Tik aš ir tu.

Ačiū už ištiestą
Sparną pagalbos,
Kai šauksiuos tavęs.
Tik nenuskrisk
Į tolimus pasaulius.
Pabūk arčiau visų,
Arčiau manęs.

Penkiaspalve Fenikso paukšte,
Numesk iš ten, iš aukščio
Po punksną baltą tiems,
Kas matė ir šilto, ir šalto.
Po mėlyną, kas kasryt ištiesia pagalbos ranką,
Pažvelgia į aukštą dangų.
Po raudoną- aistringiems ir neabejingiems.
Po žalią –  mylintiems tėviškę,
Jos miškus, laukus derlingus.
Po geltoną – kas keliasi su saule,
Džiaugiasi gyvenimu, visu pasauliu.
Tavo plunksnos stebuklingos
Padės meilės jausmams atgimti,
Padės sieloms niekada nenurimti.
LIETUS, VĖL LIETUS…
Lyja. Pro lašelių šydą-
Rausvi šviesų atšvaitai.
Pilnas impresionistinis paveikslas.
—-
Lyja. Dangaus ašaros byra.
Kaip neliūdėti, kai graudžiai
Skamba nukritusių lapų klavyrai?
—-
Šalto lietaus prausiama
Štai liepa, mano pasodinta kadaise.
Negraži, sena, šakos išsklaipiusios…
—-
Lietaus lašai ritais per stiklą.
Užliejo mane virpanti jausmų banga.
Laukiu, laukiu likimo stebuklo…
—-
Lietaus lašų tiksėjime,
Rodos, girdžiu žodžius.
Jie man. Ar girdite? Jie skirti man, jums.
LYJA

Sunkūs lietaus lašai
Šliaužia medžių kamienais,
Kiekvienu lapeliu,
Žolės stiebeliu.
Rodos, mano sielą
Plaka šaltas lietus.
Ar nenuplaus jis
Mano slogias mintis,
Nerimą juodą, būtas,
Nebūtas ir esamas
Nuodėmes?
Laukimas-
Mano paguoda.
MANO MIESTUI

Prisipažįstu
Aš troškau  nuoširdžiai
Pamilt tave.
Neįsakysi širdžiai-
Mano meilė didžioji
Gimtinei skirta.

Nepyk,
Tave aš gerbiu,
Džiaugiuosi, kad
Čia gyvenu.
Bet sapnuose dar vis
Tėviškės takais einu.

Žinok,
Esi mūsų sūnų
Gimtasis miestas.
Nors jie kitur išvykę,
Bet nuolatos
Trumpam sugrįžta.
Jie visada tavęs ilgėsis.
Bet…

Kai susisuka gūžtą
Nerimas širdy,
Mintimis aš nuklystu
Nuo čia toli toli…
Į buvusius tėvų namus,
Kur pavasarį pražysta obelis.
NOSTALGIJA

Bebalsė metų eisena
Linguoja tėviškės gatve.
Einu, dairausi – kaip kadais.
Svetimi žmonės ir veidai.
Nebėra manų gimtų namų.
Liko tik daržinė,
Gunktelėjusi, sena.
Ar mena ji mane?
Surūdijus laimės pasaga.
Tik gailiai girgžteli durys,
Kai jas atveriu staiga.
Suaižėję sienojai
Voratinklių tinklais užsikloję.
Į širdį sminga graužatis.
Prabėgę metai nesugrįš.
…tyliai užveriu duris.
***
Pamąstymai
ŠIRDIS TIK VIENA

Turime dvi rankas. Sunkų nešulį padalijame į du.
Turime dvi akis. Vieną primerkiame, kad kita pailsėtų.
Tačiau turime tik vieną širdį.
Kai paminamas žmogaus orumas, kai negali susigrąžinti nuplėštos garbės, kai užgaunama jautriausia sielos styga, tada žmogui atrodo, jog plyš širdis staiga.
Tad saugokime ją, nes ji tik VIENA.
Laiko ratai sukasi,
Niekada nesustoja.
Sustoja tik pavargus širdis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų