Reabilituota politinė kalinė Onutė Cibulskaitė. Kazimiero Šliužo nuotr.
Kazimieras ŠLIUŽAS
Šiemet Onutė Cibulskaitė, sulaukusi garbingo amžiaus, pirmą kartą gyvenime nedalyvavo rinkimuose. Jai nebuvo leista: rinkimų apylinkėje, į kurią nuėjo pati, jai grąžino pateiktus dokumentus ir neleido balsuoti, nes nerado rinkėjų sąrašuose.
„Kažkur tikrai netvarka mūsų rinkimų sistemoje. Visame pasaulyje gyvenantys Lietuvos piliečiai gali ir raginami balsuoti mūsų šalies ambasadose, o aš, gyvendama Lietuvoje, bet ilgesnį laiką negalinti būti savo gyvenamoje vietoje kitame mieste, balsuoti negaliu. Tai, kaip žinau, ne pavienis atvejis“, – svarsto senolė.
Ji, matyt, teisi kalbėdama apie properšas Lietuvos rinkimų įstatyme, kuris nepanaikina galimybės neleisti piliečiui dalyvauti valstybės valdyme.
Į Vievį, arčiau tėviškės, pas pusseserę Apoloniją Granickienę, Onutė buvo atvežta tiesiai iš ligoninės 2023 metų vasarį būdama visiškai silpna, vos pastovėdama. „Tada su ja buvo sunku ir susišnekėti, o dabar jau ir pati kasdien 10 valandą išeina pasivaikščioti, o apie 13 valandą grįžta“, – pasakoja Apolonija, ir pati jau sulaukusi 98-to gimtadienio.
Į kalėjimą – be kaltės
Onutė gimė 1926 metais, tais pačiais metais, kai valdyti Lietuvą pradėjo Antanas Smetona. Nerūpestinga vaikystė prabėgo Kietaviškėse, bet 1940 metais sudegė namas ir teko persikelti į Krivašiūnus, kurie yra tapę Vievio dalimi. Paskui, prie ruso, apie Vievį, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo partizanų judėjimas.
„Vienas partizanas, toks Lascevičius, pernakvojo mūsų namuose, – pasakoja Onutė. – Teko bėgti į Vilnių. Tėvelis Vincas Cibulskas įsidarbino kavinėje, bet jį, matyt, kažkas įdavė, kad buvo apnakvindinęs partizaną. Jis buvo kalinamas Lukiškėse apie pusę metų. Įkandin jo, kaip dukrą, įkalino ir mane. Iš pradžių buvau tardoma Vilniaus Genocido rūmuose. Oi, kiek partizanų nuotraukų man tada prirodė kagėbistai, vis klausinėdami, ar jų nepažįstu. Aš, žinoma, sakiau, kad nepažįstu. Man tada 23 metai buvo, tiktai šokiai, linksmybės rūpėjo, kokia dar politika? Tada ir mane išvežė į Lukiškių kalėjimą. Ten pabuvau pusę metų.“
Daugiau tėvelio Onutė ir nematė. 1950 metų sausio 10 dieną ją Lukiškėse dar buvo aplankiusi mama, o dar po poros dienų iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties buvo išvežta į Maskvą. Prieš porą dienų, kaip sužinojo vėliau, į Maskvą buvo išvežtas ir jos tėvelis Vincas.
Maskvoje ir vėl tardymai, bet vis tiek „už akių“ buvo nuteista 10 metų kalėti nežinia už ką. „Gal jiems reikėjo tokiais būdais mus, lietuvius, išnaikinti“, – kitų priežasčių ir šiandien neįžvelgia 1956 metais reabilituota politinė kalinė Onutė Cibulskaitė.
Iš Maskvos, kaip ir iš Naujosios Vilnios, kaliniai buvo vežami gyvuliniais vagonais, vyrai ir moterys atskirai. „Labai ilgai ir „prabangiai“ važiavome, dviem aukštais gulėdamos viena šalia kitos ant lentų, be vandens. Vagonuose buvo pastatyti tiktai kubilai „gamtiniams reikalams“.
Etapai Sibiro „kurortuose“
Paskirties vieta – Taišetas (Rusijos Irkutsko sritis), labai graži vieta netoli Baikalo ežero, į kurį pavyko žvilgtelti tik akies krašteliu pro gyvulinio vagono langelį važiuojant.
Lageris – vienintelis barakas, skirtas tik moterims. „Man pasisekė, kad barake radau labai gerą draugę ukrainietę. Su ja, menu, einame medžius kirsti, o aš buvau apsivilkusi tik vadinamąją šimtasiūlę. Priėjęs prižiūrėtojas klausia: „Ką, jūs taip mažai padarėt?“ O ji – „Ką aš galiu su ja padaryti? Juk matote, kad ji pušnica“, – toliau pasakoja Onutė. – Po darbo grįždavome į baraką. Jame būdavo tokios brezentinės bačkos, aplink kurias vakarais kiek pakūrendavo, tai prisiglaudi prie jų sienų, kol šiltos, paskui atsiguli ant medinių gultų (narų) šalia jų, o ryte prabundi, plaukai prie sienos prišalę. Tai rankomis vis šildai, šildai, kad atliptų, ir išsilaisvini nuo ledo po truputį.“
Iš barako irgi tik vargais negalais išropodavo šiaip taip atraususios per naktį užnešto sniego ant durelių, ir tiesiai darban. Kasdien tas pat. Darbo labai daug, už jį nieko nemokėjo, tik už maistą, o to maisto – irgi ne marios. Atneša, būdavo, po kriaukšlelį duonos, kokios skystos sriubos, kurią lagerininkės „mėlynom akelėm“ vadindavo. Mat į vandenį būdavo sumetama kažkokių mažų kruopelių, kurios per ilgesnį laiką pamėlynuodavo. Įpila kokį samtį tos sriubos, kam pasisekdavo – aptikdavo ir gabalėlį žuvies, o kitai vien skystimėlis tekdavo. Štai ir visas maisto davinys. Niekas nežūrėjo, ar tu alkanas, ar ne, o paskui neduodavo nieko. Kažkiek skrandį apramini – ir užtenka. Vienu metu kokį mėnesį nebuvo duonos. Tai pusryčiams atnešdavo supuvusių kopūstų košės, pietums – supuvusių kopūstų košės, vakarienei – vėl kažkas iš supuvusių kopūstų. „Ir nieko, oras geras, gamta graži, tai ir išgyvenome“, – juokauja Onutė.
„Vienu metu mus užpuolė utėlės. Visas nukirpo plikai. Žodžiu, gyvenimas gražus“, – šiandien juokauja buvusi politinė kalinė.
Lageriuose, anot jos, ilgiau netekdavo užsibūti. Pabūni kelis mėnesius, vos spėji apsiprasti, pakelia – „s veščiami“ (liepia susirinkti daiktus) ir eiti. Paskui – vėl kitur. Jei kuri nepaneša visos savo mantos, turi išmesti, nes niekas kitas nepaims.
Iš lagerio į lagerį vesdavo su ginkluota apsauga, kad nepabėgtume. Buvo pažymėta tam tikra riba, kurią peržengti griežtai drausta, antraip šaudys be įspėjimo.
„Vėliau sužinojau, kad taip buvo sušaudytas mano tėvelis, 55-erių metų sulaukęs Vincas Cibulskas. 1951 metų rugsėjo 8 dieną jis peržengė tą apsauginę liniją, apstatytą kareiviais. Matyt, jam buvo jau tas pats“, – spėlioja Onutė.
„Niekada vienoje vietoje ilgai nebūdavome. Vos pradeda per savaitę kitą susitūpėti – ir vėl liepia rinktis daiktus, tai ir žengdavome prižiūrimos ginkluotos palydos. Paprastai tekdavo eiti labai ilgai naktimis, kai nieko aplinkui nematyti, todėl ir neįsivaizduojanti nei nueitų atstumų, nei vietovių, tik patekdavo vėl į kokį vien moterims skirtą baraką. Laukdavo vis nauji darbai. Daugiausia tekdavo arba medžius pjauti, arba sodinti kopūstų, burokų sodinukus. Ten žemės labai geros, viskas auga, tik nėra kam jų dirbti, bet Putinui vis naujų žemių reikia, jau treti metai Ukrainos gviešiasi“, – kalba Onutė.
Retkarčiais prieš kelią kalinėms duodavo tik sulopytas šimtasiūles, vienas ilgesnes, kitas trumpesnes, didžiulius batus, nežinia kokių dydžių, į kuriuos jos sukišdavo autais apvyniotas kojas.
Kartą lagerininkes nuvežė prie Amūro, įleido į namelį dauboje ir leido pasimaudyti upėje. „Staiga patvinusi Amūro upė greitai užliejo mūsų namelį. Vos spėjome išbėgti, antraip būtume prigėrusios“, – prisimena nuotykį buvusi lagerininkė.
Vėliau kelis kartus, pasak Onutės, vėl pasisekė „prabangiai“, nes nemokamai, pakeliauti jau įprastuose gyvuliniuose vagonuose. Taip lagerininkės buvo pasiekusios ir Komsomolską prie Amūro (Chabarovsko kraštas), ir netgi Vladivostoką (Tolimieji Rytai, prie Japonijos jūros). Visi gamtiniai reikalai vėl būdavo atliekami traukinio vagonuose, gulėti vėl dviem aukštais ant plikų lentų. Jei turi ką, užsiklok, jei ne – kaip išmanai.
Į išsiilgtą Tėvynę
Onutė džiaugiasi, kad jai pasisekė, jog „tautų tėvas“ pasimirė nepalaukęs trejų metų, kol baigsis jai nežinia už ką skirtas bausmės lageriuose laikas, todėl prasikankinusi septynetą metų Sibiro lageriuose, labai nustebo, kai 1957 metais sulaukė pranešimo apie reabilitaciją. Vos gavusi reabilitacijos pažymėjimą, nedelsdama su juo leidosi į Vilnių.
„Kai buvau jau išleidžiama į Lietuvą, man pareiškė: „Ne suždeno“ („Nelemta“). Esą manęs niekas Lietuvoje nelaukia, čia prapulsiu. Kai kurie lagerininkai tuo patikėjo ir pasiliko. Iš dalies taip ir buvo, kaip sakė. Juk atvykus į Vilnių, nebuvo nei kur apsigyventi, nei kur gauti darbo. Palikusi visą mantą Vilniaus geležinkelio stotyje, ilgai klaidžiojau dideliame mieste kur akys mato, kur kojos neša, kol sugalvojusi susiradau mokslo draugę Čiurlionio gatvėje. Manęs neišvarė, priglaudė. Manęs ne tik neišvarė trejus metus, bet ir parūpino darbo. Mat toji mokslo draugė buvo Vilniaus farmacijos fabriko „Gegužės Pirmoji“ direktoriaus pavaduotoja. Man labai pasisekė, nes lagerininkai tada jokioje darbovietėje nebuvo pageidautini ir genami šalin. Kai pirmą kartą nuėjau darbintis, manęs paklausė, ar dirbčiau ceche, atsakiau, kad bet kur, kur tik pinigus moka“, – savo darbo karjeros pradžią prisimena Onutė, iš lagerių išleista trisdešimtmetė.
Fabrike, kuris buvo panaikintas 1999 metų pabaigoje, Onutė darbavosi 22-jus metus ir, būdama fabriko vyriausiojo buhalterio pavaduotoja, buvo išleista į pensiją. Padirbėjusi trejetą metų, Onutė išsikėlė ne į jai fabriko skirtą dviejų kambarių butą Antakalnyje, o į jos pačios pasirinktą avarinės būklės vieno kambario butą to paties sostinės mikrorajono Šilo gatvėje. Čia jos gyvenama vieta ir registruota, bet jau nuo 2023 metų vasario ji džiaugiasi savo pusseserės Apolonijos malone Vievyje.
„Dabar gyvenimas – tikra pasaka. Jau 43 metus metus pensiją moka, dar prideda nukentėjusiojo dalį, už tėvelį nieko nemoka, nors turėčiau gauti. Kitiems juk ir už tremtyje mirusius brolius prideda, o čia juk tikras tėvas sušaudytas lageryje. Man ir tų septynerių metų darbo lageryje neužskaitė“, – pasiguodžia Onutė, bet nepyksta, nes gyvenime visko būna: ir juoda, ir balta, ir šilta, ir šalta – viską reikia priimti. Svarbiausia – prisiminti tik gerus dalykus.
Trumpos sugrįžtuvės
Pirmą kartą po 22 metų Onutė buvo nuvykusi jau savo noru į Taišeto kraštą prie Baikalo. Ji dalyvavo fabriko organizuotoje ekskursijoje savo darbuotojams.
„Kai buvau vežama į lagerius, jį mačiau tik iš tolo, o dabar – taip gražu… Labai gražus ežeras, neužterštas. Plauki su laiveliu, o dugnas, atrodo, čia pat, o žuvyčių žuvyčių, ir salakai tokie skanūs“, – lyg užsimiršta Onutė.
Kasdien gimtadienis
Kai kurie buvę tremtiniai, lagerininkai baiminosi, kad Lietuva 1990 metais Nepriklausomybę atkūrė tik laikinai, kad vėl užeis sovietai ir išveš atgal ar dar kitaip nubaus. „Aš nieko nebijojau. Atvirkščiai, man tai buvo didžiausia šventė“, – sako Onutė.
Ji vis prisimena dalyvavusi Baltijos kelio akcijoje, kur ją pavežė artimieji. „Pasakiškai gražu buvo, atitinkama buvo ir vieta parinkta, kur turėjome susirinkti. Aš jau buvau pensininkė. Baltijos kelias buvo tikra pasaka. Kas galėjo tikėti, kaip visi džiaugsimės susiėmę rankomis nuo Vilniaus iki Talino. Lėktuvai skraido, gėles mėto. Gražu, bet stebuklas. Jei dabar reikėtų pakartoti, kažin, ar tiek atsirastų…“, – susimąsto Onutė, bet ją iš karto pataiso globėja pusseserė Apolonija: „Atsirastų, nėra abejonių“.
„Sakoma, kad kai kurie gal nusivylę Lietuva, – pratęsia Onutė. – Bet kodėl nusivilti? Kai kurie gal nesugeba paimti to, kas jiems siūloma. Nusivylę tik tinginiai, kurie tik vaikšto ir kapeikauja, sako „valgyt neturiu“ ir kaulija centus alui, o tiems, kurie dirba, gerai“.
Onutė maloniai prisimena, kaip prieš aštuonerius metus ją didžiuliu raštu su 90-mečiu pasveikino Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir pakvietė prisijungti, bet ji jau nebuvusi tokia aktyvi, jai visko tuo metu jau buvo per daug. „Malonu, žinoma, bet amžius jau ne tas, jėgos ne tos“, – apgailestauja Onutė. Ir vėl prisimena nuoskaudą, patirtą rinkimų į Lietuvos Parlamentą dieną,
„Aš jau vėl maža mergaitė, juk man tik pora metelių iki 100, – lyg ir džiaugiasi senolė ir sako, kad kiekvieną rytą atsikėlusi pagalvoja sulaukusi dar vieno gimtadienio. – Dabar viskas būtų gerai, jei nebūtų pažeista klausa. O kai taip, žmogus esi truputį sutrikęs, negali bendrauti su kitais.“
Kasdien 10 valandą ji išeina pasivaikščioti po Vievį, miestelio apylinkes, prie ežero, nueina į biblioteką, paskaitinėja kas jai įdomu, į parduotuvę, ir iki paminklo buvusiam dvarininkui Oginskiui šiltesnę dieną prasivaikšto. Jos vienintelis palydovas dabar – triratukas, į kurį gali pasiremti, kad nepargriūtų.
Stengiasi nepraleisti žinių per radiją ar televiziją, per savaitę perskaito visą savaitinį žurnalą nuo pradžios iki galo.
Viskas jai įdomu
„Dabar žinai, žmogeli, kad Trampas laimėjo rinkimus, matai, kokios baisybės pasaulyje dedasi, kokia agresija Ukrainoje, Izraelyje. Paprasti žmonės kenčia, o valdžia apsisaugoja. Baisus dalykas, kai žmonės eina kariauti, žudyti už pinigus. Savo šeimos narius išvaro kariauti už pinigus. Visame pasaulyje karai, stichinės nelaimės. Lietuvoje gyvename kaip Dievo ausy. Liūdna, kad ne visi tai suvokia ir vertina. Lietuva yra mažytė, bet ji miela, sava, artima, nepakartojama. Sakoma, kad pagal visus rodiklius pastaruoju metu į Lietuvą daugiau sugrįžta negu išvyksta. Kitoje vietoje kiek pabūna, o traukia gimtasis kraštas. Mes neįvertiname to, ką turime“, – lyg ir nelabai linksma gaidele baigia pokalbį Onutė Cibulskaitė ir dar kartą pakartoja, kad reikia dažnai prisiminti tik gerus dalykus.
Taišet
Aldona JUODVALKYTĖ
Taišet (Тайшет, Taišètas), miestas Rusijos Federacijos azijinės dalies pietuose, Irkutsko srities vakaruose, Biriusinsko plynaukštės pietvakarinėje dalyje; rajono centras. 32 671 gyventojas (2020). Mieste kertasi Transsibiro ir Baikalo–Amūro magistralės. Medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, maisto pramonė. Miesto apylinkėse kasamos rusvosios anglys, tantalo rūda. Veikia kraštotyros muziejus. Šv. Petro ir Pauliaus cerkvė, mečetė.
Istorija
1897 m. prie tiesiamos Transsibiro magistralės stoties įkurtas kaimas. Nuo 1910 m. Taišeto valsčiaus, 1925–37 m. ir nuo 1960 m. Taišeto rajono centras. 1938 m. gavo miesto teises. Pradinis Baikalo–Amūro magistralės punktas. Pradėjus tiesti šią magistralę tapo lagerių grupės (Taišetlagas; iki II pasaulinio karo Južlagas) centru (veikė NKVD lagerių valdyba ir kalinių persiuntimo punktas). Po 1941 m. birželio 15 d. į Taišetlagą atvežta lietuvių. Kaliniai statė lagerius, lentpjūvę, sandėlius, ruošė trasą būsimam geležinkeliui, kirto mišką statyboms. Per Antrąjį pasaulinį karą į Taišetlagą atvežta karo belaisvių vokiečių (jie suprojektavo dalį geležinkelio; 1955 jiems leista repatrijuoti).
Lietuviai
Nuo 1944 m. (daugiausia po 1948 m.) nuolat vežta lietuvių. 1945 m. vasarą į geležinkelio statybas atvežta keli šimtai tūkstančių belaisvių (Japonijos Kvantuno armijos kareivių – japonų, kinų, korėjiečių). Veikė 4 lageriai. 1949 m. Taišetlagas reorganizuotas į Ozerlagą, sukurti atskiri lageriai politiniams kaliniams. 1959–60 m. netoli Taišeto veikusiame politinių kalinių moterų lageryje kalinta ir apie 20 lietuvių. 1897 m. buvo 7537, 1917 m. – 15 022 gyventojai.
Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija